Energijos, pozityvaus požiūrio į gyvenimą ir subtilaus humoro jausmo aukštaūgei šviesiaplaukei lietuvaitei galėtų pavydėti daugelis. Paklausta, kokie keliai nuvedė į Rusiją, moteris šyptelėjo ir prisipažino, kad jų porą suvedė krepšinis.
„Mano vyras rusas. Susipažinome Klaipėdoje. Jis krepšininkas ir su komanda buvo atvykęs į vasaros stovyklą pajūryje. Tuo metu ir aš žaidžiau krepšinį. Susitikome netikėtai, iš pradžių atrodė, kad tai bus tik trumpa pažintis, bet po metų aš išvažiavau į Maskvą“, – pasakojo jau dvylika metų Rusijoje gyvenanti lietuvė.
Prieš keturiolika metų įvykusią kelionę į Maskvą S.Karmazinskaja pamena su visomis smulkmenomis. „Buvo birželis, važiavau autobusu. Dažnai su krepšinio komanda keliaudavome autobusais ir man visuomet šios kelionės patikdavo. Pamenu, Maskvoje buvau ankstų rytą, išlipau prie metro stoties „Sokol“, lauke buvo prieblanda, gatvėje – vos keli praeiviai. Puikiai pamenu, koks tuomet užplū-do jausmas... Juk dar nebuvau mačiusi nei Raudonosios aikštės, nei kitų miesto įžymybių, bet jau tada supratau, kad šiame mieste jaučiuosi gerai“, – prisimini-mais dalijosi pašnekovė.
Tiesa, po akimirkos ji šyptelėjo, jog Maskva tokia ypatinga galbūt pasirodė ir dėl to, kad važiavo susitikti su būsimu sutuoktiniu.
„Matyt, tokia nuotaika padeda nupiešti kur kas gražesnį vaizdą. Vėliau dar dvejus metus nuolat važinėjau į Maskvą ir visuomet sakydavau, kad noriu gyventi šiame mieste. Tuos porą metų su Lietuva siejo nebaigtos studijos, tad nuolat tekdavo grįžti į sesijas ir jausmo, kad gyvenu Maskvoje, nebuvo. Pasiilgdavau namų, jūros, tad užtekdavo greitai įsimesti kelis daiktus ir patraukdavau namo, o dabar viskas kitaip“, – atsiduso pašnekovė.
S.Karmazinskaja juokavo, kad į Maskvą iškeliavo savo giminaitės pėdomis: „Įdomu tai, kad mano močiutės sesuo irgi ištekėjo už ruso ir išvyko į Maskvą.“
Lietuvės ir ruso šeimoje yra nelaužomų tradicijų: vasaroti, švęsti Kalėdų ir Naujųjų metų jie visuomet sugrįžta į Lietuvą. Pora augina dvi atžalas: dukrai Emilijai 12-a, o sūnui Deividui Vladislavui – 8-eri. Abu vaikai puikiai kalba tiek lietuviškai, tiek rusiškai.
„Su vaikais namuose bendrauju tik lietuvių kalba, rusiškai kalbu tada, kai turime svečių ir kad mano gimtosios kalbos nemokantys žmonės nesijaustų nejaukiai. Mano draugės juokauja, kad man la-bai patogu: kai noriu vaikams ką nors pasakyti griežčiau, galiu tai daryti lietuviškai, o aplinkiniai nesupras“, – pasakojo ji. Sandros vyras taip pat kalba lietuviškai, tiesa, jo kalba paįvairinta „įdomiais kirčiais“ ir „savitai vartojamais linksniais“.
Nors į Lietuvą grįžta tik trumpų atostogų, daugiau nei dešimtmetį svetur praleidusios S.Karmazinskajos lietuvių kalba nepriekaištinga, o ji pati tikino nesuprantanti žmonių, kuriems jau po poros metų, praleistų kitoje šalyje, „pasimiršta“ lietuviški žodžiai.
„Juk galima nuo ryto iki vakaro bendrauti internetu su artimaisiais Lietuvoje, o ir Maskvoje reikia tik noro – ambasadoje, Jurgio Baltrušaičio namuose vyksta tiek renginių, susitikimų, kad tik spėk suktis“, – pasakojo moteris ir pridūrė, kad Rusijos sostinėje įsikūrusi didelė lietuvių bendruomenė.
Kartais su jos nariais savaitgaliais jie susitinka pusryčių ar pietų, pas ką nors sugalvoja kepti bulvių plokštainį.
Anot jos, vaikai visuomet nekantriai laukia kelionių į Lietuvą ir juos puikiai galima suprasti – jokių pareigų, jokių mokslų, tik pramogos ir lepinimas.
