Pastarųjų savaičių ritmas – Zakopanės kalnai Lenkijoje vienoje pavojingiausių trasų. Prieš tai – kelionė su draugais į Juodkrantę, Nidą bei tinklinio stovyklą. „Neseniai grįžau iš „Coldplay“ koncerto Londone“, – šypteli Gabrielė ir priduria, kad dirbant naktimis ar visą parą, labai svarbu gerai išsimiegoti, bet ir neapleisti laisvalaikio veiklų.
Kelias į mediciną nebuvo tiesus
Gydytojos gimtinė – Alytus. Pasak Gabrielės, tai puikus miestas augti – viskas pasiekiama pėsčiomis – muzikos, dailės, sporto mokyklos, dainavimo būreliai, teatras ir kino teatras. „Atsimenu, kaip mano pusseserės, kurios augo Vilniuje, keldavosi penktą valandą ryto, kad per kamščius nuvažiuotų į pamokas, o aš galėdavau atsikelti pusę aštuonių ryto, spėti į pamokas ir visus būrelius“, – prisimena ji.
Nors vaikystėje galvojo apie prancūzų kalbos studijas ar fotografiją, širdis pasirinko mediciną. Mintys apie šią sritį sustiprėjo, kai artima teta pateko į avariją ir gulėjo Kauno klinikose komoje. Tai buvo momentas, kai Gabrielė suprato, kad nori padėti būtent tokiose situacijose.
Pabaigusi pirmąją rezidentūrą reabilitacijoje, dirbo reabilitologe, tačiau atsigręžusi į savo pirminę motyvaciją, nusprendė stoti į skubiosios medicinos rezidentūrą.
Skubiosios medicinos gydytoja šioje srityje dirba jau devintus metus – ir, kaip pati sako, per visą šį laiką nė akimirkos nesuabejojo. „Vis dar per rožinius akinius matau savo darbą“, – pasirinkimu džiaugiasi Gabrielė.
Pirmasis budėjimas ilgam įsirėžė į atmintį
Pirmasis budėjimas Kauno klinikose iš karto atskleidė gydytojo realybę – pacientų srautas didelis, o dar teko greitai perprasti sistemos veikimo principus.
Kaip ji pati sako, patirtis buvo gana chaotiška ir kupina emocijų. „Prisimenu, tą dieną turėjome labai sunkų pacientą, kuris pradėjo kraujuoti namuose iš kvėpavimo takų, jo būklė labai greitai blogėjo ir gyvybės išgelbėti nepavyko“, – pasakojo Gabrielė.
Sunkiausia – ne liga, o lūkesčiai
Nors darbas Skubiosios medicinos skyriuje dažnai siejamas su adrenalinu, greitais sprendimais ir kritinėmis būklėmis, Gabrielė pripažįsta: sunkiausia dalis – paciento lūkesčiai.
Į Skubiosios pagalbos skyrių žmonės atvyksta dėl įvairių priežasčių: nuo gyvybei grėsmingų būklių iki užsitęsusių negalavimų, kai ilgą laiką nebuvo kreiptasi į šeimos gydytoją.
„Tokiose situacijose mes galime atlikti tik elementarius tyrimus, bet užsitęsusių problemų sprendimui neturime įrankių. Esame tam, kad padėtume čia ir dabar“, – paaiškina gydytoja.
Kartais pacientai, kurie jau gydosi ambulatoriškai, neretai atsakymų apie lėtines ligas ieško Skubiosios pagalbos skyriuje.
„Suprantu žmonių norą žinoti, kas negerai – tai žmogiška. Bet mūsų rankos tokiose situacijose yra surakintos. Galiu tik pasakyti, ar būklė pavojinga, ar ne. Jei ne – tenka toliau kreiptis į savo gydytoją“, – sako Gabrielė.
Patirtis įvairiose ligoninėse išmokė vieno
Skubiosios pagalbos skyriuje gydytoja profesinę patirtį kaupė įvairiose gydymo įstaigose. Reabilitacijos rezidentūros metu dirbo slaugos reabilitacijos ligoninėje ir Santaros klinikų Reabilitacijos skyriuje. Vėliau – Antakalnio ligoninės Priėmimo skyriuje, o pandemijos metu – didžiajame Antakalnio padalinyje.
Vėliau pradėjo dirbti Zarasų ligoninėje, po to – įsidarbino Kauno klinikose, kuriose pradirbo ilgiausiai. Gabrielė patirties įgijo ir tuometėje Klaipėdos Jūrininkų ligoninėje, ir Marijampolės ligoninėje.
Pasiteiravus apie darbo perspektyvas gimtajame mieste, Gabrielė pastebi, kad Alytaus S.Kudirkos ligoninėje pacientų srautas yra pakankamas – čia galima išlaikyti kompetencijas ir daug ko išmokti. Vis dėlto gydytoja sąmoningai pasirinko darbą Marijampolėje.
„Pasirinkau dirbti Marijampolės ligoninėje, nes, priešingai nei Alytuje, Skubiosios pagalbos skyriui čia vadovauja gydytojas Adomas Kuliavas, kuris formuoja sistemą, artimą tai, pagal kurią mokomės rezidentūroje“, – akcentuoja pašnekovė ir priduria, kad Marijampolėje dirba nemažai pažįstamų kolegų – tiek gydytojų, tiek rezidentų.
Patirtis skirtingose gydymo įstaigose parodė, kaip ženkliai gali skirtis gydytojo galimybės padėti pacientui. „Iš principo darbas skirtingose ligoninėse niekuo nesiskiria, pacientai visur panašaus profilio, skiriasi tavo galimybės jiems padėti“, – akcentuoja pašnekovė.
Tretinio lygio ligoninėje, kaip Kauno klinikose, gydytojai turi prieigą prie visų reikiamų tyrimų, laboratorijų ir specialistų konsultacijų. Tuo tarpu mažesnėse ligoninėse galimybės ribotos – kai pritrūksta kompetencijų ar tyrimų, pacientai turi būti perkelti į aukštesnio lygio įstaigas. Kai kurios ligoninės – tarpinis variantas: pacientų srautas pakankamas kompetencijai palaikyti, tačiau sudėtingesni atvejai vis tiek nukreipiami į Kauno klinikas.