Valgydamas priešpiečius vienoje prancūzų kepyklėlėje Varšuvoje
jis vardijo vietas, kuriose yra atostogavęs – nuo Niujorko iki Tailando
ir Paryžiaus, sakydamas, kad dėl klestėjimo ir laisvės, kurių jo
šalis sulaukė įstojusi į Europos Sąjungą, dabar yra „patys
geriausi laikai per Lenkijos istoriją“.
Tačiau už dviejų valandų kelio į pietus esančiame Pionkų
miestelyje Michalas Nowocienis gyvena visiškai
kitokiomis sąlygomis.
Šis 22 metų suvirintojas uždirba tik 260 JAV dolerių (237
eurus) per mėnesį pagal laikiną darbo sutartį ir gyvena su savo
tėvais bei kitais tos šeimos vaikais mažyčiame bute, kuris yra
socialinis būstas.
Jo motina dirba šiukšlių rūšiuotoja ir gauna
265 dolerius (242 eurus) per mėnesį, o tėvas statybininkas – 530
dolerių (484 eurus). Nei vienam iš jų netaikomos jokios lengvatos.
„Nuo problemų mane apsaugojo sportas“, – sakė
M.Nowocienis, žvalgydamasis po savo rajoną, kuriame daugelis
gyventojų yra tapę alkoholikais arba narkomanais.
Praėjus ketvirčiui šimtmečio po to, kai Lenkija visiškai
perėjo prie laisvosios rinkos kapitalizmo, atskirtis tarp
turtingųjų ir skurdžių dabar yra taip pagilėjusi, kad šalies
žmonės kai kada kalba apie „dvi Lenkijas“.
Iš jų vieną
sudaro daug uždirbantys piliečiai, daugiausiai miestų gyventojai, o
kitą – nekvalifikuoti darbininkai, sunkiai suduriantys galą su
galu dėl mažų atlyginimų ir neužtikrintų darbo vietų,
dažniausiai kaimuose ir mažuose miesteliuose.
Daug metų vyriausybė gyrėsi sparčiu šalies ekonomikos
plėtros tempu. Prognozuojama, kad šiais metais šalies ekonomika
auga 3,5 proc., o nuo 2004-ųjų, kai Lenkija įstojo į ES, nedarbas
sumažėjo apie 20 procentinių punktų iki dabartinių 10,3 procento.
Tačiau sociologas Janas Sowa sakė, kad bendrojo
vidaus produkto (BVP) rodikliai neatskleidžia, kaip iš tikrųjų
gyvena daugelis lenkų. Atlyginimai yra maži, vidutiniškai 865 eurai
per mėnesį, o daugelis žmonių uždirba daug mažiau. Atlyginimų
fondas sudaro tik apie 37 proc. šalies BVP, nors ES vidurkis yra apie
50 procentų.
„Šis skaičius rodo, kiek iš tikrųjų sukuriamos vertės
pasiekia žmonių kišenes, – ir jis iš tiesų nedidelis“, –
sakė J.Sowa.
Tų, kas jaučiasi esantys atriboti nuo Lenkijos ekonomikos
stebuklo, nusivylimas staiga tampa politinės darbotvarkės dalimi ir
yra laikomas svarbia priežastimi, kodėl Andrzejus Duda, euroskeptiškosios partijos „Įstatymas ir teisingumas“
(PiS) kandidatas, gegužę netikėtai laimėjo prezidento rinkimus,
smarkiai aplenkęs favoritu laikytą dabartinį šalies vadovą
Bronislawą Komorowskį, kurį palaiko
valdančioji liberali Pilietinės platformos (PO) partija.
Lenkijos prezidento vaidmuo daugiausiai reprezentacinis, bet
spalį šalyje vyks parlamento rinkimai, o apklausos rodo, kad PO,
kuri vadovavo aštuonerius metus, gresia dar vienas skaudus
pralaimėjimas. PiS populiarumas išaug, žadant padėti
neturtingiesiems didesnėmis valstybės intervencijomis ekonomikoje.
