Bankininkystė be palūkanų

Prognozuojama, kad jeigu augimas bus stabilus, iki 2010 metų šie skaičiai padvigubės. Dalis įprastų vakarietiškų bankų jau pradėjo siūlyti arba greitu metu rinkai pateiks musulmoniškų bankininkystės produktų.

Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje musulmoniškų produktų turi HSBC, „Citigroup“ ir „Lloyds TSB Bank plc“ mažmeniniai bankai. Londoną jau galima vadinti neoficialia musulmonų finansų sostine Europoje. O ar šariato teisė jau aktuali Lietuvoje? Per gyventojų surašymą mūsų šalyje užfiksuota 2 860 musulmonų sunitų tikėjimą išpažįstančių asmenų, tačiau bankai islamiškų finansinių produktų paklausos dar nėra užfiksavę.

„Pastaruoju metu galima pastebėti, kad plinta islamiška bankininkystė, pagrįsta dviem pagrindiniais principais – neimamos palūkanų ir neinvestuojama į šariato moralinių nuostatų neatitinkančias sritis, tokias kaip alkoholiniai gėrimai, lošimas, finansinės institucijos ir panašiai. Tokios bankininkystės plėtra pastebima pirmiausia islamiškose šalyse: Artimuosiuose Rytuose, Indonezijoje ir kitose“, – „Versus“ teigia Londone dirbantis „Sumitomo Mitsui“ banko Korporatyvinių tyrimų departamento transporto ir infrastruktūros grupės vadovas Linas Čiapas.

Islamo bankų tarybos duomenimis, 2005 metais pasaulyje veikė daugiau nei 270 islamiškų finansinių institucijų, kurių turtas sudarė daugiau nei 300 mlrd. USD. Kiti šaltiniai mini iki 700 mlrd. USD turto ir 300 mlrd. USD indėlių, tačiau bendra tendencija nenuginčijama – augimas akivaizdus.

„Gali pasirodyti, kad islamo valstybėse beveik visi bankų produktai atitinka šariato įstatymus, tačiau iš tiesų tokie produktai sudaro ne daugiau kaip 10–30% šių šalių bankų turto, o tai rodo geras ateities augimo perspektyvas“, – pažymi L.Čiapas.

Pagrindinėmis plėtros kliūtimis jis nurodo tai, kad didelė dalis islamiškų finansinių institucijų yra mažos, o produktai, jų sertifikavimas ir administravimas palyginti sudėtingi. Tai lemia didesnius nei tradicinių bankų paslaugų įkainius, be to, kyla etinės rizikos (angl. moral hazard) problema. Tai rizikingesnės veiklos skatinimas rizikos perskirstymo procese arba esant kokiam nors kontraktui.

Islamo bankuose ši problema įgauna kelis aspektus – bankai, ypač anksčiau, išduodami paskolas, mažai analizavo klientų padėtį, nes klientus musulmonus savaime laikė sąžiningais. Darbuotojai taip pat mažai kontroliuoti, nes buvo laikomi sąžiningais – tokia praktika netiesiogiai skatino nesąžiningą (labai rizikingą) elgesį. Kita vertus, islamas pataria „prisitaikyti“ ar net atleisti skolininkus nuo skolos, jeigu jie pateko į sunkumus, todėl skolininkai dažniausia ir nesistengia laiku mokėti ar net grąžinti paskolų islamo bankams.

Reikia pažymėti, kad tokios problemos kamuoja ir ne islamo bankus, ypač Saudo Arabijoje. Kadangi banko pelnas turėtų būti paskirstomas tarp indėlininkų ir akcininkų fiksuotu santykiu, tas santykis neretai keičiamas savavališkai. Pavyzdžiui, vienu atveju bankas turėjo nuostolių, tačiau vis tiek mokėjo indėlininkams akcininkų sąskaita. Galima būtų įsivaizduoti ir priešingą atvejį, kai nukentėtų indėlininkai.

„Taip pat kyla problemų su tokių bankų indėlių draudimu ir jų priežiūra. Be to, daugelyje net musulmoniškų valstybių, ypač Šiaurės Afrikoje, tokių institucijų steigimui kuriamos kliūtys dėl įtartinų ryšių su dažnai radikaliomis islamiškomis politinėmis partijomis“, – problemų pynę vardija bankininkas.

Naujienų agentūros BNS užsienio žinių redaktorius Kazimieras Seibutis „Versus“ teigia, jog būtina suvokti, kad vieno apibrėžimo, kas yra viena ar kita islamo norma, nėra.

