„Ledų“, – į klausimą, ko labiausiai norėtų baigęs maratonų karuselę, juokdamasis atsakė jis.
Vilniuje prasidėjusio ir čia pasibaigusio bėgimo metu 33-ejų vyriškis lankėsi mokyklose ir bendravo su vaikais – jų surašytus norus jis perduos prezidentei Daliai Grybauskaitei. Tokiu savo žygiu N.Buivydas siekė atkreipti dėmesį į mokinių laimę mūsų mokyklose.
„Ši misija fiziškai man atrodė neįmanoma. Kai užsibrėžiau, kad noriu siekti neįmanomo, pasakiau sau skaičių dešimt, bet vėliau kažkas šovė į galvą ir visiems sakiau, kad nubėgsiu dvidešimt maratonų. Kai jau buvau pasakęs, reikėjo bėgti.
Buvo sunku – feisbuke lengva šypsotis, bet buvo skausmo, kančios ir daktarų, kurie padėjo.
Galiu drąsiai pasakyti, kad žodį neįmanoma reikia išbraukti iš žodyno. Viskas yra įmanoma, viskas yra mūsų galvose – ribas nusistatome patys“, – po finišo sakė jis.
Vyrui reikėjo rūpintis tik bėgimu – jį lydėjo komanda, kuri pagamindavo maistą, nešiojo krepšius.
„Be komandos nebūčiau nubėgęs“, – atviras jis.
Nuo penkto maratono bėgikas pajuto skausmus, kurie davė žinoti – lengva tikrai nebus. Jį pradėjo kankinti čiurnos, kelio skausmai.
Šie N.Buivydą privertė pamąstyti, ar nevertėtų pailsėti bent dieną.
„Bet nepriėjau galutinio lūžio taško“, – nusišypsojo vyras, kiekvieną dieną įveikdavęs po kiek daugiau nei 42 kilometrus.
Jis ne tik bėgdavo, bet ir lankydamas mokyklas rasdavo laiko valandos trukmės diskusijoms. Galiausiai bėgikas nuo vienuolikto maratono pradėjo medituoti.
„Buvo, – į klausimą, ar buvo netikinčių jo sėkme, sakė vyras. – Net aplankytų mokyklų vadovų akyse mačiau tai – klausimus ir pasigailėjimą. Girdėdavau, kaip jie klausdavo mano komandos: kaip jsi bėgs rytoj? Stengdavausi galvoti apie poilsį, o apie bėgimą – tik ryte', – šypsojosi jis.
Iš pradžių N.Buivydas maratoną nubėgdavo per kiek daugiau nei keturias valandas, vėliau užtrukdavo iki penkių.
„Fiziškai bėgau maksimaliai greitai“, – pripažįsta jis.
Trasų pasitaikė įvairių – nuo bėgimo šalia Nemuno, o kartais tekdavo bėgti ir šalia didelio srauto kelio.
„Kartais negalėdavau atsipalaiduoti nė minutės, bet buvo ir kelių, kai nereikėjo dairytis“, – prisimena bėgikas, kartu nusijuokdamas, kad Lietuvoje tvyrantis karštis buvo mažiausia bėda jo kelionėje.
Jau netrukus vyras perduos vaikų norus prezidentei. O jų buvo įvairių.
„Vaikams svarbiausia galimybė būti savimi. Jie nori supratingumo, būti vertinami pagal žinias, gauti daugiau praktinių užsiėmimų, šviesesnių koridorių, nori būti išklaustyti.
Vaikai nori išreikšti mintis, nepiktų mokytojų, kad nebūtų patyčių ir jų nemuštų. Jų norai – nuo buitinių iki didelių dalykų“, – neslepia N.Buivydas.
