Vos antrą kartą gyvenime maratoną bėgęs V.Dopolskas pernai Frankfurte 42 km 195 m nuotolį įveikė per 2 val. 16 min. 35 sek., užėmė 22-ąją vietą ir įvykdė olimpinį normatyvą. Tai – aštuntas rezultatas per visą Lietuvos lengvosios atletikos istoriją. „Olimpinės žaidynės buvo mano pagrindinis tikslas, daug treniravausi ir įgyvendinau savo svajonę“, – sako 23 metų V. Dopolskas.
– Kiek metų sportuojate?
– Apie vienuolika. Gyvenau Vilniaus rajone Šriubiškių kaime. Kai lankiau mokyklą, žaidžiau futbolą puolėjo pozicijoje. Į lengvąją atletiką mane atvedė pusseserė Rita Bytautaitė, kuri ankstesniais metais irgi bėgiojo. Jos pakalbintas, pradėjau bėgioti ilgus nuotolius, o 2014-aisiais buvau labai gerai pasirengęs ir pirmą kartą Poznanėje spalio mėnesį pabandžiau jėgas maratone. Jis man didesnės problemos nesudarė, bėgti nebuvo sunku. O Frankfurto maratono trasoje labai daug posūkių, tad buvo sudėtinga. Varžybas stebėjo labai daug žmonių, kurie mus visus palaikė.
– Kodėl pasirinkote tokią sunkią rungtį?
– Nėra ji labai sunki, galima kentėti. Man didelis malonumas bėgti kuo ilgiau, o trumpų nuotolių nemėgstu. Bėgimas man – didelė dovana, be jo nežinočiau, ką daryti. Maratonas man – kaip brolis. – Kokį didžiausią nuotolį esate įveikęs?
– Esu atsitiktinai nubėgęs 54 kilometrus. Nuvažiavom į vieną miestelį, draugas pasiliko nakvoti, o aš, neturėdamas pinigų nakvynei ir kelionei, parbėgau į namus.
– Kiek šiemet iki Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių esate suplanavęs bėgti maratonų?
– Balandžio 10 d. turėčiau bėgti Hanoverio maratoną ir tai bus mano pirmas ir paskutinis maratonas iki olimpinių žaidynių. Dalyvausiu įvairiose varžybose, bėgsiu trumpesnius nuotolius. – Per šių metų Lietuvos uždarų patalpų čempionatą bėgote 1500 m ir laimėjote sidabro medalį, ar pasirodymu likote patenkintas?
– Nelabai, distancijoje prastai jaučiausi. Iš vakaro skaudėjo dantis, negalėjau ramiai užmigti. Kaune iki asmeninio rekordo trūko 3 sek., bet, jeigu viskas būtų gerai, tikrai būčiau bėgęs greičiau.
– Esate profesionalus sportininkas ar kur nors dirbate?
– Vasario mėnesį baigiau Vilniaus statybininkų rengimo centrą, studijavau aplinkos apželdinimą. Savo gyvenimo vien su maratonu negalvoju susieti, noriu susirasti darbą, nes, kai baigiau mokslus, dabar turiu laisvo laiko. Tiesa, norėčiau dirbti puse etato, nes dirbant visu krūviu būtų sunku gerai pasirengti olimpinėms žaidynėms. Nėra lengva pragyventi. Vilniuje, Savanorių prospekte, nuomoju vieno kambario butelį, už kurį nemažai moku. Vasarą dirbau statybose, pinigų užsidirbau ir bėgiodamas. Jų pasitaupiau, taip ir verčiuosi vos galą su galu sudurdamas. Dar padeda mano draugė Kristina, o kartais, kai labai striuka, pasiprašau ir trenerio Romo Sausaičio pagalbos. – Kiek per sezoną suplėšote batelių?
– Kartais nė vienų, o kartais porą. Man padeda inventoriaus gamintojai „Saucony“. – Kur dažniausiai bėgiojate?
– Vingio parke. Treniruojuosi šešias dienas per savaitę, nubėgu iki 160 km. Kai artės startas maratono varžybose, reikės įveikti daugiau.
– Kai veikiate laisvą dieną?
– Esu tikintis, todėl su drauge nueinu į bažnyčią. Į bažnyčią vaikštau nuo vaikystės. Jeigu dar turiu sveikatos, tai einame pasivaikščioti. Tačiau labiausiai norisi ramiai pabūti namie.
- Ko tikitės iš Rio de Žaneiro olimpinių žaidynių?
– Jokių tikslų sau nekeliu, tačiau stengsiuosi, kiek galėsiu.