„Islame yra skirtingų teisinių ir jurisprudencinių mokyklų, įvairiai interpretuojančių vienus ar kitus dalykus. Kiekvienoje šalyje tie įstatymai skiriasi. Valstybės skirtingai reguliuoja, todėl nelabai galime kalbėti absoliutindami. Kiekvienoje šalyje – nuo Maroko iki Malaizijos – jie kiek skirtingai vertina šariatą. Net sunitų šariatas turi keturias klasikines mokyklas, kurios skirtingai interpretuoja dalykus. Ką jau kalbėti apie šiitus, kurie turi savo teisinį įsivaizdavimą“, – sako K.Seibutis.

Pavyzdžiui, tokiose valstybėse kaip Iranas, Pakistanas ir Sudanas, visos finansų institucijos veikia pagal šariato principus. Kitose valstybėse – Malaizijoje, Egipte ir kitur – islamo bankai veikia greta su tradiciniais bankais. O štai Turkijoje, kurios 98 procentai visų gyventojų yra musulmonai, šariato teisė bankų sistemoje apskritai negalioja.

Pašnekovo tikinimu, musulmonai iš Pakistano, Indijos, Maroko ar Saudo Arabijos skiriasi.

„Tai tas pats kaip lyginti Lietuvą ir Siciliją – aišku, tai katalikiški kraštai. Dabar Europos Sąjungos teisė mus vienodina, bet prieš šimtą metų nebūtume galėję išvesti bendro modelio. Manau, islamas ne tik šiuo metu transformuojasi, bet ir jau yra transformuotas“, – kalba žinovas.

Anot K.Seibučio, musulmonų skirtumai priklauso ne tik nuo kiekvienos šalies, bet ir nuo tose šalyse esančių bendruomenių. Tad pagal interpretaciją skirtingi ir įstatymai kiekvienoje šalyje. „Islamui nepriimtina palūkanos. Bet didele dalimi tai yra susitarimo reikalas ir tuos dalykus daugeliu atvejų galima apeiti. Yra įvairių būdų, kaip jie tą išsprendžia. Tad kategoriškai teigti, kad palūkanų nėra, negalima“, – aiškina K.Seibutis.

Pirmasis islamo bankas, įvairių šaltinių duomenimis, įsteigtas 1963 metais Egipto Mit Ghamaro mieste arba 1975 metais Dubajuje, Jungtiniuose Arabų Emyratuose. Tačiau ir per tokį palyginti trumpą laiką islamiška bankininkystė pasaulyje išplito.

Pavyzdžiui, Jungtinėje Karalystėje pirmasis tikras islamiškas bankas atidarytas 2004 metais ir pirmiausia orientuojasi į apie 2 milijonus Didžiojoje Britanijoje nuolat gyvenančių musulmonų, kuriems suteikta galimybė naudotis bankininkystės paslaugomis, griežtai laikantis šariato. Tai ir apskritai vienas pirmųjų grynai islamiškų bankų visoje Europoje.

Britanijoje dar 2004 metų rugpjūtį Finansinių paslaugų žinyba (angl. Financial Services Authority, FSA) davė leidimą atidaryti pirmąjį musulmonišką banką šioje šalyje. Šis sprendimas reiškė, kad „Islamic Bank of Britain“ (IBB) jau kitą mėnesį Londone atidarė pirmąjį filialą, klientams siūlantį šariatą atitinkančius finansinius produktus. Šiuo metu filialų yra ir kituose Britanijos miestuose.

Banko centrinė būstinė įsikūrusi antrajame pagal dydį Anglijos mieste Birmingeme. O po keleto mėnesių bankas jau ėmė veikti visoje šalyje – teikė telefoninės ir pašto bankininkystės paslaugas.

„Tačiau, palyginti su „tradiciniais“ bankais, tai yra labai maža institucija su maždaug 50 milijonų svarų sterlingų akciniu kapitalu“, – dėsto L.Čiapas.

Vakarietiškieji bankai – tokie kaip HSBC, „Lloyds TSB“ – taip pat siūlo islamiškų produktų (pavyzdžiui, hipotekinių paskolų, pensijų fondų ir kt.), juos Anglijoje taip pat platina ir kelios islamo bankų atstovybės.

„Štai Prancūzijoje į islamišką bankininkystę žiūrima daug įtariau ir vargu ar artimiausiu metu matysime išduodamas bankų licencijas tokioms institucijoms žemyninėje Europos dalyje. Tačiau pagal ES įstatymus, užsiregistravus vienoje šalyje, po dvejų metų sėkmingos veiklos bankas gali laisvai veikti kitose. Todėl gali būti, kad pirmasis Anglijoje užregistruotas islamo bankas artimiausiu metu mėgins plėsti veiklą, pavyzdžiui, Prancūzijoje ar Vokietijoje“, – aiškina L.Čiapas.

