Gydytoja onkologė Algė Leveckytė pasakoja, į ką verta atkreipti dėmesį gydymo metu ir po jo, kokie kasdieniai įpročiai gali padėti organizmui ir kur bandymai „sustiprinti“ save gali tapti žalingi.
Dėmesys – ne tik ligai
Anot medikės, susirgus svarbu kalbėti apie bendrą moters organizmo būklę.
Susiję straipsniai
„Pradėkime nuo to, kas dažniausiai nepasakoma pirmojo vizito metu. Gydymas – operacija, chemoterapija, spinduliai, taikinių ar hormonų terapija – vyksta ne vakuume, o konkrečiame kūne, su konkrečia širdimi, kepenimis, raumenimis, kaulais ir imunine sistema.
Nuo to, kokios būklės tas kūnas yra, priklauso, kaip lengvai gydymas bus toleruojamas, ar teks jį stabdyti dėl komplikacijų, kaip greitai moteris atsigaus ir kokios kokybės bus jos gyvenimas po penkerių metų.
Joks gyvenimo būdas negarantuoja, kad liga negrįš. Ir jokia moteris, kuriai liga grįžo, nėra dėl to kalta.
Bet tarp „nieko negaliu padaryti“ ir „viskas mano rankose“ yra tiesa, kuri kur kas naudingesnė – yra sritis, kurioje moters sprendimai turi išmatuojamą poveikį.“, – sako gydytoja onkologė.
Ragina daugiau judėti
Fizinis aktyvumas, A. Leveckytės teigimu, vienas svarbiausių dalykų tiek gydymo metu, tiek po jo.
„Ne dėl grožio ir ne dėl formos – dėl to, kad tai bene geriausiai ištirta nemedikamentinė priemonė onkologijoje.
Tyrimai nuosekliai rodo, kad fiziškai aktyvios krūties vėžiu sirgusios moterys geriau toleruoja gydymą, patiria mažiau sunkaus nuovargio ir turi geresnes ilgalaikes išeitis.
Per savaitę rekomenduojama skirti apie 150 minučių vidutinio intensyvumo fizinei veiklai, pavyzdžiui, spartesniam vaikščiojimui, plaukimui, važiavimui dviračiu ar šiaurietiškam ėjimui.“
Tačiau vien vaikščiojimo nepakanka.
„Bent du kartus per savaitę reikėtų atlikti raumenis stiprinančius pratimus. Ši dalis dažniausiai praleidžiama, nors ji labai svarbi.
Taip pat verta mažinti laiką, praleidžiamą sėdint. Net jei tą dieną treniruotės nėra, atsistoti ir pajudėti jau yra veiksmas“, – sako A. Leveckytė.
Misija – išsaugoti raumenų masę
Ne mažiau svarbi ir mityba. Pasak gydytojos, nėra vienos „priešvėžinės dietos“, kuri galėtų apsaugoti nuo ligos ar ją išgydyti.
Visgi, yra mitybos modelis, kurio nauda įrodyta.
„Tai Viduržemio jūros tipo mityba: daugiau daržovių, vaisių, ankštinių, viso grūdo produktų, žuvies, alyvuogių aliejaus ir riešutų, mažiau perdirbtos mėsos, ultraapdorotų produktų ir pridėtinio cukraus.“
Onkologinėmis ligomis sergančioms moterims gydytoja išskiria pakankamą baltymų kiekį.
„Jų turėtų būti kiekvieno pagrindinio valgymo metu – tai gali būti varškė, kiaušiniai, žuvis ar ankštiniai.“
A. Leveckytės teigimu, vis dar gajus įsitikinimas, kad onkologinis pacientas būtinai netenka svorio. Tačiau krūties vėžio atveju neretai nutinka priešingai.
„Gydymo metu svoris gali augti. Prie to prisideda hormonų terapija, kortikosteroidai, ankstyva menopauzė, sumažėjęs aktyvumas, kartais – valgymas iš streso. Kartu tyliai gali mažėti raumenų masė.
