Tuo tarpu Rusijoje, kaip teigia „Slon Magazine“ vykdantysis redaktorius Piotras Bologovas, „nuo šių metų pradžios infliacija pasiekė 9,5 proc., o rublis dolerio atžvilgiu nuo praėjusių metų rudens nuvertėjo daugiau kaip du kartus. Tai jau sukėlė tam tikrą paniką gyventojų tarpe, nors ir ne tokią, kaip 1998 metais, kada rublio kursas dolerio atžvilgiu per pusmetį nukrito daugiau kaip tris kartus“.
O Rusijos banko „Vnešekonombank“ paskelbtame pranešime teigiama, kad „naftos kainų sumažėjimas ir nauja kurso (rublio – Red.) mažėjimo banga gali vėl padidinti infliaciją“. Šiandien, paskutiniąją rugpjūčio dieną, euras kainuoja 73,8 rublio, doleris – 65,69 rublio.
Istorija žino ne vieną hiperinfliacijos atvejį, su kuriais palyginus dabartinis Rusijos nacionalinės valiutos nuvertėjimas dar nėra toks baisus.
Terminą „hiperinfliacija“ nepriklausoma ekonomikos ekspertė, buvusi Lietuvos laisvosios rinkos instituto vadovė Rūta Vainienė knygoje „Ekonomikos terminų žodynas“ apibūdina taip:
„Itin užsitęsęs kainų lygio kilimas, piniginio vieneto vertės spartus praradimas. Hiperinfliacija dažnai apibrėžiama kaip daugiau kaip 50 procentų per mėnesį siekianti infliacija. Hiperinfliacijos priežastis – nuolatinė didelė pinigų emisija“.
Baltimorės (JAV) Johno Hopkinso universiteto mokslininkai prieš keletą metų suskaičiavo, kad XX amžiuje pasaulyje buvo 57 hiperinfliacijos atvejai, įskaitant vieną uždarojoje Šiaurės Korėjoje.
Tad dar kartą prisiminkime kai kuriuos išskirtinius hiperinfliacijos atvejus pasaulio pinigų istorijoje.
Po Antrojo pasaulinio karo Vengrijos ekonomika buvo visiškoje duobėje. Per karą šalies įmonės gamino produkciją Vokietijai, už kurią ši nemokėjo. Vengrijos skolos smarkiai išaugo. Pasirašant taikos sutartį šalis buvo įpareigota mokėti Sovietų Sąjungai dideles reparacijas, kurios sudarė iki 50 procentų šalies bendrojo vidaus produkto. O šalies monetarinę politiką bendrai vykdė Sąjungininkų paskirta komisija.
Vengrijos centrinis bankas sakė, kad paleistos pinigų spausdinimo mašinos prie gero neprives, tačiau komisija, kurioje dominavo sovietai, įspėjimų neklausė. Stalinui juk reikėjo „iš kapitalistinės vergovės išlaisvintoje šalyje“ parklupdyti viduriniąją klasę ir elitą, kad neužstotų nešamos saulės. 1945 metų rugpjūtį-1946 metų liepą Vengrija išgyveno didžiausią pokario infliaciją.
Jos lygis per patį piką 1946-ųjų liepą pasiekė 207 procentus per dieną, pagrindinių vartojimo prekių kainos padvigubėdavo kas 15,3 valandos. Tai yra kol kas didžiausia kada nors užregistruota mėnesinė hiperinfliacija pasaulyje – 41 900 000 000 000 000 procentų.
1944 metais didžiausio nominalo banknotas buvo 1000 Vengrijos pengių (pengė, vengr. pengő, kaip nacionalinė Vengrijos valiuta naudota 1927-1946 metais). 1945 m. pabaigoje – 10 mln. pengių. O 1946 metų pradžioje į apyvartą paleistos didžiausios kupiūros nominalas jau buvo vienetas su dvidešimčia nulių.