2006 metų rudenį Šveicarijos valdžia išdavė bankininkystės licenciją „Faisal Private Bank“. Nors šalyje laikomasi griežto požiūrio į imigrantus, jų pinigai laukiami. Ženevoje įsikūręs bankas tapo pirmuoju Šveicarijoje, veikiančiu grynai pagal šariato teisę.

Šio banko pagrindinis akcininkas yra Bahreine įkurtas „Ithmaar Bank“. Kaip sako naujojo banko atstovai, bankas sieks „statyti tiltus tarp šveicariškos privačios bankininkystės meistriškumo ir finansinių sprendimų, pagrįstų iš šariato atėjusiomis etinėmis nuostatomis“.

Šveicarijos bankai, tarp jų ir didžiausias šalyje UBS, jau yra atidarę skyrių, siūlančių šariato principais grįstų finansinių produktų turtingiems musulmonams Rytų šalyse.

2006 metais Anglijoje priežiūros institucijos išdavė leidimą „Europon Islamic Investment Bank“, turinčiam beveik 200 mln. GBP akcinį kapitalą, kuris siūlys fondų valdymo, kapitalo pritraukimo, privačios bankininkystės, sukuk „rinkos formavimo“ (angl. market making) ir kitas paslaugas, ir bus daugiau orientuotas į bendroves, o ne pavienius asmenis.

Čiapo teigimu, pagrindiniai mažmeniniai produktai, šiuo metu siūlomi Didžiojoje Britanijoje, yra hipotekinės ir vartojimo paskolos bei įvairūs indėliai (einamosios sąskaitos, taupomieji indėliai ir pan.).

Iš didmeninės rinkos produktų jis mini sukuk islamiškas obligacijas, kurių pasaulinė rinka vertinama daugiau nei 40 mlrd. USD ir kurios susietos su konkrečiu projektu ir dažniausiai struktūrizuotos naudojant išperkamąją nuomą. Išduodant, pavyzdžiui, islamišką gyvenamojo būsto „paskolą“, bankas nuperka nekilnojamąjį turtą kartu su klientu, pavyzdžiui, santykiu 90–10, ir faktiškai išperkamosios nuomos būdu perduoda turtą naudoti klientui, kurio mėnesinis mokestis bankui sudarytas iš paskolos pagrindinės dalies grąžinimo ir nuomos mokesčio.

„Kadangi musulmoniška bankininkystė veikia be palūkanų, mūsų klientams siūlomi produktai suformuoti kitaip negu įprastuose bankuose“, – yra aiškinęs IBB generalinis direktorius Michaelis Hanlonas.

Laikydamasis taisyklės dėl įmokų be palūkanų, IBB pats įsigyja savo klientų norimą pirkti turtą, o paskui jį perparduoda už fiksuotą kainą, įmokamą mėnesiniais įnašais.

Pavyzdžiui, jeigu žmogus nori pirkti kompiuterį, bankas nuperka tą kompiuterį ir perparduoda jį klientui už fiksuotą kainą išperkamosios nuomos būdu arba taikydamas nuomos mokestį, kol už daiktą visiškai sumokama.

Bankas taip pat siūlo šariatą atitinkančius taupymo produktus, einamąsias sąskaitas su debeto kortelėmis ir vartotojų finansavimo sutartis. Jis taip pat yra pristatęs hipotekinį produktą ir teikia internetinės bankininkystės paslaugas.

Siekiant užtikrinti, kad bankas veiktų pagal šariatą, į jo priežiūros komitetą, tvirtinantį banko paslaugas, investicijas ir veiklą, įeina islamo teologų grupė.

Religinė banko taryba paprastai siekia, kad banko vykdomos operacijos, teikiamos paslaugos, rengiama dokumentacija ir kita veikla būtų atliekama vadovaujantis šariato nuostatomis. Todėl visos banko operacijos, paslaugos, dokumentai, visi valdytojų pasiūlymai, prieš pateikiant juos klientams, būtinai peržiūrimi ir tvirtinami religinės tarybos.

Religinių tarybų funkcijos visuose bankuose yra panašios ir tai padeda islamo bankams dirbti laikantis vienodų teisinių normų. Apskritai islamo bankų priežiūrai visose šalyse skiriama labai daug dėmesio. Paprastai vidaus priežiūros funkcijas bankuose atlieka direktorių taryba ir vidaus audito komitetas.

