Nuotykiai prasideda vos įsukus į automobilių stovėjimo aikštelę. Už keliolikos metrų įrengtoje didžiulėje teritorijoje karaliauja meškų porelė. Viena tingiai drybso, kita galynėjasi su medžiu, kol jį perlaužia perpus. Aikteli tai matę lankytojai, skamba juokas, bet meškinas nekreipia dėmesio ir po kelių minučių, atrodo, jam jau nuobodu ir jis dairosi kokios nors kitos veiklos.
Netoli – šunų voljeras, dar paėjus – eilė įvairiausių paukščių.
Kol patenki į zoną, kur čiulba, amsi, riaumoja, urzgia gyvūnai, į akis krinta mažiausiai penki užrašai, kad savo šunų čia vedžioti nederėtų. Bet kai kuriems lankytojams tai nė motais.
„Būtent dėl jų pačių saugumo tie perspėjimai – juk miniatiūrinis šuniukas gali pralįsti pro bet kokią tvorą, o paskui mes galime sulaukti pretenzijų“, – „Stiliui“ sakė D.Bosas, atkreipusi dėmesį ir į tai, kad šunų šeimininkai kažkodėl savo augintinių ekskrementų nesurenka.
Tačiau tai tik tylios įžvalgos – tiek Daina, tiek Antanas rūpinasi, kad čia visiems būtų smagu.
Dainos rūpestis – viešbutis. Jame gali apsistoti iki 30 svečių. Nuvedusi parodyti kambario, pati dairosi tikros šeimininkės akimis, o pamačiusi mažą dėmelę ant televizoriaus čia pat ją nuvalo. Išeidama registratūroje praneša, kad reikėtų nuvalyti ir langą – iš pažiūros švarus stiklas vakaro saulėje parodė tikrą savo būvį.
Lauke mamą pasitinka penkiametė Bosų dukra Urtė Magdalena. Vaikui augti tokiomis sąlygomis – tikras rojus. Dukrą vežti į darželį Klaipėdoje – Antano rūpestis. Rytą tėtis su dukra užsuka ir į „Gamtos perlą“, o čia gyvūnais pasidžiaugti gali net neišlipdamas iš automobilio. Vakare mergaitė jodinėja jai dovanotu poniu.
Ant žirgo šoka pats Antanas ir lekia pievomis. Apjoja ir didžiulę miško bei laukų teritoriją, kurioje ganosi stumbrai, įvairių veislių elniai.
Magdutė čiumpa kepalą duonos (mama vis perspėja jos nevalgyti), sėdame į džipą ir leidžiamės į safarį. Tokį malonumą gali patirti visi norintys. Žvėrinčiaus prižiūrėtojas žino, kuriuo keliu pasukti, iš kurios pusės privažiuoti, kad kvapą užgniaužtų prieš akis stojęs būrys laukinių gražuolių.
O viena gražuolė gali tam tikra prasme išvesti iš proto. Briedė vardu Meilė visiškai nesibaido automobilio. Negana to, įkiša snukį į vidų ir apžiūrinėja geromis akimis kiekvieną keleivį. Tik nereikia apsigauti – laukinis gyvūnas ne iš piktos valios gali rimtai sužeisti, tad viešnagė – tik automobiliu, o bendravimas su Meile – atsargus ir iš tolo.
Šiuo metu Bosai svarsto, kad reikėtų naujo malonumo svečiams – kas nori, galėtų pajodinėti žirgais po laukinių gyvūnų teritoriją. Bet Daina žino, kad automobilio nebijantys elniai baidosi žirgų. Vadinasi, vienu metu pabūti ir įspūdingame safaryje, ir pajodinėti žirgais neišeis – svečiai tiesiog nepamatys gyvūnų iš arti, nes pabaidyti žirgų jie slepiasi. Tai – dar vyro ir žmonos svarstymai.
Kas nenori, „Gamtos perle“ gali rinktis ramią ir net, galima sakyti, mokslinę pažintinę pramogą – apsilankyti A.Boso įkurtame muziejuje, kur puikuojasi kelių šimtų gyvūnų iškamšos iš viso pasaulio. Muziejų labiausiai mėgsta moksleiviai.
Čia nemažai Antano medžioklės trofėjų, dėl kurių nepatenkinti prieš medžioklę nusiteikusieji. Tačiau A.Boso tokia nuomonė nedomina. Ir jis įsitikinęs, kad nedomintų kiekvieno žmogaus, kurio derlių nuniokoja stumbrai, kaip šįmet Krekenavoje, šernai ar elniai.
„Selekcija – visas mokslas, juk sumedžioju gal vieną žvėrį iš kelių šimtų pamatytų. Jau žinau, pavyzdžiui, kokie sergančio gyvūno požymiai, tad tokį galima medžioti“, – aiškino Antanas.
Apie kiekvieną eksponatą ir jo atsiradimą čia būtų galima parašyti po brošiūrą, nes kiekvienas su įdomia istorija.
