Bėgimo entuziastas, treneris bei „Swedbank“ darbuotojų pasiruošimu maratonui besirūpinantis Egidijus Adomkaitis sako, kad sunkiomis akimirkomis, kai priartėji prie savo galimybių ribos, paprastas palaikymo gestas gali įžiebti energijos kibirkštėlę.
„Kartais užtenka žvilgsnio, šūksnio ar pažįstamo veido ar balso. Būna, tai užkuria, įkvepia ir padeda šalin nustumti sunkias mintis, pamiršti norą pasiduoti ir sulėtinti“, – sako E.Adomkaitis.
Pasak jo, bėgikų palaikymo komandos sukuria šventinę nuotaiką ir įkvepia kitus išbandyti savo jėgas kitą kartą, kai pasitaikys proga.
Susiję straipsniai
„Žinau daug pavyzdžių, kai pro šalį ėję žmonės, patys prisijungė prie palaikytojų, užsikrėtė gera emocija ir kitais metais jau patys stojo prie starto linijos“, – pasakoja E.Adomkaitis.
Jau rugsėjo 14 d. įvyksiančiame „Swedbank Vilniaus maratone“ bėgikų laukia ne viena palaikymo stotelė. E.Adomkaitis atskleidė, kad organizuotą palaikymą sportininkai pajus kopdami į Tauro kalną.
Bėgikas priduria, kad gerą nuotaiką sukuria šmaikštūs plakatai. Antai trasoje jį pralinksminęs užrašas: „Dar daug liko – pats kaltas!“
„Tokie plakatai sukelia šypseną ir motyvuoja bėgikus, jie bėgdami apie tai galvoja ir po finišo prieina, padėkoja. Tikrai prasminga palaikyti bėgikus“, – sako jis ir ragina bėgimo šventėje palaikyti tiek ir savo artimuosius, tiek ir visiškai nepažįstamus žmones.
J.Urbonaitės nuotr.
Leidžia patirti bendrumą
Artėjant „Swedbank Vilniaus maratonui“, sporto psichologė Lina Vaisetaitė paaiškina, kuo sportuojant naudinga bendrystė ir pataria, kaip įveikti kliūtis, su kuriomis treniruočių metu susiduria bėgikai.
Pasak L.Vaisetaitės, bėgimas nėra vien vienišiems vilkams. Treniruočių partneris – papildoma paspirtis.
„Žmogus – socialinė būtybė. Ne visiems vienodai reikia ryšio, bet kaip rodo patirtis ir tyrimai, žmonės turintys gerus socialinius saitus vidutiniškai gyvena ilgiau ir laimingiau.
Treniruočių partneris leidžia patenkinti susietumo, bendrumo poreikį. Gali ne tik sportuoti, bet ir patirti bendrumą, ryšį su kitais žmonėmis. Poreikio patenkinimas skatina grįžti prie veiklos. Be to, gali įsijungti papildoma atsakomybė – nenorėjimas nuvilti draugo. Tai svarbu, kai nesinori lipti iš lovos“, – pastebi sporto psichologė.
Ji tęsia, kad treniruočių partneris gali suteikti papildomą palaikymą, o tai ypač svarbu formuojant naujus įpročius.
Kitais atvejais, draugas gali tapti ir pozityviu konkurentu, pastūmėti į priekį ir suteikti treniruotėms azarto.
„Tačiau nereiktų pamiršti ir to, kad esame labai skirtingi ir jei lengviau sportuoti individualiai, nėra jokios būtinybės ieškoti treniruočių partnerio“, – pabrėžia L.Vaisetaitė.
Kodėl nejaučiu malonumo?
Bėgimo entuziastai draugams pasakoja, kad po treniruotės jaučiasi pakylėti. Anglakalbiai tai vadina „runner‘s high“, t.y. kad bėgimas net sukelia euforijos jausmą. Dėl fizinio krūvio organizmą užplūsta endorfinai, dar vadinami „laimės hormonais“.
Tačiau tokių istorijų prisiklausę pradedantieji neretai nusivilia, nes už vargą nepatiria tokio atpildo. L.Vaisetaitė pataria apsišarvuoti kantrybe, nekaltinti savęs ir negalvoti, kad „kažką ne taip darau“.
„Deja, bet yra labai maža tikimybė, jog tik pradėjęs bėgioti ar praktikuoti kitą ištvermės sporto šaką žmogus patirs „runner’s high“ būseną. Tam reikia, kad kūnas būtų pasiruošęs, t.y. pakankamai pasitreniravęs.
Be to, reikia atsižvelgti į tai, kad šiai būsenai pasiekti reikalinga tam tikro intensyvumo ir trukmės veiklos. Paprastai reikia bent 30 minučių treniruotės, kad atsirastų tikimybė patirti šią būseną.
Pradinės treniruotės kartais būna lėtesnės, trumpesnės. Ir galiausiai, kaip rodo tyrimai, ne visi žmonės apskritai patiria „runner’s high“ būseną, bet puikiausiai treniruojasi. Taigi svarbu kantrybė ir kitos motyvuojančios priežastys“, – paaiškina L.Vaisetaitė.
Sustojęs progresas – apgaulingas įspūdis
Sporto psichologė pataria nusiteikti, kad rezultatai negerės tolygiai. Labai realu, kad progresas ateis ne iš karto.
„Pačioje pradžioje rezultatai dažnai „šauna aukštyn“. Galite pajusti ženklius pokyčius jau po savaitės, ar dviejų. Ir žmogus prie to pripranta, prisiplanuoja, kaip bus po mėnesio, po dviejų. Deja, toks progreso šuolis nesitęsia amžinai. Vėlgi – visiškai natūralu. Ir po kurio laiko yra etapas, kai progresas „vos jaučiamas“.
Kitas progreso sustingimo tipas yra, kai jau pakankamą meistriškumą ar treniruotumą pasiekęs bėgikas, atrodo, nustoja tobulėti. Vienas iš efektyviausių dalykų tuomet – treneris. Jis gali padėti peržiūrėti treniruočių krūvius, jų pobūdį, sustabdyti, kai siekiant vėl patirti ryškų progresą kyla impulsas smarkiai didinti krūvius ir rizikuoti pervargimu, suteikti emocinį palaikymą ir padrąsinimą.
Bet svarbiausia, gali suteikti žinojimą, kad „sustoję rezultatai“ – natūrali progreso eiga, ir padėti išsikelti realistiškesnius tikslus“, – akcentuoja L.Vaisetaitė.
Ji priduria, kad pradedantiesiems bėgikams dar trūksta žinių ir savęs pažinimo. Svarbu įžvelgti įvairius progreso ženklus. Tobulėjimą rodo ne tik įveiktas atstumas ar laikas, bet ir savijauta po treniruotės, atsistatymo greitis.
Iš psichologinės pusės svarbus geranoriškumas sau, savęs padrąsinimas, palaikymas. Kitaip sakant, viduje su savimi reiktų elgtis kaip su geriausiu draugu, ne prieš