Vyras pats jau kelerius metus intensyviai bėgioja, dalyvauja maratonuose visame pasaulyje, sveikai maitinasi, tad puikiai žino, kaip sustiprinti organizmą.
„Aš pats, pradėjęs bėgioti, atsisakęs mėsos, pamiršau visas sveikatos bėdas“, – „Stiliui“ sakė Marius.
Šiuo metu šeimoje krykštaujančia mažyle džiaugiasi jos 12-metė sesuo Marija Izabelė, septynerių Vincentas ir dvejų su puse Antanas.
– Mažosios atėjimas greičiausiai pakeitė jūsų dienotvarkę – nebegalite valandų valandas dingti iš namų ir bėgti?
– Niekas kol kas nepasikeitė, štai ir šiandien kėliausi 5 valandą ryto, valandą bėgau ir valandą skyriau jogai. Po pietų dar porą valandų dirbsiu sporto salėje. Kol kas mažylė tik miega ir valgo, tad šeimos ritmo nesutrikdė.
Dabar didžiausias rūpestis – mažasis Antanukas. Kad Brigita galėtų ramiai tvarkytis su mažąja, jam stengiuosi skirti dar daugiau dėmesio, kad nesijaustų likęs vienas. Mudu lydime seserį į jojimo treniruotes, brolį – į futbolą. Jei kurio tenka palaukti, einame pasivaikščioti, dūkti sūpynėse. Antanukui didžiausias džiaugsmas – važiuoti traukinuku viename prekybos centre.
Savo veiklą esu užsukęs taip, kad pastaraisiais metais galėjau dirbti bet kuriame pasaulio taške, – man nebūtina tūnoti biure. Šiuo metu esu išėjęs tėvystės atostogų, tačiau vis tiek nuo darbo neatitrūkstu. Tik jis prasideda antrojoje dienos pusėje, kai bunda Amerika ir Kuba, nes pristatinėju savo naujausią nuotraukų iš paukščio skrydžio albumą „Neregėta Kuba“.
– Ką jūs, dabar jau keturių vaikų tėvas, patartumėte bičiuliui, kuris svarstytų, ar turėti daugiau atžalų? Ką sakytumėte tiems žmonėms, kurie mano, jog turėti daugiau nei du vaikus yra nesąmonė? O ką tiems, kurie sako, kad būrys vaikų – tik pasiturinčiųjų privilegija? O moteriai, kuri baiminasi, jog bus palikta viena su vaikais vos vyrą ištiks amžiaus vidurio krizė?
– Krizė poras ištinka nepriklausomai nuo to, kiek jos turi vaikų – penkis, vieną ar iš viso jų neaugina. Čia kita problema.
O iš esmės šeima, kurioje daug vaikų, yra labai graži, įvairialypė ir turtinga. Vienas didžiausių gyvenimo malonumų yra stebėti augančius vaikus, matyti, kokie jie skirtingi, kaip vienas kitą papildo, mokosi.
Kiek esu kelionėse sutikęs vyresnio amžiaus porų, dažnai girdėdavau mintį, kad jei laiką būtų galima pasukti atgal, jos turėtų daugiau vaikų. Tai tik stiprina mintį, kad kai yra laikas vaikus gimdyti, reikia jo neprasnausti, nepatingėti, nusispjauti į bėdas.
O dėl materialinės padėties... Kad ir kaip gerai žmogus gyventų, jam vis atrodo, kad vis dar maža. Kuo daugiau pinigų, tuo labiau apsikrauni rūpesčiais ir įsipareigojimas, pripranti prie geresnio gyvenimo. Mudu su žmona – ne superturtuoliai, planuojame, kaip tuos keturis vaikus užauginti, išleisti į mokslus. Jei ką – poreikių kartelę tiesiog teks nuleisti. Bet niekada kitos – kad šeima yra vertybė. Mes bendraujame su savo tėvais, tikimės, kad ir užaugę mūsų vaikai mielai norės būti su mumis ir pasakoti apie savo gyvenimą.
Tačiau nenuvertinu žmonių, kurie turi mažiau vaikų ar iš viso jų nesusilaukia. Visaip būna – vieni jų negali turėti, kiti pavargę nuo kelerių metų vaiko rėkimo. Kiekvienas – savo gyvenimo šeimininkas. Tik tiksliai žinau, kad tie, kurie turi daug vaikų, labai tuo džiaugiasi.
– Su kiekvieno vaiko atėjimu ir jūsų karjeroje nutikdavo ko nors nauja.
– Marijos atsiradimas pažadino aistrą fotografuoti. Su Vincento atėjimu pasirodė ir garsusis fotoalbumas „Neregėta Lietuva“. Antanas gimė rengiant albumus apie Meksiką. Naujagimės susilaukėme įsisukus „Neregėtos Kubos“ viešinimui.
– Girdėjau, kad dėl fotoalbumo apie Kubą patekote net į tarptautinį skandalą.