„Manęs vaikai kartais paklausia, kada važiuosime į Lietuvą gyventi? Aš kartais pati apie tai pagalvoju, juk Lietuvoje gyvena mama, tėtis, to niekas nepakeis... Tik ne visuomet gali atsidurti ten, kur nori, kada nori“, – atsiduso pašnekovė.
Pati S.Karmazinskaja – Lietuvos pilietė, tačiau dėl to nepatogumų gyvendama Rusijoje nepatiria, išskyrus vieną situaciją.
„Problemų atsiranda tuomet, kai turiu atnaujinti leidimą gyventi Rusijoje. Visą tą biurokratiją sunku nupasakoti žodžiais, mat kiekvienas dokumentas turi dokumentų dokumentus. Reikia atlikti gausybę sveikatos tyrimų, laukti ilgose eilėse, o pati pridavimo sistema – be jokios sistemos. Reikia išlaikyti kalbos, įstatymų ir istorijos egzaminą. Jis trunka tris valandas, kalbos žinios tikrinamos įvairiose situacijose, viskas fiksuojama vaizdo įraše“, – pasakojo ji.
S.Karmazinskaja sakė, kad abu vaikai seka tėvų pėdomis ir aktyviai sportuoja, tad ir ji jaučiasi gyvenanti „krepšinio pasaulyje“, mat turi spėti nuvežti juos į treniruotes ir pasiimti iš jų.
Kamščiais sostinės gatvėse besipiktinantys vilniečiai kaipmat išsiugdytų didesnę kantrybę, jei praleistų bent keletą dienų Maskvoje, tiksliau – jos spūstyse.
„Gyvename šalia Maskvos, tad atmeskime kelio gabaliuką, kurį važiuoju iki pačios Maskvos, bet kartą mūsų kelionė mieste į rungtynes truko tris valandas, o neseniai po rungtynių kelionė namo truko keturias su puse valandos“, – pasakojo ji.
Anot pašnekovės, tėvai, kurie nori, kad jų vaikai patektų į geresnius būrelius ar sporto centrus, su tokia realybe susitaiko. „Visi tėvai nori savo vaikus vežti į CSKA krepšinio klubą, nes jis geriausias. Problema sprendžiama taip: arba ieškoma vietos apsigyventi kaip įmanoma arčiau, arba susitaikoma su tuo, kad daug laiko teks praleisti kelyje. Manau, kad ir Lietuvoje šiuo metu tėvai labai daug dėmesio skiria vaikams ir stengiasi kuo profesionaliau juos lavinti“, – kalbėjo ji.
S.Karmazinskaja užsiminė ir apie dažnam lietuviui neįsivaizduojamą išeitį, kurią daugelis didesnes pajamas gaunančių Maskvos gyventojų priima kaip savaime suprantamą dalyką. Anot jos, nemažai šeimų turi vairuotojus. „Pati artimai bendrauju su CSKA krepšinio klubo vaikų tėvais, tad žinau, kad nemažai jų samdo vaikams vairuotojus“, – pasakojo ji.
Tiesa, jų šeima vairuotojo neturi.
S.Karmazinskaja priminė dar vieną Maskvoje populiarų tėvų išlaidų šaltinį – korepetitorius.
„Kartais pagalvoju, kiek tu, žmogau, turi uždirbti, jei, be visų mokamų būrelių, vaikas lankytųsi ir pas visą būrį korepetitorių. Labai nustebau sužinojusi, kad čia korepetitoriai vaikui samdomi jau nuo antros klasės, – pasakojo moteris. – Nežinau, kaip Lietuvoje, bet čia nieko ne-stebina, kai į anglų kalbos pamokėles vedamas keturmetis. Pasakymas, kad savo vaiko neleidžiu į jokius papildomus užsiėmimus, sulauktų negatyvios reakcijos: „Tu nelavini savo vaiko.“ Pati esu tos nuomonės, kad viskam turi būti savas laikas.“
Lietuvė pasakojo ir apie griežtas saugumo taisykles Rusijos mokyklose, tačiau jos tokios ne be reikalo.
„Maskvoje dažnai tenka išgirsti informacijos apie dingusius vaikus ir, nori to ar ne, tas nerimas apsigyvena kažkur pasąmonėje. Kai gatvėje matau klykiantį vaiką, pirmiausia kyla mintis jo paklausti, ar jis eina su savo mama.
Neseniai būta kelių vaikų dingimo atvejų. Gauname iš mokyklos nerimą keliančios informacijos, kad buvo pastebėtas koks nors asmuo, kalbinęs vaikus. Gal ir nieko iš tiesų nevyksta, bet nerimą pakursto“, – pasakojo S.Karmazinskaja.