Didžiosios Britanijos musulmonų tarybos atstovas Iqbalis Asaria žinią, kad buvo leista steigti šariato principais veikiantį banką, tuomet paskelbė kaip „įvykį, atversiantį naują puslapį Jungtinės Karalystės islamo finansų istorijoje“.

„Jis žymi visiškai reglamentuotų, šariatą atitinkančių produktų, skirtų musulmonų bendruomenei, išleidimo pradžią“, – agentūrai AFP yra sakęs I.Asaria.

Tačiau islamu besidomintis K.Seibutis tvirtina, kad reiktų formuluoti ne apskritai islamo, o jų etninių bendruomenių skirtingumo klausimą – tai aktualu ir kalbant apie skirtingus islamo bankininkystės produktus.

„Ypač Vakaruose, musulmonai buriasi ir kuria tapatybę etniniais principais. Ir todėl vyriausybių pastangos integruoti juos kaip vieną vienetą žlunga, nes jie savęs nesieja tokiu būdu, jaučiasi per prievartą genami į tam tikrą tapatybę, kuri kiekvienam yra skirtinga, – aiškina K.Seibutis. – Didžiojoje Britanijoje gyvenančios skirtingos musulmonų bendruomenės tarpusavyje nelabai bendrauja. Gal vyriausybė norėtų juos įsivaizduoti kaip vieną korpusą, bet jos kultūriškai skiriasi. Pakistaniečiams Britanijoje arabas gali būti toks pats svetimtautis, kaip ir britas, o britas gali būti socialiai dar artimesnis, patikimesnis žmogus, – teigia ekspertas. – O kiek Britanijos musulmonų bendruomenei įtakos gali turėti klasikinė teisė, sunku pasakyti. Net ir apie Saudo Arabiją, kurios teisė remiasi viena iš keturių sunitų kanoninių mokyklų, yra sakančių, jog ji per daug modernizuota ir susiaurinta, kad ją būtų galima taip traktuoti. O ką jau kalbėti apie visą islamo pasaulį.“

Nors musulmonų bankininkystės paslaugos Britanijoje jau egzistavo kelerius metus prieš įsteigiant IBB, visas jas teikdavo užsienio ir Britanijos bankai arba bendros įmonės.

HSBC bankų grupė tapo pirmuoju stambiu banku Britanijoje, siūlančiu hipotekos paslaugas ir einamąsias sąskaitas pagal šariato normas. Pagal šariatą banko sąskaitų palūkanos yra neteisėtos arba nuodėmingos, nes jos yra pinigų padidėjimas be jokių pastangų ar mainų.

Islamas taip pat draudžia atiduoti savo turtą ir imti tam tikrą prieaugį, jeigu nėra jokios praradimo ar pelno gavimo rizikos. Todėl leidžiamos tik tokios investicijos, kai asmuo padeda pinigus į sąskaitą ir dalijasi tiek pelno gavimo, tiek ir nuostolio rizika. Be to, islamo teisė draudžia musulmonams gauti arba mokėti palūkanas už paskolas. Dėl to, pavyzdžiui, musulmonai Britanijoje anksčiau negalėjo įsigyti būsto, išskyrus tuos atvejus, jeigu iš anksto sutaupydavo visą reikiamą sumą.

Apskritai galima teigti, kad islamiška bankininkystė pagrįsta islamo teisės sistema ir žmonių tarpusavio santykiais.

2003 metų liepą HSBC tapo pirmuoju stambiu Jungtinės Karalystės banku, siūlančiu hipotekos paslaugas, atitinkančias islamo teisę. Pagal islamo teisę draudžiama gauti ir mokėti palūkanas. Dėl šios priežasties dalis iš dviejų milijonų Britanijos musulmonų neėmė įprastų būsto paskolų ir neturėjo banko sąskaitų. Todėl jiems tekdavo mokėti grynaisiais net už didelius pirkinius – tokius kaip namai.

Pagal HSBC schemą bankas nuperka turtą ir perleidžia jį klientui sutartam laikotarpiui. Klientas moka mėnesines įmokas, kurias sudaro nuomos kaina ir įnašai už pirkimo kainą. Turtas priklauso HSBC, kol klientas nesumoka paskutinės įmokos.

Iš esmės klientas nemoka palūkanų nė viename etape: „nuomos“ mokestis laikomas sąžiningu mokėjimu už naudojimąsi turtu, o ne rinkliava už pinigų skolinimąsi. Be to, HSBC pristato islamo teisę atitinkančias einamąsias sąskaitas be kredito perviršio galimybės ar kredito kortelių išdavimo.