1946 m. sausio 1 dieną, siekdama stabilizuoti padėtį, vyriausybė įvedė vadinamąją mokestinę pengę (vengr. adópengő), kuri iš pradžių buvo prilyginta pengei, jos tikroji vertė kas rytą buvo skelbiama per radiją. Mokestines penges naudojo tik bankai ir vyriausybė kaip stabilesnį piniginį vienetą atsiskaitymams vykdyti.
Kovo 1 dieną viena mokestinė pengė jau prilygo 10-čiai paprastų , o liepos 28 dieną – net dviems sekstilijonams paprastų pengių (sekstilijonas – vienetas su 21 nuliu).
Vengrijos nacionalinė valiuta – vieno sekstilijono pengių nominalo kupiūra į pinigų cirkuliacijos istoriją pateko kaip didžiausio nominalo banknotas pasaulyje. Šio nominalo kupiūra paleista į apyvartą 1946 metais.
Infliaciją pavyko sustabdyti tų pačių metų rugpjūčio 1 dieną penges pakeitus senąja Austrijos-Vengrijos imperijos valiuta – forintu (taip vengrai vadino 1868 -1892 metų imperijos valiutą guldeną, kurį 1892 metais pakeitė Austrijos-Vengrijos krona). Forintai buvo keičiamas į penges pagal kursą 1:400 oktilijonų (oktilijonas– vienetas su 27 nuliais). Vienas JAV doleris buvo lygus 11,74 forinto.
Nepaisant didžiulio infliacijos masto, ji neturėjo Vengrijai rimtų ekonominių pasekmių, kadangi šalis po Antrojo pasaulinio karo ir taip buvo visiškai sugriauta, o gyventojų pragyvenimo lygis jau buvo nukritęs tiek, kad kristi, vaizdžiai kalbant, nebebuvo kur.
Zimbabvė
Kai 1987 m. gruodžio 31 d. į valdžią Pietų Rodezijoje atėjo prezidentas Robertas Mugabe, vienas judėjimo prieš baltaodžių valdymą lyderių, ši kažkada turtingiausia Afrikos šalis virto pačia skurdžiausia – pakeitus pavadinimą į Zimbabvę pieno upės plaukti nepradėjo.
Ilgai užsitęsusį ekonomikos nuosmukį lėmė prezidento žemės reforma, kurią vykdant žemė buvo atimama iš baltaodžių ūkininkų ir dalijama juodaodžiams. Dėl to bemaž visi baltaodžiai ūkininkai, kurie iš esmės ir kūrė šalies gerovę, paliko Zimbabvę bijodami įkalinimo ar deportacijos.
Hiperinfliacija Zimbabvėje prasidėjo 2000 metais ir tęsėsi iki pat 2009-ųjų. Per devynerius metus produkcijos gamyba sumažėjo 50 procentų. Dėl socialistinės reformos ir brangiai kainavusio šalies įsitraukimo į vadinamąjį Antrąjį Kongo karą susidarė didžiulis biudžeto deficitas. Be to, Zimbabvės gyventojų skaičius pradėjo mažėti, nes žmonės bėgo iš šalies. Vyriausybei neliko nieko kito, kaip tik paleisti pinigų spausdinimo mašiną, kad sumažintų fiskalinį deficitą.
Infliacija Zimbabvėje, remiantis oficialiais duomenimis, išaugo nuo 32 proc. 1998 metais iki 7634.8 proc. 2007-ųjų rugpjūtį. Beje, nepriklausomų ekonomistų nurodomi skaičiai buvo maždaug keturis kartus didesni už oficialiąją statistiką. 2008 metų pradžioje infliacija jau siekė 100 000 procentų.
Nacionalinės valiutos kursas krito, spausdinamų banknotų nominalas didėjo. Liepą į apyvartą buvo paleista 100 milijardų Zimbabvės dolerių nominalo kupiūra. Tuomet vienas JAV doleris kainavo 50 milijonų Zimbabvės dolerių. Blogiausia padėtis susiklostė 2008 metų lapkritį. Dienos infliacijos lygis siekė 98 procentus, kainos padvigubėdavo kas 25 valandos.
