Jei realiai būtų įgyvendinti visi „valstiečių“ socialiniai pažadai, prireiktų didžiulių biudžeto išlaidų. Bet naujausi Lietuvos ekonomikos duomenys rodo, kad spartaus valstybės pajamų didėjimo iš ūkio augimo vargu ar galima tikėtis.
Paskelbti šių metų trečiojo ketvirčio bendrojo vidaus produkto (BVP) augimo duomenys rodo, kad šalies ekonomika, nors ir nėra sustingusi, juda vėžlio greičiu. Lyginant su praėjusių metų atitinkamu laikotarpiu, BVP padidėjo tik 1,6 procento. Kažin ar guodžia ir tai, kad latvių ūkio žingsniai dar vangesni – BVP prieauglis vos 0,8 procento.
Regis, viso Baltijos regiono ekonomika niekaip neįgyja pagreičio. Aišku, tai lemia pirmiausia išorinės aplinkybės, nepalanki geopolitinė situacija. Viso pasaulio ekonomikos augimas nesugrįžta į ikikrizinį lygį, ES plėtra ne pirmi metai išlieka kukli.
Mūsų ūkio augimas nė kiek ne spartesnis nei ES, priešingai, trečiojo ketvirčio šalies BVP didėjimo rodiklis netgi 0,2 proc. žemesnis už Bendrijos vidurkį ir prilygsta euro zonos vidurkiui.
Kodėl tai verčia nerimauti? Ogi todėl, kad stabdant emigraciją būtina, jog Lietuvos ekonomika kuo sparčiau artėtų bent jau iki ES vidurkio, nekalbant apie labiausiai emigrantus traukiančias Skandinavijos šalis, Airiją ar dabar Bendriją paliekančią Jungtinę Karalystę (JK).
Ekonomistai apskaičiavo, kad Lietuvos ekonomika galėtų per 10 metų pasiekti ES vidutinį lygį tik tuo atveju, jei kasmet mūsų šalies BVP augtų 3 proc. greičiau nei Bendrijos vidurkis. Vadinasi, siekiant šio tikslo trečiąjį ketvirtį BVP turėjo augti ne 1,6 proc., o 4,8 proc.
Žinoma, tai mechaniškas skaičiavimas. Be to, vieną ketvirtį ekonomika gali augti sparčiau, kitą lėčiau, jos plėtrai daro įtaką sezonai. Šių metų trijų ketvirčių rodiklis kiek geresnis nei pastarojo – BVP padidėjo 2,1 proc. ir dar yra vilties, kad Lietuvai 2016-aisiais daugmaž pavyks pasiekti numatytą 2,3 proc. ekonomikos augimą.
Kad ir kaip būtų, BVP augimo rodiklis ne gerėja, o prastėja. Planuojant šių metų biudžetą Lietuvos bankas prognozavo 2,6 proc. augimą, vėliau jį sumažino iki 2,3 proc. Pirmąjį ketvirtį šalies ūkis paaugo 2,4 proc., antrąjį – 1,9 proc., bet pastarąjį – jau tik 1,6 proc. ir kyla klausimas, ar tempo lėtėjimas iš viso nepereis į stagnaciją.
Juo labiau kad negali tenkinti visų pastarųjų trejų metų ekonomikos rodikliai. Tiesa, per šį laiką Lietuvos BVP augimas 0,6–0,7 proc. viršijo ES vidurkį. Bet kada mūsų šalis jį pasieks, jei artėsime tik tokiu greičiu? Skaičiavimai rodo, kad tai pavyktų maždaug 2060-aisiais. Tačiau kiek tuomet Lietuvoje bus likę gyventojų?
Aišku, žmonėms rūpi ne abstraktūs BVP skaičiai, o pinigai jų kišenėse. Tarkime, Estijoje atlyginimai gerokai aukštesni nei Lietuvoje, nors BVP, skaičiuojant vienam gyventojui, palyginti nedaug skiriasi.
Gal taip yra todėl, kad pas mus mokesčiai pernelyg aukšti? Statistika to nerodo – Lietuvoje per biudžetą perskirstoma kone mažiausia BVP dalis Bendrijoje – mažiau nei 30 proc., nors Estijoje – per 33 proc., ES vidurkis – apie 40 proc. Net liberaliosios ekonomikos citadele laikomose JAV perskirstoma apie 38 proc. BVP.
Vadinasi, Lietuvos darbdaviai gal ir galėtų mokėti aukštesnes algas darbuotojams savo pelno sąskaita, o jei ir valstybė atsiriektų panašią dalį kaip Estijoje, biudžetai papilnėtų maždaug 1,5 milijardo eurų.
Vis dėlto tai vėlgi tik teoriniai skaičiavimai. Algos Lietuvoje pastaraisiais metais kyla sparčiau, nei auga darbo našumas. Šįmet darbo užmokestis turėtų didėti 6–7 proc., o darbo našumas beveik nekyla. Tai reiškia, kad net ir jausdami ypač kvalifikuotų darbuotojų stygį darbdaviai iš savo vidinių rezervų pajėgs didinti darbo užmokestį tik trumpą laiką.
Pasak SEB banko ekonomistų, Lietuvos ekonomiką, be globalių priežasčių, stabdo per menkos investicijos ir per lėtas eksporto perorientavimas iš Rusijos į kitas rinkas, o palaiko augantis vidaus vartojimas.
Bet ir šis didėjančių algų maitinamas šaltinis išseks, nes jų nebus iš ko kelti, jei nepavyks pagerinti šalies konkurencingumo, investicinio patrauklumo ir nesulauksime spartesnio technologinio atsinaujinimo.
Taigi naujosios valdžios laukia itin sudėtingas uždavinys – kaip tesėti bent dalį socialinių pažadų, o kartu skatinti verslo plėtrą, didinti Lietuvos patrauklumą užsienio investuotojams.
Todėl ir Vakarų Europos šalių pavyzdžiu didinti mokesčius kapitalui ir mažinti darbo jėgai, kaip kalba „valstiečiai“, nebus paprasta, nes lazda gali atsisukti kitu galu – užsienio investuotojai nenorės investuoti, o ir Lietuvos verslininkai kelsis į JK, Airiją ar Liuksemburgą.
Itin svarbu efektyviai naudoti ir ES paramą, kuri po 2020 metų gerokai sumažės. Iki šiol daugiausia lėšų teko energetikai ir infrastruktūros objektams, o mažėjant gyventojų skaičiui vis brangs jų išlaikymas.
Ar naujajai valdžiai pavyks susidoroti su šiais iššūkiais? Juk nuo to priklausys tolesnis Lietuvos likimas.