Tokia rekomendacija atsirado po išsamaus Europos infrastruktūros tyrimo. Jį atliko Atlanto Taryba ir asociacija „Vidurio Europos energetikos partneriai“ (CEEP). Tyrimui vadovavo buvęs JAV nacionalinio saugumo patarėjas generolas Jamesas Jonesas ir CEEP steigėjas bei valdybos pirmininkas Pawełas Olechnowiczius.
Ataskaita buvo pristatyta Stambule per transatlantinį vyriausybių ir verslo lyderių susitikimą.
J.Jonesas ir P.Olechnowiczius laikosi tos pačios nuomonės, - Vidurio Europą vis dar slegia nepakankamas infrastruktūros ryšys su Vakarų Europa ir silpnos Šiaurės-Pietų komunikacijų jungtys.
Tai sovietmečio palikimas, kuomet buvo atimta galimybė suvienyti tarpregioninę infrastruktūrą. Nes taip pavyko išlaikyti stiprią priklausomybę nuo Sovietų Sąjungos.
Rytų Europa iki šiol liko suskaidyta į nacionalines energetikos rinkas, izoliuota nuo likusios ES ir veikiama tiekimo monopolistų.
Ši priklausomybė Vidurio Europoje ne tik kelia tiekimo saugumo riziką. Ji taip pat lemia aukštesnes kainas energetikos sektoriuje, lyginant su labiau diversifikuota ir likvidžia Vakarų Europos rinka.
Tarpvalstybinių jungčių trūkumas taip pat akivaizdus transporto ir telekomunikacijų sektoriuose, kuriuose Vidurio Europos šalių bendrovės paprastai atsilieka nuo panašių įmonių Vakaruose.
Dėl šių priežasčių, J.Jonesas ir P.Olecnowiczius ragina atgaivinti Šiaurės-Pietų koridoriaus projektą.
„Šiaurės-Pietų koridorius, apimantis erdvę nuo Baltijos iki Adrijos ir Juodosios jūrų, yra itin svarbus siekiant sukurti vieningą Europos rinką.
Nors Vidurio Europos šalims įstojus į Europos Sąjungą žemynas buvo suvienytas, ši užduotis dar toli gražu neartėja prie pabaigos.
Europos ekonomikos sunkumai, taip pat nauji saugumo iššūkiai verčia imtis skubių priemonių siekti pilnos Europos integracijos.
Todėl Šiaurės-Pietų energetikos, transporto ir telekomunikacijų koridoriaus projektas visoje Vidurio Europoje turi būti Europos Sąjungos ir jos valstybių narių, taip pat transatlantinės bendruomenės prioritetas“, - sakė CEEP valdybos pirmininkas P.Olechnowiczius.
Remiantis tyrimu, Šiaurės-Pietų koridorius padėtų sukurti stiprią visumą ekonominių magistralių – energijos tiekimo vamzdynų, elektros tinklų, greitkelių ir geležinkelių, taip pat telekomunikacijų jungčių. Jos nusidreiktų nuo Lenkijos Baltijos jūros pakrantės per Čekiją, Slovakiją ir Vengriją iki Kroatijos.
Tai gerokai padidintų ES ekonominę integraciją ir energetinį saugumą, nes SGD terminalai kartu su dujotiekių, naftotiekių ir elektros linijų tinklu leis diversifikuoti energijos šaltinius visose Vidurio Europos valstybėse.
Šiaurės-Pietų koridorius taip pat suteiks galimybę padidinti Europos konkurencingumą ir atsparumą.
Tai sukurs infrastruktūrą, leidžiančią Europai veiksmingiau konkuruoti pasaulinėje ekonomikoje. Be to, didinant investicijas į koridoriaus kelyje esančius infrastruktūros objektus, tai užtikrins veiksmingą postūmį ekonomikos augimui.
Taigi, koridoriaus plėtros procesas yra svarbus indėlis sprendžiant aktualiausius šiandienos klausimus: Europos makroekonomikos, fiskalines ir pinigų problemas, įskaitant konkurencingumo, defliacijos, didelio nedarbo riziką bei vis didesnę migraciją tarp ES vidaus šalių.
Tyrimo ataskaitoje pabrėžiama, kad Šiaurės-Pietų koridorius turėtų būti vertinamas holistiškai, atsižvelgiant į iškeltą viziją integruoti dujotiekius ir naftotiekius, įskaitant itin svarbų dujotiekio tarp Świnoujściu (Lenkija) ir Krk salos (Kroatija) vystymą bei investicijas į elektros jungčių, geležinkelio ir kelių tinklų, taip pat telekomunikacijų infrastruktūrą.
Ataskaitoje nurodyta bendra galutinė išlaidų suma, apimanti strategiškai svarbių projektų vykdymą ir koridoriaus plėtrą siekia 50,5 mlrd. eurų (27 mlrd. eurų energetikai, 20 mlrd. eurų transportui, 3,5 mlrd. eurų telekomunikacijoms).
Šie skaičiai yra tik maža milžiniškų investicijų į infrastruktūrą iki 2020 metų poreikio dalis, lyginant su 1.5-2 trilijonų eurų suma (arba vidutiniškai 150-200 mlrd. eurų per metus), kuriuos nurodė Europos Komisija 2011 metais.