Antroji PiS pergalė žymėtų reikšmingą politikos pokyti
Lenkijoje, kuri yra ES šeštoji didžiausia ekonomika. Ši partija
žada padidinti mokesčius bankams, kurių dauguma yra valdomi
užsienio kapitalo, ir didiesiems mažmeninės prekybos tinklams.
Pagrindiniu kampanijos akcentu tampa debatai dėl sąlygų darbo
rinkoje, kai daugelis jaunų žmonių gyvena nuo algos iki algos.
Ypač didelį pasipiktinimą kelia populiarėjančios laikinosios
darbo sutartys, suteikiančios darbuotojams menkas socialines
garantijas, o kritikai jas vadina „šiukšliniais kontraktais“.
Lenkijos vyriausybės statistika rodo, kad apie 1,4 mln. šalies
žmonių dirba pagal laikinąsias darbo sutartis, kurių prieš
penkerius metus buvo tik apie pusė milijono. Atskira ES statistika
rodo, kad Lenkijoje dirbančiųjų pagal laikinas sutartis daugiau
negu bet kurioje kitoje iš 28 Bendrijos šalių, o 2014 metais jie
sudarė 28 proc. visų turinčių darbą.
Planuota, kad „šiukšliniai kontraktai“ suteiks daugiau
lankstumo menininkams ir kitų profesijų darbuotojams, dirbantiems ne
vienoje darbovietėje.
Pagal tokias sutartis dirbantiems žmonėms netaikoma daugelis
garantijų, priklausančių pagal įprastas darbo sutartis, –
pavyzdžiui, teisė į apmokamas atostogas, darbdavių įmokos į
valstybinius sveikatos draudimo ir pensijų fondus, taip ilgesnis
informavimo apie planuojamą atleidimą laikotarpis.
„Aš dirbu pagal tokią, ir man tai labai patinka“, – sakė
konsultantas Radekas Ciszewskis, kuriam yra
patogu laikinųjų darbo sutarčių suteikiamas lankstumas.
Tačiau kritikai sako, kad darbdaviai šia galimybe
piktnaudžiauja. Dažnai jau seniai dirbantys žmonės, kuriems tas
darbas yra vienintelis, yra verčiami kas mėnesį pasirašyti naują
darbo sutartį. Pasak M.Nowocienio, jis dirbo pagal tokį kontraktą
šokolado fabrike, kol gavo dabartinį laikiną suvirintojo darbą.
Pagal kas mėnesį pratęsiamas arba laikinas sutartis dirbantys
žmonės retai gauna paskolas būstui, o nesaugumas daugelį atgraso
nuo šeimų kūrimo. Tokia padėtis gali dar labiau pagilinti Lenkijos
demografinę krizę, o gimstamumas šalyje tesiekia 1,3 kūdikio
vienai moteriai – vienas žemiausių Europoje.
Nuo ateinančių metų įsigaliosiančios įstatymų pataisos
apribos tokių sutarčių naudojimą, bet premjerė Ewa Kopacz (Eva
Kopač) žadėjo dar labiau jas suvaržyti, kovodama dėl politinio
išlikimo.
Netgi šalies pagrindinis dienraštis „Gazeta Wyborcza“,
atlikęs svarbų vaidmenį perėjime prie laisvosios rinkos
ekonomikos, sako, kad „šiukšliniai kontraktai“ yra iškreiptos
formos kapitalizmas, kuris pažengė jau per toli. Laikraštis liepos
20 dieną pradėjo kampaniją prieš tolias darbo sutartis, kurios
„pradėjo griauti mūsų darbo rinką“.
„Vykstant transformacijai šis lankstumas mums padėjo
pritraukti investuotojų ir kovoti su dideliu nedarbu, – rašo
„Gazeta Wyborcza“. – Tuo pačiu metu jis atnešė siaubingų
socialinių pasekmių.“