„Bet memuarų nerašau, nes dar esu jaunas, be to, neturiu laiko – reikia žmoną apibitinėti“, – mielai ir šmaikščiai pareiškė Antanas.
Tarp eksponatų – daug tokių, kuriuos Bosai rado kritusius miške ar sužeistus, nutrenktus automobilių ant kelio. Tuo jie pasirūpina patys, būna – apie sužeistą ar nutrenktą gyvūną praneša žmonės.
Kai, regis, jau pakankamai patirta įspūdžių, Antanas veda parodyti savo aistros – kelių dešimčių vilkų. Į milžinišką teritoriją jis įsiveda ir žmoną, ir žurnalistus. Daina bijo, tačiau Antanas šmaikštaudamas tikina, kad neverta. Gyvūnas puola tik tuomet, jei yra sužeistas ir jei jam gresia pavojus. Jausmas būti 24 vilkų apsuptyje, švelniai tariant, įdomus. Tačiau tai gali patirti tik Antano svečiai ir būtent jo draugijoje, lankytojams tai būtų per daug rizikinga.
Nei žvėrinčius, nei viešbutis Bosams pelno neduoda – kaip tik tam reikia didelių investicijų. Daina juokėsi, kad dažnas butas nekainuoja tiek, kiek, pavyzdžiui, atsiėjo meškų gyvenamoji vieta.
Gyvūnai – sena Antano aistra. Kažkada užsiveisęs žvėrinčių sau, pagalvojo, jog būtų gerai, kad ir kiti tuo pasidžiaugtų. Tad šalia gyvūnų iškilo restorano ir viešbučio pastatas „Gamtos perlas“. Prieš ketverius metus A.Bosas jį įteikė dovanų žmonai.
Tad Daina ir mėgaujasi kaip tikra dovana – dirba tiek, kad būtų malonu, o ne išsektų nuo streso. Užsuka čia keletą kartų per savaitę, apeina ūkį, komandą subūrė gerą, tad gali būti rami, kad viskas bus gerai.
„Moteriai rytą reikia pakankamai išsimiegoti, dieną leisti ramiai, – dėstė Antanas. – Lepinu Dainą, nes ji to verta.“
Tai dabar Bosų gyvenimas atrodo lyg vienas malonumas. Bet Daina žino, ką reiškia dirbti iki išnaktų ir be poilsio dienų. Būdama 28 metų ji su broliu įkūrė švaros įmonių tinklą „Top Clean“, kol viskas įsivažiavo, teko dirbti išsijuosus.
„Niekada nebenorėčiau pakartoti to periodo, nė už ką“, – sakė Daina.
Todėl ji nuogąstavo gavusi – kad ir dovanų – „Gamtos perlą“. Iš pradžių dirigavo ir restoranui. Bet jei nori, kad restoranas klestėtų, šeimininkas turi nuolat būti šalia komandos. Daina grįždavo gerokai po vidurnakčio, tad Bosai nusprendė, kad moteris turi gyventi lengviau, ir dirigavimą restoranui perleido kitai įmonei.
Aprūpintą gyvenimą iš energetikos verslo susikūręs A.Bosas šiandien verčiasi nekilnojamuoju turtu. Streso pakanka, bet atsikrato jo žvėrinčiuje, be to, iš biuro Klaipėdoje valandėlei ištrunka pasportuoti klube.
Daina džiaugėsi, kad vyras beveik kasdien nepamiršta jos pakviesti kavos ar pietų. Pabuvę kartu, juodu išsiskiria tvarkyti reikalų, o Daina vyro su dukra laukia namuose Palangoje gamindama ką nors lengvo vakarienei. Bet ir jos prireikia retai, nes šeima dažnai valgo savo restorane.
Kaip pasiekti tokį, bent iš pirmo žvilgsnio, gyvenimą be rūpesčių?
„Gyvenime svarbu išlaikyti pusiausvyrą – mokėti dėmesį padalinti šeimai, darbui, namams, nepamiršti savęs. Taip pat svarbu nuolat stengtis dėl santykių. Darni santuoka – tai menas. Tikiu, kad kai nuoširdžiai stengiesi, ir sėkmė ima šypsotis“, – svarstė Daina.
„Versle receptų nėra. Vienas tinkamu metu atsidūrė tinkamoje vietoje, kitas sutiko reikiamų žmonių, trečias sugalvojo ką nors išskirtinio. Pasaulyje egzistuoja dešimt strateginio valdymo mokyklų, tačiau nė vienas verslininkas nesinaudoja tik vienos kurios nors principais. Juk verslui įtakos turi menkiausias niuansas – kokia šalis ar religija ir net kokie orai. Neturiu ir aš sėkmės recepto, tiesiog daug dirbau ir svajones paverčiau realybe“, – sakė Antanas.
Koks žinomo verslininko išmintingiausias sprendimas?
„Vesti Dainą“, – juokėsi abu sutuoktiniai, kartu esantys dešimtmetį.