– Dėl nesėkmingų aplinkybių patekau į tarptautinį diplomatinį konfliktą. Nuo Naujųjų metų reklamuoju savo albumą Majamyje ir Floridoje, kur didelė išeivių iš Kubos bendruomenė. Buvai išvarytas, iš tavęs viskas atimta, neturi teisės įvažiuoti į tėvynę ir kažkoks lietuvis, kuris sukišo milijoną dolerių, išleido tau knygą, atnešė ir sako: štai tavo kaimas, tavo miestas. Stipru, kai žmonės tau dėkoja su ašaromis akyse. Bent taip jie pagaliau pamatė savo namus.
Dar daug turėsiu Amerikoje nuveikti, nes ten – ne rinka, ten tūkstančiai rinkų. Paleidęs per vieną knygynų tinklą, kaip Lietuvoje, ar pasirodęs tik vienoje televizijoje norimo efekto nepasieksi.
Pati Kuba man suteikė daug galvos skausmo. Buvome sutarę, kad tekstus nuotraukoms paruoš jų istorikai ir geografai. Porą mėnesių palaukęs supratau, kad nieko nepešiu. Jau turiu penkerių metų vargo toje šalyje patirties, tad susiradau kitus žmones ir albumą išleidau. Kuba pasiuto. Jiems neįtiko ir angliškas albumo pavadinimas „Unseen Cuba“. Pradinis pavadinimas buvo „Arriba Cuba“ (liet. aukštyn). Bet labiau pramokęs ispaniškai supratau dramatišką, revoliucinę šio žodžio reikšmę. Su tokiu žodžiu Majamyje, kur pilna išvarytų, nuskurdintų žmonių, geriau nesirodyk.
Skandalas kilo Briuselyje rengiant parodą. Mat Vašingtone ją aplankė Kubos disidentai. Kubiečiai išsiuntė Lietuvos ambasadai notą, kad boikotuoja mano parodą, o Briuseliui – kad stabdo derybas su Europos Sąjunga. Paroda vis dėlto įvyko. Grįžęs namo išgirstu, kad JAV prezidentas su Kubos lyderiu Rauliu Castro paskelbia, jog sieks normalizuoti 1961 metais nutrūkusius santykius.
Visi juokdamiesi klausė, ar tai aš įtikinau abiejų šalių lyderius sėsti prie bendro stalo.
Iš tiesų turėjau svajonę, kad mano albumas pasirodytų tuomet, kai Kuboje žlunga komunistinis režimas. Taip nenutiko, bet prasidėjusios permainos labai palankios mano kūriniui. „Neregėta Kuba“ pasirodė tuomet, kai Amerikoje Kuba atsirado naujienų viršūnėse. Tik tai ir padėjo prasimušti į populiariausią Amerikos televizijos transliuotoją CNN – daviau interviu. Tikiuosi, Kubos sienos atsivers ir žmonėms reikės suvenyro. Prašom – kažkoks lietuvis Jovaiša yra parengęs fotoalbumą.
– Dar daug keliausite, o kaip šeima?
– Pastaraisiais metais keliaujame kartu arba pasiimu bent vieną vaiką, nes po savaitės pradedu iš ilgesio staugti. Neseniai pristatant fotoalbumą Amerikoje kartu keliavo ir Marija. Kartu ėjome į susitikimus, interviu, pas Majamio merą – jai viskas buvo labai įdomu. O kubiečiai, išgirdę, kad ji net lydėjo tėvą į Kubą fotografuojant šalį iš paukščio skrydžio, džiaugsmingai stebėdavosi ir apipildavo klausimais.
Mariaus Jovaišos patarimai dėl bėgimo:
M.Jovaišos nuomone, ne tiek svarbu, kad raumenys būtų taip išlavinti, jog pakeltum 100 kg, o kad jie sinchroniškai įsijungtų darant judesius – tuomet kasdienėje rutinoje ar sportuojant nepatirsite traumų.
Tačiau bėgti reikia tinkamai. Pradėti pamažu – kad ir nuo 10 minučių. Svarbiausia – galvoti, kokia tavo laikysena. Turi įsivaizduoti, kad kažkas už viršugalvio tave tempia aukštyn. Bėgant svarbu pilvą laikyti įtraukus. Bėgikai sako, kad po gero bėgimo būtent pilvą, o ne kojas turi justi.
Įtraukus pilvą, laikantis tiesiai, sumažėja apkrova stuburui, kryžkauliui, neprarandi energijos.
Žingsniai turi būti kompaktiški, kojas išmesti ne per daug į priekį – kitaip vargs kelio sąnariai. Žvilgsnis – tiesiai, rankos – taip pat, o nesimataruoti į šonus.
Bėgant kurti verslo planus ar narplioti problemas galima tuomet, kai tinkama kūno laikysena įsijungia automatiškai. Bėgimo priešinininkams M.Jovaiša paprieštarautų: šį judėjimo būdą sunku kuo kitu pakeisti, nes bėgant lavinasi širdis, plaučiai, stiprėja kraujagyslių sistema ir skeletas. Žmonės sako, kad negerai, jog jis bėgant daužomas. Tačiau būtent taip jis stiprėja, jame didėja kalcio atsargos, o tai itin svarbu vyresnio amžiaus moterims, kai pradeda didėti kaulų trapumas.
