Savo kelionę po magišką bėgimo pasaulį ir potyrius Tarahumaros gentyje Ch.McDougallas aprašė knygoje „Gimę bėgti“. Ją Lietuvos bėgimo entuziastams ir norintiems pradėti bėgioti pristato „Obuolio“ leidykla, išleisianti keturis mėnesius „New York Times“ bestselerių sąraše išsilaikiusią knygą.
Artėjant vasarai ir maratonų fiestai portalas lrytas.lt su savo skaitytojais dalinasi ištraukomis iš Ch.McDougallo knygos „Gimę bėgti“. Čia galite ieškoti įkvėpimo.
***
2003-aisiais Tedas nusprendė atšvęsti keturiasdešimtąjį gimtadienį surengęs savo paties ištvermės varžybas „Anachronistinis stipruolis“. Tai turėjo būti visas stipruolių triatlonas – 2,4 mylios plaukimas vandenyne, 112 mylių važiavimas dviračiu ir 26,2 mylių bėgimas – tik dėl Tedui žinomų priežasčių visas sportinis inventorius turėjo būti kaip 1890 metais. Jis buvo įveikęs du trečdalius kelio: pakankamai pajėgus susitvarkyti su ilgu vilnoniu maudymosi kostiumu ir išmokęs meistriškai važiuoti savo aukštaračiu dviračiu. Tačiau bėgimas... bėgimas jį žudė.
„Kaskart, kai valandą pabėgiodavau, man imdavo nepakenčiamai skaudėti strėnas, – pasakoja Tedas. – Kaip nemalonu. Negalėjau nė įsivaizduoti, kad kada nors nubėgsiu maratoną.“ O blogiausia dar laukė ateityje: jeigu jis negali įveikti šešių mylių su elastingais moderniais bėgimo sportbačiais, dar didesnės kančios jo laukia, jeigu sugalvos tapti Viktorijos laikų žmogumi iki galo. Bėgimui skirtus sportbačius mes turime ne ką ilgiau negu kosminius erdvėlaivius; anksčiau jūsų tėtis avėjo plokščiapadžius guminius gimnastikos batus, o jūsų senelis – odines baleto šlepetes. Milijonus metų žmonės bėgo be pėdos lanko atramos, pronacijos kontrolės arba silikoninių pakulnių įdėklų. Kaip jie galėjo bėgti, Tedas neįsivaizdavo. Bet viskas iš eilės; iki jo gimtadienio beliko mažiau nei šeši mėnesiai, taigi prioritetas Nr. 1 buvo surasti kokį nors kelią, bet kokį kelią, kuriuo būtų galima pėsčiomis įveikti dvidešimt šešias mylias. O suradęs jau galės rūpintis dėl baisiųjų karvės odos žudikų.
„Jeigu pasiryžtu, aš randu išeitį, – pasakoja Tedas. – Taigi pradėjau tyrimą.“ Pirmiausia jį patikrino stuburo chirurgas ir chirurgas ortopedas, ir abu pasakė, kad jam viskas gerai. Paaiškino, kad bėgimas yra tiesiog savaime pavojingas sportas ir kad vienas iš pavojų – kaip smūgis pereina iš kojos į stuburą. Bet daktarai turėjo ir gerų naujienų: jeigu Tedas ir toliau nori bėgioti, jį tikriausiai galima išgydyti kreditine kortele. Aukščiausios kokybės bėgimo sportbačiai ir absorbuojantys pakulnių įdėklai apsaugotų Tedo kojas tiek, kad jis įveiktų maratoną.
Tedas išleido aibę pinigų, kurių ir taip neturėjo, patiems brangiausiems batams, kokius tik galėjo rasti, ir nusivylė sužinojęs, kad jie nepadeda. Bet užuot kaltinęs daktarus, jis kaltino batus: jam reikėjo dar didesnių oro pagalvėlių, negu „Nike“ oro įleidimo technologai pajėgė sukurti per tris dešimtmečius. Taigi jis susiveržė diržą ir išsiuntė tris šimtus dolerių į Šveicariją už porą „Kangoo Jump“ sportbačių, pačių šokliausių batų pasaulyje. „Kangoo“ sportbačiai tai paprasčiausi riedučiai, tik vietoj ratukų prie kiekvieno bato pado pritaisyta plieninė spyruoklė, kuri leidžia šokinėti taip, lyg būtumėte Mėnulyje.
Kai po šešių savaičių atėjo siuntinys, Tedas kone virpėjo iš susijaudinimo. Jis išbandė kelis parengtinius šuolius... Fantastika! Vaikščiojant atrodė, lyg prie kiekvieno pado būtų pritaisyta Miko Džagerio (Mick Jagger) burna. O, tai ir bus atsakymas, galvojo Tedas pasileisdamas šuoliais gatve. Vos pasiekęs kampą jis jau griebėsi už nugaros ir nusikeikė. „Skausmas, kuris kildavo po valandos bėgimo paprastais sportbačiais, nuo šių „Kangoo“ firminių atėjo beveik iškart, – tvirtina Tedas. – Įsitikinimas, kad tik jų tetrūksta, žlugo akimirksniu.“
Įsiutęs ir suirzęs jis nusitraukė sportbačius nuo kojų. Negalėjo sulaukti, kada vėl įgrūs tuos kvailus firminius sportbačius į dėžę ir išsiųs atgal į Šveicariją su nurodymais, kur toliau juos įgrūsti. Jis basas nužingsniavo namo toks susinervinęs ir nusivylęs, kad tik beveik parėjęs pastebėjo, kas nutiko: jam nebeskauda nugaros. Nė trupučio.
Eiiiii... Pamanė Tedas. Galbūt aš galėčiau įveikti maratoną greituoju ėjimu basas. Basos kojos aiškiai atitiko 1890 metų sportininko inventorių.
Taigi kasdien Tedas apsiaudavo bėgimo sportbačiais ir nueidavo į Hansen Damą, dygių krūmų ir ežerų oazę, kurią jis vadina „paskutiniais Los Andželo tyrais“. Atėjęs ten nusimesdavo batus ir traukdavo basas pėsčiomis raitųjų takais. „Buvau visiškai apstulbęs, kaip malonu, – prisimena jis. – Batai teikdavo tiek daug skausmo, o vos tik juos nusimetęs pajusdavau, kad mano pėdos tarsi žuvys, sugautos ir vėl paleistos į vandenį. Galiausiai tiesiog palikau batus namuose.“
Bet kodėl jo nugara geriau jautėsi su mažesne amortizacija nei su didesne? Jis ėmė ieškoti atsakymų internete, o rezultatas buvo toks netikėtas, kaip praskleidus lapiją Amazonės džiunglėse atrasti nežinomą gentį. Tedas aptiko tarptautinę basų bėgikų bendruomenę su visa senovine išmintimi ir gentinėmis pravardėmis, kuriai vadovavo garsus barzdotas išminčius Basakojis Kenas Bobas Sakstonas („Barefoot Ken Bob“ Saxton). Ir laimei, ši gentis mėgo rašyti.
