Pirmasis uždarbis ir didžiausios silpnybės, suryjančios sunkiai uždirbamus pinigus. Taupyti ar išlaidauti? Žinomi žmonės praveria savo pinigines.

Žurnalistas, televizijos laidos „Krepšinio pasaulyje“ vedėjas Vidas Mačiulis (78 m.) sako: „Noriu mirti ne turtingas, o laimingas.“

– Koks yra naujausias jūsų pirkinys?

– Sau ir šeimai, išskyrus maisto produktus, nieko nepirkau. Tik laidotuvėms gėlių krepšelius ir rožių puokštes kolegoms jubiliatams pagerbti. Ir apdailos medžiagas Kauno žurnalistų namų pastato, kuriam 170 metų, kosmetiniam remontui.

[[ge:lrytas:lrytas:34044636]][[ge:lrytas:lrytas:32394441]][[ge:lrytas:lrytas:32556971]][[ge:lrytas:lrytas:32131706]]

– Ar dažnai jūsų pasirinkimą, ką įsigyti, lemia emocijos? Ar perkate tik tai, kas būtina?

– Nors visur esu labai emocionalus, bet ne prekybos centruose, kur retai užsuku.

Būnu tik tuomet, jeigu ko nors reikia. Aklai, jeigu nereikia, nieko neperku. Nebent marškinius ar marškinėlius, kad ekrane būčiau gražesnis.

– Kokiems daiktams – batams, drabužiams, kvepalams, knygoms, meno kūriniams ar dar kam nors turite silpnybę ir nesusilaikote nuolat juos pirkdamas?

– Nepagydomą ligą turiu tik darbui – nuo ryto iki vakaro, be poilsio dienų ir atostogų...

Silpnybės pirkiniams neturėjau, kai kišenės buvo tuščios, o dabar, kai tik iš pensijos reikės gyventi, jau reikia taupyti rytdienai.

– Ar privalote kam nors atsiskaityti už tai, ką įsigyjate sau?

– Nei vaikystėje, kai ji buvo skurdi, neturėjau dėl to tėveliams atsiskaityti, nei juo labiau dabar, kai visko užtenka, – žmonai Teklei.

Kai visus uždirbtus pinigus laikydavome namuose, jų neatsiskaitydami kiekvienas imdavome, kiek kuriam reikia. Dabar, kai vieno kreditinė kortelė tuščia, o kitoje dar yra, dalinamės, net ir jų kodas toks pat. Gerai, kai mūsų charakteriai panašūs ir profesija ta pati.

– Kokia jūsų pinigų filosofija?

– Nefilosofuoju tokia tema, tegul žinomas sūnėnas Nerijus tai daro. Aš prisimenu vidurinėje mokykloje į galvą kaltą nesąmonę: „Komunizme pinigų nebus, o pagal atliktą darbą bus patenkinami visi žmogaus poreikiai.“

– Kas turėjo didžiausią įtaką jūsų požiūriui į pinigus?

– Tėvelių gyvenimas. Tik vienas dirbo, o augome trise. Kad visi baigtume aukštuosius mokslus, visi taupėme kiekvieną kapeiką, nes žinojome pinigų kainą. Ir aš labai sunkiai uždirbau pirmuosius rublius – juos labai taupiau, gal dėl to ir nerūkau, nevartoju alkoholio.

– Kaip tėvai jus mokė elgtis su pinigais ir kokius įgūdžius stengiatės perduoti savo vaikams?

– Nereikėjo mūsų mokyti, nes laisvų pinigų neturėjome. Tačiau ir šiandien prisimenu mamos Monikos žodžius: „Žinokit, vaikai, blogai, kai neturi pinigų, bet dar blogiau, kai jų labai daug. Tada žmonės tampa jų vergais.“

[[ge:lrytas:lrytas:34426932]]

– Ką manote apie pasaulio turtuolius, kurie tik mažą dalį savo palikimo užrašo vaikams teigdami, kad jie patys turi užsidirbti, tik tuomet mokės vertinti pinigus?

– Tie „vargšai“ yra tokie šykštuoliai. Aš net atsisakiau savo tėvų palikimo – jį mano prašymu teismas padalijo vaikaičiams. Kartu ir mūsų dukrai, kuriai kuo galime, tuo padedame, ir tai, ką turime, paliksime.

– Ar sutinkate, kad pinigai gadina žmones?