Hiperinfliacijos lygio šalyje jau nebebuvo įmanoma tiksliai įvertinti, kadangi vyriausybė nustojo skelbti oficialius statistinius duomenis. Ekspertai mano, kad lapkričio viduryje infliacija siekė 79,6 milijardo procentų.
Dėl R.Mugabe politikos į sunkiausią ekonominę krizę patekusiai šaliai nepadėjo ir trys denominacijos (pinigų reformos, kurių metu buvo sumažintas valiutos nominalas). 2009 metų balandžio mėnesį nustota spausdinti Zimbabvės dolerius ir pradėta naudoti Pietų Afrikos randą ir JAV dolerį. Buvo priimtas sprendimas visiškai pereiti prie JAV dolerio, kurį planuojama užbaigti iki šių metų rugsėjo pabaigos.
Kol kas padėtis šalyje nepagerėjo. Zimbabvė iki šiolei išlieka viena iš skurdžiausių šalių pasaulyje.
Jugoslavija
Pirmieji didelės infliacijos požymiai Jugoslavijoje išryškėjo dar praėjusio amžiaus 9-ojo dešimtmečio viduryje, netrukus po Josipo Broz Tito mirties (buvęs Jugoslavijos vadovas mirė 1980 metų gegužės 2 dieną). Sovietų Sąjungos žlugimas sumažino Jugoslavijos geopolitinę galią ir galų gale šalies komunistai susidūrė su tomis pačiomis problemomis, kaip ir Lenino partijos nariai.
Mažėjo prekybos apimtys, pramonės gamyba, bet tebebuvo išlaikomas didelis biurokratinis aparatas. Aukščiausią laipsnį infliacija pasiekė paskutiniojo dešimtmečio pirmoje pusėje, kai federacinėje respublikoje prasidėjo pilietinis karas tarp nacionalinių autonominių respublikų.
Vien tik per 1993 metus hiperinfliacija Jugoslavijoje siekė ne mažiau kaip 100 tūkstančių procentų, o kupiūrų nominalas padidėjo daugiau kaip tūkstantį kartų. 1994 metų sausį dienos infliacijos lygis jau buvo 65 procentai, pagrindinių vartojimo prekių kainos padvigubėdavo kas 34 valandos. Keturios viena po kitos įvykdytos dinaro denominacijos negelbėjo, ir kai buvo išleista 500 milijardų dinarų nominalo kupiūra vyriausybei kantrybė trūko ir ji leido laikyti oficialia valiuta Vokietijos markę.
Padėtį Jugoslavijoje sunkino dar ir sankcijos, kurios buvo paskelbtos Slobodano Miloševičiaus režimui. Infliaciją pavyko pristabdyti tik po penktosios dinaro denominacijos – jis buvo keičiamas santykiu vienas už 10 milijonų ankstesnės emisijos dinarų.
Veimaro respublika
„Infliacija didėja tokiais tempais, kad valstybinis bankas nespėja spausdinti piniginių ženklų. Nauji šimto tūkstančių nominalo banknotai išleisti tik prieš dvi savaites, o dabar netrukus išleis milijono nominalo popierėlius. Kada mes skaičiuosime milijardais?“ – rašė Erichas Maria Remarque`as savo romane „Juodasis obeliskas“ apie gyvenimą Vokietijoje praėjusio amžiaus 3-iojo dešimtmečio pradžioje. Hiperinfliacija Veimaro respublikoje (vok. Weimarer Republik) buvo pirmasis tokio masto nacionalinės valiutos nuvertėjimas Naujausiaisiais laikais (laikotarpiu po Pirmojo pasaulinio karo pabaigos iki šių dienų).
