Komentaruose parašykite, ar jūsų atžala turi gyvūną ir kas juo rūpinasi?
Juk ne visada vaiko svajonę turėti augintinį namuose išpildo ir tokiam norui pritaria tėvai. Jie gyvūno įsigijimą atidėlioja kuo ilgiau, viliasi, kad atžala pamirš norą arba sugalvos kitą. Juk vaikui gyvūno reikia kaip žaidimų draugo, o priežiūra atitenka tėvams.
Šįkart dalijamės ištrauka iš knygos „Austėja ir laikas“ apie penktadienį:
PENKTADIENĮ NAMUS PALIKO VĖŽLĖ
Paskutinę savaitės dieną į darželį buvo leidžiama ateiti su naminiu gyvūnu. Auklėtoja iš vakaro pasakė, kuris vaikas parodys savo augintinį.
Juk susivesti visiems mažuosius draugus būtų neįmanoma. Įsivaizduokite, koks kiltų triukšmas – lotų šuniukai, kniauktų katės, puškuotų ežiukai, šokinėtų triušiai, šmirinėtų žiurkėnai, skraidytų papūgėlės. Dėl tokio svečių šurmulio vaikai negalėtų net pietų miego nusnusti.
Austėja į vaikų darželį iškeliavo ne su padykusiu šuniuku Avu, o nusinešė labai ramų šiltųjų kraštų gyvūną – sausumos vėžlę Danutę. Ji dabar gyvena stikliniame inde, kuris vadinamas terariumu.
Tame inde stovi mažas Danutės namelis, panašus į olą. Kai nori pasislėpti tamsoje, vėžlė pro angą įlenda į vidų. Ar ji norėjo draugauti su vaikais?
Kai Austėja su terariumu rankose įžengė į darželį, vėžlė buvo pasislėpusi. Padėjus indą ant plačios palangės Danutės namuką nutvieskė saulės spinduliai. Šiluma vėžlę išviliojo iš olos.
Vaikai stebėjo, kaip lėtais žingsniais nedidelė trejų metų vėžlė artinasi prie sultingų ryškiai žalių salotų lapų. Jie šiam gyvūnui gardžiausi.
Austėja išdavė vėžlės paslaptį – Danutei dar patinka ir švieži kiaulpienių lapai, bet agurko griežinėlio ar tarkuotų morkų ji net neragauja. Jai gal nepatinka kvapas ar spalva. Juk ir vaikai ne visas daržoves valgo.
Kol vaikai apžiūrinėjo tingiai sultingas salotas kremtančią vėžliukę, Austėja glostė jos nugarą gaubiantį kietą šarvą.
Langeliai ant vėžlės kiauto labai nedaug padidėjo nuo to laiko, kai Danutė atsirado jos namuose. Per metus vėžlė mažai paaugo.
Nors Danutė nedaug ėda, svarbiausia jai – saulė. Jos spinduliai – kaip vitaminai. Šviečiant saulei vėžlės šarvas gauna vitaminų ir dėl to būna stiprus.
Kai vėžlė baigė ėsti ir pasisuko eiti į namuką, Austėja ją paėmė ant rankų. Vaikai ėmė tiesti delniukus, norėjo taip pat palaikyti vėžlę.
Taip galvą į kiautą įtraukusi Danutė keliavo iš vienų rankų į kitas. Ji pamažu tiesdama kojas krebždino visų delnus savo nagučiais. Kai ratas apsisuko, Austėja gyvūną grąžino į stiklinį indą.
„Leiskime vėžlei pailsėti“, – švelniai ištarė auklėtoja, ir pakvietė vaikus nupiešti savo mėgstamus gyvūnus. Nepatikėsite, mergaitės ir berniukai piešė vėžlius. Nors namuose jie tokių gyvūnų neturėjo, Danutė jiems pasirodė labai įdomi ir miela.
Įdomu, kas vaikus aplankys kitą savaitę? Tačiau Austėja laikė paslaptyje, kad namuose apsigyveno Fėja, kuri rašo dienoraštį. Ach, kaip sunku laikyti paslaptį! O, kaip norėtųsi ją parodyti draugams! Argi į drugelį panaši Fėja – gyvūnas?