Toks derinys – daugiau riebalinio audinio ir mažiau raumenų – yra nepalankus tiek gydymo toleravimui, tiek ilgalaikei prognozei.
Todėl tikslas turėtų būti ne bet kokia kaina numesti svorio, o išsaugoti raumenis ir nepriaugti perteklinio svorio“, – pabrėžia medikė.
Atsakas į chemoterapijos sukeltą nuovargį – ne pasyvus poilsis
Vienas dažniausių įsitikinimų, su kuriuo susiduria gydytojai – kad sergant reikia kuo daugiau ilsėtis ir tausoti save.
„Požiūrį dažnai reikia keisti priešinga kryptimi, nei žmonės tikisi.
Chemoterapijos sukeltas nuovargis yra vienas iš simptomų, kurių vien poilsis nebūtinai sumažina – ilgai nejudant jis gali tik gilėti.
Kuo mažiau judama, tuo greičiau silpsta raumenys, tuo sunkiau darosi atlikti bet kokį veiksmą, todėl žmogus dar daugiau guli. Toks ratas gali užsisukti labai greitai“, – sako A. Leveckytė.
Išeitis nebūtinai reiškia intensyvią treniruotę.
„Kartais pradžia gali būti tiesiog dešimt minučių ėjimo tą dieną, kai atrodo, kad nieko negali. Tai nėra savęs spaudimas ar sportavimas dėl rezultato – tai būdas neleisti kūnui dar labiau nusilpti.“
Gydytoja pasakoja, kad panaši baimė dažnai atsiranda ir po operacijos. Kai kurios moterys ima beveik nebenaudoti operuotos pusės rankos, bijodamos sau pakenkti.
„Šiuolaikinė reabilitacija rodo, kad pagal gydytojų rekomendacijas kontroliuojamas ir palaipsniui didinamas krūvis yra svarbi reabilitacijos dalis.“
Vis dėlto yra situacijų, kai fizinį aktyvumą reikia riboti arba aptarti su gydytoju. Tai – karščiavimas ar ūmi infekcija, ryški anemija, svaigulys, naujas krūtinės skausmas ar dusulys, stiprus širdies plakimas, neaiškus kaulų skausmas ar staigus rankos patinimas.
„Paprasta kasdienė taisyklė tokia: krūvis, po kurio po valandos jautiesi geriau, greičiausiai yra tinkamas. O jei po jo kitą dieną atrodo, kad jėgų visai nebeliko, krūvis buvo per didelis“, – sako medikė.
Svarbu nesikliauti savigyda
Išgirdus diagnozę, daugelis moterų pradeda ieškoti būdų, kaip pačioms sustiprinti organizmą. Tačiau čia, pasak gydytojos, prasideda viena pavojingiausių saviveiklos sričių.
„Už tokių sprendimų beveik visada slypi baimė ir noras nors ką nors daryti. Tai visiškai suprantama. Tačiau kai kurie pasirinkimai gali tikrai pakenkti.“
Viena dažniausių klaidų – griežtos dietos ir badavimas.
„Cukraus „bado“ schemos, ilgi pasninkai, sulčių kursai ar vadinamosios šarminės dietos vėžinių ląstelių tokiu būdu neišbadauja. Badauja pats organizmas.
Rezultatas gali būti nukritęs svoris, sunykę raumenys, blogesnis gydymo toleravimas, atidėtos ar nutrauktos chemoterapijos“, – įspėja onkologė.
Dar viena rizika – nekontroliuojamas papildų vartojimas.
„Kartais žmogus vienu metu vartoja dešimt skirtingų preparatų ir gydytojui apie tai net nepasako. Tačiau kai kurie augaliniai preparatai gali keisti vaistų apykaitą kepenyse ir sąveikauti su gydymu.