Dienos infliacijos lygis buvo 21 procentas, kainos dvigubai išaugdavo kas 3 dienos ir 17 valandų. 1923 m. pabaigoje batų pora kainavo 30 trilijonų markių, nors iki karo buvo galima nusipirkti už 12 markių.
Bent du sykius per savaitę buvo spausdinami nauji dar didesnio nominalo banknotai. Prekes parduotuvėse tekdavo perkainoti kelis kartus per dieną, atlyginimus žmonės gaudavo kiekvieną dieną ir stengdavosi tuojau pat išleisti visus pinigus, kad suspėtų bent ką už juos nusipirkti.
Hiperinfliaciją pavyko pažaboti tik įvykdžius pinigų reformą, kada vienas trilijonas senųjų markių buvo keičiamas į vieną naująją markę – rentenmarkę. Galima teigti, kad 1921-1923 metų ekonominė krizė Vokietijoje buvo viena iš priežasčių, dėl ko šalyje pradėjo didėti nacių idėjų populiarumas ir po dešimties metų į valdžią atėjo Adolfas Hitleris.
Graikija
Kai 1941 metais Vokietijos ir Italijos kariuomenės okupavo Graikiją buvo suformuota marionetinė vyriausybė – į valdžią buvo iškeltas generolas Georgios Tsolakoglou. Jo ministrų kabinetas susidūrė su didėjančia ekonomine krize, kurią gilino reikalavimas mokėti okupantams kompensacijas ir išlaikyti 400 tūkstančių užsienio kariškių. Jau po metų nacionalinės pajamos sumažėjo trigubai.
Hiperinfliacija Graikijoje prasidėjo 1943 metų spalį, tačiau aukščiausią laipsnį pasiekė po metų, kada šalis buvo išvaduota, ir Graikijos vyriausybė tremtyje sugrįžo į tėvynę. Dienos infliacijos lygis siekė 18 procentų, kainos padvigubėdavo kas 4 dienos ir 6 valandos. Jeigu 1942 metais didžiausio nominalo banknotas buvo 50 tūkstančių drachmų, tai 1944 metais cirkuliacijoje jau buvo 100 trilijonų drachmų kupiūros.
Ir jeigu iki karo drachmos pas piliečius užsilaikydavo vidutiniškai 40 dienų, kol jas suspėdavo išleisti, tai 1944 metais savininko rankose jos išbūdavo ne ilgiau kaip 4 valandas. 1944 metų lapkričio 11 dieną įvykdyta denominacija – senosios drachmos pradėtos keisti į naujas santykiu 50 milijardų už vieną. Tačiau visiškai stabilizuoti ekonominę padėtį šalyje pavyko tik 1947 metais, kada valstybės pajamos vėl pradėjo augti.
Be paminėtų penkių šalių, įvairiu laiku patyrusių didžiausias hiperinfliacijas, galima prisiminti dar ir Kiniją, išgyvenusią didelę hiperinfliaciją 1947 metų spalį-1949 metų gegužę, kai dienos infliacijos lygis buvo pasiekęs 14 procentų, o kainos padvigubėdavo kas 5 dienos ir 8 valandos, Peru, kuri hiperinfliacijos sąlygomis gyveno 1990 metų liepą-rugpjūtį, kai dienos infliacijos lygis buvo 5 procentai, o kainos dvigubai išaugdavo kas 13 dienų ir 6 valandos, ir Nikaragvą, kurią hiperinfliacija užklupo 1986 metų birželį ir tęsėsi iki 1991 metų kovo, dienos infliacijos lygis buvo pasiekęs 4 procentus, o kainos padvigubėdavo kas 16 dienų ir 10 valandų.
Lietuva taip pat yra patyrusi hiperinfliaciją. Po Sovietų Sąjungos žlugimo trečiaisiais nepriklausomybės metais,1992 m. sausio mėnesį dienos infliacija Lietuvoje siekė 1,45 procento. Aukščiausias mėnesinis infliacijos lygis buvo 54 proc., o kainoms padvigubėti reikėjo 48,8 dienos.