Į mokyklas, kur mokosi jos pačios atžalos, gali užeiti tik apsaugos darbuotojams parodęs savo asmens dokumentą.
„Gali eiti 130 kartų, tavo veidas jau bus pažįstamas, bet galioja griežta tvarka, kad asmens dokumentą rodyti privalu, ir jos be išimčių laikomasi“, – sakė ji.
Kalbėdama apie tai, kokios aplinkybės nulėmė, kad šeima išsikraustė iš Maskvos į už 40-ies kilometrų esančią Ramenskoję, pašnekovė paaiškino, kad anksčiau, kaip ir daugelis sportininkų šeimų, gyvendavo ten, kur vyras žaisdavo, o jam nusprendus baigti karjerą šeima įsikūrė jo gimtajame mieste.
„Juokaujame, kad čia vis tiek ta pati Maskva ir jau tuoj metro iki mūsų bus nutiestas. Į priemiesčius šeimos kraustosi dėl patogumo. Dažniausiai vyrai dirba, mamos užsiima savo reikalais, ir visos kelionės automobiliu trunka po 10–15 minučių, ne taip, kaip Maskvoje, kur laiką kelionėms reikia skaičiuoti valandomis“, – sakė ji.
Paklausta, ar įmanoma tokiomis gyvenimo sąlygomis, kai daugybę laiko tenka skirti su vaikų lavinimu susijusioms kelionėms, moteriai siekti karjeros, pašnekovė susimąstė.
„Manau, šis etapas man dar priešaky. Labai mėgstu organizuoti renginius, padedu vyrui rengti turnyrus. Daug vaikų čia auga su auklėmis, nes mamos vyksta į Maskvą dirbti.
Sėdęs į greitąjį elektrinį traukinį po 40-ies minučių gali išlipti Maskvos centre. Vaikus augina auklės arba, jei yra galimybė, močiutės. Gal prie to ir galima priprasti, bet savo vaikus auginau pati. Jie net darželio nelankė“, – pasakojo Sandra. Ji šyptelėjo, kad karjera lieka pakibusi ore, kai tenka priimti visai šeimai palankiausią sprendimą.
„Vaikai auga greitai, o gyventi pasimatant vos porą minučių ryte ir vakare – ne išeitis... Vieną dieną sakyčiau savo vaikui: „O, tau jau 25-eri... Ar tu tikrai mano?“ – sveika ironija tryško pašnekovė. – Žaviuosi tomis mamomis, kurios spėja ir dirbti, ir naktimis grįžusios gaminti, skalbti, bet aš save myliu ir to nedarysiu. Manau, kad darbus reikia daryti tam skirtu laiku, o jo turi likti ir pabūti su šeima. Kaip pati juokauju, esu vaikų taksistė ir turiu labai atsakingą darbą, kuris trunka kiaurą parą.“
Į tėvynę dažnai sugrįžtanti lietuvė negali atsistebėti kainų pokyčiais. „Dabar kelionės į Lietuvą virto išvykomis į paralelinę visatą. Vasarą pirkau vaikams indelį braškių, kaina – 6 eurai. Kai paverčiau sumą į litus, o paskui dar į rublius, negalėjau atsitokėti. Žinoma, čia, Maskvoje, yra įvairiausių kainų: arbatos puodelį gali išgerti už 2 tūkst. rublių (apie 25 eurus), bet gali ir už 300 rublių (apie 3,9 euro). Žmonės renkasi, kur eiti pavalgyti, kur apsipirkti, ir žino, ką gali sau leisti, o ko ne“, – apie gyvenimą vienu brangiausių pasaulio miestų tituluojamoje Maskvoje kalbėjo lietuvė.
Tiesa, jos pažįstami rusai lankydamiesi Lietuvoje mūsų kainų keiksnoti neskuba. „Jiems kaina nelabai svarbi, jie įsitikinę, kad mūsų parduotuvėse galima įsigyti kokybiškesnių drabužių. Šių metų vasarą kelios draugės planuoja atvykti atostogų į lietuvišką pajūrį. Tokie jų planai mane maloniai nustebino: joms čia viskas gražu, skanu ir nerūpi, kas ką kalba“, – pasakojo S.Karmazinskaja. Jai malonu girdėti, kai Lietuvą aplankę rusai apie mūsų šalį atsiliepia gražiai.
„Gaila, kad politikai žaidžia paprastų žmonių gyvenimais, žmonės bendrauja ir jokių problemų nėra. Mano bičiulės į Lietuvą vyko manydamos, kad su jomis niekas nesikalbės. Jos labai nustebo, kad buvo svetingai sutiktos, ir iš atostogų grįžo su puikiais įspūdžiais“, – prisiminė Sandra.
Susiję straipsniai