Kiekvienas papildas, žolelių preparatas ar kitas „natūralus“ produktas turėtų būti aptartas su gydančiu onkologu. Ne dėl formalumo, o dėl galimų sąveikų.“
Gydytoja akcentuoja, kad savavališkai nutraukti paskirtų vaistų vartojimą taip pat nereikėtų.
„Hormonams jautraus krūties vėžio atveju hormonų terapija gali būti skiriama 5–10 metų ir reikšmingai mažina ligos atsinaujinimo tikimybę. Tačiau sąnarių skausmai, karščio pylimai ar nuotaikos svyravimai kartais paskatina moteris vaistus tiesiog padėti į stalčių.
Beveik visada šalutinį poveikį galima bandyti valdyti – koreguoti gydymą, keisti preparatą ar ieškoti kitų sprendimų. Tik reikia apie tai pasakyti gydytojui, o ne kentėti tyliai ir galiausiai nutraukti gydymą.“
Pagalba ne tik kūnui
Emocinė būsena, pasak A. Leveckytės, taip pat gali tiesiogiai paveikti žmogaus miegą, skausmo pojūtį, nuovargį, apetitą ir net tai, kaip laikomasi paskirto gydymo.
„Diagnozės sukeltas šokas, baimė, pyktis ar miego sutrikimai pirmosiomis savaitėmis yra normali reakcija į nenormalią situaciją. Tai nėra silpnumas ir ne psichikos liga.“
Tačiau ne viską reikia iškentėti ir bandyti susitvarkyti vienai.
„Pagalbos verta kreiptis, jei prislėgta nuotaika, nerimas ar bejėgiškumas trunka ilgiau nei dvi savaites ir nesilpnėja. Taip pat jei dingsta gebėjimas džiaugtis anksčiau džiuginusiais dalykais, nuolat sutrinka miegas, nerimas pasireiškia fiziškai – širdies plakimu, drebuliu, panikos priepuoliais.
Nerimą kelia ir situacijos, kai moteris pradeda vengti tyrimų ar vizitų, atidėlioja vaistus, izoliuojasi nuo artimųjų.“
Ką daryti pirmomis dienomis išgirdus diagnozę?
Gydytoja pirmiausia pataria nereikalauti iš savęs iš karto viską suprasti ir priimti.
„Leiskite sau kelias dienas nieko nesuprasti. Po tokios žinios žmogui gali būti labai sunku priimti visą informaciją. Tai normali reakcija.“
Vėliau verta imtis kelių konkrečių dalykų.
„Į vizitus geriau eiti ne vienai. Antra pora ausų gali išgirsti tai, ko jūs tuo metu neišgirsite. Taip pat verta iš anksto užsirašyti klausimus, nes vizito metu jie dažnai tiesiog dingsta iš galvos.“
Svarbu pažinti ir savo diagnozę.
„Krūties vėžys nėra viena liga. Yra skirtingi jo tipai, skirtingi gydymo būdai ir skirtinga prognozė. Todėl internete rasta kitos moters istorija ar statistika nebūtinai ką nors pasako apie jūsų situaciją.“
Onkologė taip pat ragina nuo pat pradžių pasakyti gydytojui apie visus vartojamus vaistus ir papildus ir pasirūpinti miego kokybe.
Pabaigai A. Leveckytė turi žinutę, kuri, ko gero, svarbiausia visame šiame procese.
„Krūties vėžys šiandien daugeliu atvejų yra išgydoma arba ilgai valdoma liga. Tai gali būti ilgas procesas, kuriame bus sunkių dienų, bet moteris jame nėra tik pacientė, kuriai kažkas daroma.
Jos kasdieniai sprendimai – judėti ar visą dieną gulėti, valgyti ar nevalgyti, pasakyti apie simptomą ar jį nutylėti, išgerti paskirtą vaistą ar savavališkai jo atsisakyti – iš tiesų turi reikšmės.
Tai nėra papildoma našta. Tai yra dalis įtakos, kurią galima susigrąžinti net tada, kai atrodo, kad diagnozė ją visą atėmė.“