Su kai kuriais kurioziškais hiperinfliacijos atvejais savo knygoje „Investavimas į auksą ir sidabrą“ supažindina JAV ekonomistas Michaelas Maloney.
Romos imperija
Per 50 metų, nuo 301 iki 350 metų, aukso kaina Romos imperijoje padidėjo 42 400 kartų. Hiperinfliacija prasidėjo dėl imperatorių valdžios troškimo. Jie ketvirtadaliu padidino armiją ir kareiviams nustatė perpus didesnius atlyginimus. Lengviausias būdas susitvarkyti su didžiulėmis skolomis buvo sumažinti pinigų vertę ir gaminti jų vis daugiau. Liejant monetas auksas ir sidabras buvo atskiedžiamas mažiau vertingais metalais – variu ar bronza. Tai ir sukėlė pirmą hiperinfliaciją pasaulyje.
Su finansinėmis problemomis 301 metais bandė susitvarkyti imperatorius Diokletinas. Jis išleido liūdnai pagarsėjusį „Kainų ediktą“. Grasinant mirties bausme gyventojams buvo uždrausta prekes pardavinėti brangiau nei vyriausybės nustatyta privaloma kaina. Tai nė kiek negelbėjo. Žmonės liovėsi prekyboje naudoti pinigus ir grįžo prie barterinių mainų.
Olandija
Olandiją sukrėtė tulpių manija. XVI a. pabaigoje iš Turkijos į Olandiją atgabenti tulpių svogūnėliai greitai virto turtuolių statuso simboliu. Visi norėjo įsigyti šių gėlių. Netrukus Amsterdame buvo įkurta ir tulpių birža, kurioje jomis buvo prekiaujama kaip akcijomis.
Tulpių manija virto ekonominiu burbulu – 1636 m. vienas „Viceroy“ veislės tulpių svogūnėlis buvo keičiamas į 8.000 svarų kviečių, 16.000 svarų ryžių, 4 nupenėtus jaučius, 8 kiaules ar 12 avių.
Ekonominiam burbului pasiekus piką vienas svogūnėlis buvo parduotas už 40 kartų didesnę kainą, nei vidutinis olando atlyginimas.
Tačiau 1637 vasarį pirmą kartą į tulpių svogūnėlių aukcioną susirinko tik pardavėjai. Gėlių nebebuvo kam pirkti, ir jų kaina staiga ėmė kristi. Vos per kelias savaites tulpių kaina stabilizavosi – už vieną floriną buvo galima nusipirkti kelis svogūnėlius.
Šios rinkos žlugimo finansinės pasekmės, užgriuvusios šiaurinę Europą, buvo juntamos dar kelis dešimtmečius.
Prancūzija
Viena iš labiausiai žmonijos istorijoje įsimintinų hiperinfliacijų sukėlė škotų lošėjas ir mergišius Johnas Law. 1716 m. pabėgęs į Prancūziją, jis trumpam tapo skolose paskendusios ir nuo karo pavargusios Prancūzijos gelbėtoju. J. Law problemą – finansų krizę – pasiūlė spręsti paprastai: spausdinti daugiau pinigų.
Pinigų kiekio didinimas leido Prancūzijai suklestėti – ji grąžino skolas, išlaidavo. Dėl valiutos pertekliaus per porą metų nekilnojamojo turto kaina pakilo 20 kartų.
Žmonės suuodė, kad pinigai netenka vertės, ir ėmė paniškai pirkti vertingus daiktus, aukso ir sidabro gaminius. Prancūzai kuo greičiau norėjo atsikratyti popierinių pinigų, kad šalyje vos nekilo maištas. J. Law ekonominę depresiją Prancūzijoje sukėlė tik per keturis metus, o jos padariniai visoje Europoje buvo juntami dar kelis dešimtmečius.
Parengė Leonas Grybauskas