– Deja, taip. Žinau, pažįstu tokių, kurie jų turi daug, bet vis dar mažai, o šykštumas net sau yra didelis. Kai miršta turtingas, net dukros ir jų motina dėl likusio turto bylinėjasi.

– Ar pamenate, kokia buvo pirmoji jūsų alga ir kam ją išleidote?

– Keturiolikmetis visą vasarą su vyrais dirbau, kad nusipirkčiau pirmuosius sportbačius, kelnes, kitą vasarą – laikrodį, o abitūros išleistuvėms – kostiumą.

– Kas jus skatina uždirbti pinigų?

– Man svarbiausia – mielas ir mėgstamas darbas. Bet dėl pirmo automobilio, žiguliu vadinamo, turėjau porą metų papildomai naktimis sunkiai arti. Neužteko, bet ne bankas, o geraširdė žmonos draugė paskolino. Sutaupėme ir be palūkanų grąžinome.

– Ar praveriate piniginę labdarai?

– Tik vieną piniginę gyvenime turėjau, nes kišenių daug, o šlamančiųjų – nelabai. Tačiau visada sustoju prie prašančiųjų išmaldos, galvoju, o jeigu man taip? Porą metų su žmona šelpėme, kol neiškėlė mūsų daugiabučio kieme esančių slaugos namų gyventojų, vis prašančių pinigėlių.

Visoms akcijoms, ypač Ukrainai, ir skyrėme, ir skiriame. Ir solidžią sumą, gautą iš mane šmeižusio Andriaus Užkalnio, visą iki cento pervedžiau labdarai.

[[ge:lrytas:lrytas:34426931]]

– Ar yra tekę patirti bankrotą ar kitaip prarasti visus pinigus ir gyvenimą pradėti nuo nulio?

– Neteko nei bankrutuoti, nei džiaugtis papilnėjusia, solidžia banko sąskaita, kurioje ir dabar tik pinigai vadinamajai juodai dienai, kaip mama sakydavo, reikia juk turėti laidotuvėms ir nelaimei.

– Kiek pinigų reformų esate pergyvenęs ir kaip jos paveikė jūsų finansinį gyvenimą?

– Teko gyventi dviejose santvarkose su įvairiomis reformomis, tačiau dėl prarastų pinigų neteko verkti. Kai neturi, tai nieko ir neprarandi.

– Ar atsidedate kas mėnesį dalį savo pajamų vadinamajai juodai dienai ir kiek?

– Ne, neatsidedame. Laimingai su žmona gyvename šiandien, užteks mums ir rytoj, o artimiesiems, kai jiems reikia, savo atliekamus visada atiduodame.

– Kaip renkate dovanas kitiems – taupydami ar, atvirkščiai, stengiatės neatrodyti šykštūs?

– Stengiamės pateisinti lūkesčius, ypač tų, kurie mano, kad mūsų žurnalistinė šeima labai turtinga.

Vis galvojame, gal per mažai dovanojome...

– Jei gaunate dovanų, kurios nedžiugina, kaip su jomis elgiatės?

– Oi, čia tos mums skirtos dovanos pro šalį. Anądien atėjusi dukra Vilma gal 20 įvairiausių kvepalų, kadaise man dovanotų, išmetė, nes turiu vienus mėgstamus.

Kitiems dabar tik dovanų kuponus arba pinigus skiriame.

– Kokią turite svajonę, kuriai įgyvendinti nepagailėtumėte didžiulės pinigų sumos, jei tik ją sukauptumėte?

– Žinoma, kad viską skirčiau TV laidai „Krepšinio pasaulyje“ ir dokumentiniams filmams apie oranžinio kamuolio riterius, nes dabar jų kūrimui reikia lyg išmaldos prašyti iš sėkmės lydimų verslininkų.

– Ar tikite ritualais, esą galinčiais privilioti finansinę sėkmę?

– Aiškiaregių sugebėjimais tikiu, su jais bendrauju, bet finansinės sėkmės niekada neprašiau, nes aš noriu mirti ne turtingas, o laimingas.

– Ar pinigai iš tiesų reiškia laisvę?

– Ar vergas gali būti laisvas? Juk ir turtuoliai neretai verkia. Už pinigus nei laisvės, nei sveikatos nenusipirksime!

Žurnalistas V. Mačiulis su žmona nesiginčija dėl pinigų: „Net mūsų kortelių kodas toks pat“