Pateikiame D.Žiliūtės atsakymą:
"Ilgai mąsčiau, ar verta dar kartą reaguoti į jau seniai išgyventus pažeminimus, kuriuos turėjau atlaikyti ir kaip sportininkė, ir kaip fizinis asmuo „tais senais gerais laikais“.
Noriu viešai atsakyti į „Lietuvos ryte“ ir lrytas.lt publikuotą straipsnį apie Lietuvos sporto dviračių legendos Rasos Polikevičiūtės prisipažinimus, kuriuose, deja, nelabai suprantu kodėl mano vardas cituojamas „n“ kartų… Kuriame pasiekta net tokio lygio, kad netgi pateikiamos frazės lyg jos būtų cituojami mano žodžiai!
Savo reputaciją kūriau ir tebekuriu šiandien, stengdamasi kasdienybėje elgtis teisingai, todėl negaliu leisti, kad kažkas kalbėtų mano vardu, kad pateiktų neva mano lūpomis ištartus ar pateiktus faktus, kai iš tikrųjų tai yra tik melas ir iškraipyti faktai.
Nelabai suvokiu Rasos norą „atsiverti“ po beveik 20-ties metų ir bandyti pateikti save „teisingąja dama“ šiandien, iškraipant faktus savo linkmei…
Nejaugi asmeninio ego patenkinimo kaina neturi jokių etinių limitų?
Bet tebūnie tai kiekvieno žmogaus asmeninis pasirinkimas, kiekvienas elgiasi pagal savo kultūrinį, išprusimo lygį, juk kalbėti ir elgtis taip, kaip manome tinkamiausia, yra kiekvieno piliečio teisė. Tačiau netrypiant viešai kito ir nepaminant kito teisės lygiai taip pat viešai atsakyti.
Kokiu pagrindu gali kitas asmuo viešai vertinti mano išgyvenimus, liečiančius Lietuvos pilietybę, kai neturi nė žalio supratimo apie ką kalba?
Pabrėžus, kad neegzistuoja tik Rasos tiesa kaip yra teisinga ar neteisinga atstovauti Lietuvą, nejaugi neprašyti gyvenamos šalies pilietybės, tuo laiku kai Lietuvos Konstitucija tai leido, yra įrodymas neištikimybės mano tautai?
Bet kokio pagrindo vedama turėjau daug galimybių priimti kitų šalių pilietybę, to nepadariau, nes gimiau ir mirsiu LIETUVE! Ši tema yra per daug gili ir asmeniška, kad galėčiau teisti kažkam apie tai kalbėti mano vardu, šitą teisę turi tik mano šeimos nariai, nes tik jie žino tikrąsias išgyventas emocijas.
Gerbiama Rasa Polikevičiūte, visiškai pritariu Tavo teiginiui, kad didžiausias žmonijos stebuklas yra kalba. Deja prie šios išvados prieinama šiandien, kai mums jau kai kam netoli, kai kam virš 50-ties. Matomai, laikui bėgant, užaugome, subrendome, turėjom laiko suvokti tikrąsias gyvenimo vertybes.
Jei tai būtų įvykę anksčiau, tikriausiai, nebūtume nusiritę iki tokio lygio, kad pamirštume ir pamintume ne tik elementarią žmogišką, bet ir sportinę etiką. Tavo žodžių dėka davei suprasti visiems skaitytojams, kad atrankos į 2004 metų olimpines žaidynes kriterijai nebuvo sportiniai, nes nė vienas sportininkas neturėtų prašyti būti užleidžiamas į kito sportininko vietą, kad galėtų dalyvauti olimpinėje rinktinėje. Mūsų atranka turėjo būti tik sportiniai rezultatai sezono metu, ir aš tai įrodžiau. Niekas negali manęs žeminti, reikalavimu prašyti būti priimtai į rinktinę. Oi ne, aš tai buvau išsikovojusi sportiniais pasiekimais!
Neįsivaizduoju, kokia jėga įmanoma užtildyti sąžinės balsą, kuris kiekvieną rytą kužda į ausį, nes žinai, kad neturėjai teisės atstovauti Lietuvos toje olimpiadoje, bet tai padarei ir netgi tuo didžiuojiesi?
Sportinė komanda, vadovaujantis sportine logika, yra buriama atsižvelgiant į kiekvieno nario sportines charakteristikas. Nemanau, kad turėčiau būti kaltinama dėl to, kad buvau vienintelė rinktinėje, turinti gerą ištvermę įkalnėse, bet tuo pačiu ir sprogstamąją finišo jėgą. O tai, kad kiti komandos nariai, bendro rezultato vedami, turėjo mane vežti į finišą, jokia naujiena, visos bendro tikslo vedamos komandos taip elgiasi. Juo labiau, kad piniginiai prizai buvo dalinami lygiomis dalimis.
Nemanau, kad kas nors kada nors girdėjo mane šmeižiant komandos drauges, kurios dalyvavo Sidnėjaus Olimpinėse žaidynėse, kuriose nė viena manęs į finišą ir neišvežė, bet atvažiavau 3-čia… ir prizinius pinigus pasidalinome visos po lygiai.
Gaila, kad Lietuva nukentėjo dėl dinastijų ir anarchijų tolerancijos mūsų rinktinėje… Manau, būtume galėje pasiekti daugiau… Vardan tos Lietuvos… Bet, kaip sako italai, tai jau seniai po tiltais nuplaukęs vanduo.
Kalbant apie italus, norėčiau pabrėžti, kad joks italas manęs nekursto rašyti šito laiško, kaip nekurstė ir tais laikais, kai buvo surengta spaudos konferencija, kurioje išsakiau viską, ka galvojau, ką išgyvenau. Nes tai, kas įvyko, buvo paprasčiausias „šlykštus briedas“ ir neteisybė mano atžvilgiu.
Bet tau, Rasa, tai buvo nesvarbu, nes tuo metu tylėjai ir, tikriausiai, nesugebėjai priimti fakto, kad kažkas sugebės viešai prabilti ir pakelti balsą prieš jus tam, kad išsakytų ir papasakotų „tą briedą“, kurį turėjome išgyventi ir kasdienybėje „valgyti“.
Kaip bebūtų, nėra to blogo, kas neišeitų į gerą. Nes tai, kas mūsų neužmuša – tik sustiprina!