Į einamąją sąskaitą įnešti pinigai administruojami pagal islamo teisę ir nenaudojami palūkanoms uždirbti.

Iki to laiko tik palyginti nedidelės institucijos, tokios kaip „National Bank of Kuwait“ ir Vakarų Bromvičo statybų bendrovė, Britanijos klientams siūlė musulmonams pritaikytų finansinių produktų.

Ankstesnių metų rinkos analizės bendrovės „Datamonitor“ ataskaitoje teigiama, kad musulmoniškų hipotekos produktų paklausa Jungtinėje Karalystėje yra tokia didelė, jog 2006 metais bendrasis padidėjimas galėtų siekti 4,5 mlrd. GBP.

„Kai kuriuos musulmonus slegia kaltės jausmas, nes jie pažeidė islamo teisę. Nors kitomis jų vertybėmis neabejojama, jie yra pragmatiškesni, kai kalbama apie stogą šeimai. HSBC iniciatyva juos išlaisvino nuo šios dilemos ir tapo pirmuoju žingsniu, suteikiant vienodas sąlygas musulmonams, ieškantiems finansinių sprendimų Jungtinėje Karalystėje“, – yra sakęs I.Asaria.

Stokholmo aukštosios ekonomikos mokyklos dėstytojas Peteris Högfeldtas „Versus“ sako nežinąs, ar islamo bankininkystė turi įtakos Baltijos šalims. Tačiau jis teigia, kad labai stebėtųsi, jeigu Baltijos šalyse būtų didesnė šariato teisės įtaka šių šalių finansams.

Per gyventojų surašymą mūsų šalyje užfiksuota 2 860 musulmonų sunitų tikėjimą išpažįstančių asmenų. Remiantis šiais Lietuvos statistikos departamento duomenimis, sunku įžiūrėti islamo bankininkystės produktų kūrimo aktualumą bankams Lietuvoje, teigia bankininkai.

Teisiškai Lietuvoje veikiančiame banke galėtų būti taikomi islamų bankininkystės principai, bankas galėtų nusistatyti savo vidaus taisykles, kurios neprieštarautų imperatyvioms valstybės nustatytoms normoms ir įstatymams. Jeigu ir būtų įsteigtas koks islamo bankas, jis veiktų pagal Lietuvos įstatymus, kad ir kam priklausytų.

„Iš principo Lietuvoje nesame susidūrę su tokiu klausimu ar poreikiu. Esu tikra, kad ir pas mus Lietuvoje gyvena musulmonų, kuriems svarbus šariatas, tačiau tikriausiai juos visai tenkina mūsų teikiamos standartinės banko operacijos. Taip pat ir SEB grupės mastu, kolegos iš Liuksemburgo ir Stokholmo privačios bankininkystės tokio poreikio nėra pastebėję. Jeigu ir yra toks poreikis, tai tikriausiai jį patenkina kiti bankai – ne didieji tarptautiniai, bet mažesni, nišiniai“, – teigia SEB Vilniaus banko Privačios bankininkystės departamento direktorė Asta Sungailienė.

Islamiškų banko paslaugų poreikio sakosi nenustatę ir kiti Lietuvos bankai.

K.Seibučio vertinimu, Lietuvoje musulmonų bendruomenė labai maža. Etniniai musulmonai – totoriai, integruoti į visuomenę, todėl nėra išlaikę tų teisinių normų.

„O kiek iš statistikoje fiksuojamų 2 860 musulmonų sunitų gyvena pagal tam tikras teisines normas, sunku pasakyti. Žmogus gali save įvardyti sunitu, bet tas įvardijimas nebūtinai reiškia, kad jis laikosi islamo finansinių nuostatų – tai daugiau gali turėti įtakos etnografiniams dalykams, pamaldumo normoms“, – sako BNS užsienio žinių redaktorius.

Kaip Lietuvos musulmonai tvarkosi su savo finansais, jeigu mūsų šalyje nėra šariato principais pagrįstų bankų ar jų skyrių?

„Lietuvoje paprasčiausiai nėra kitokios tvarkos. Kad būtų kažkoks islamiškas ar pagal šariato principus veikiantis bankas, tai aš kaip musulmonas irgi į tokį eičiau. Nenoras nusižengti šariatui randasi tada, kai žmogus žino apie šariatą, žino nors pradmenis.

Sovietiniais laikais visų religijų atstovai prarado labai daug savo religingumo. Ir dabar negalima Lietuvos vadinti vien katalikišku ar krikščionišku kraštu arba sakyti, kad visi vietiniai musulmonai laikosi visų šariato taisyklių. Yra save laikančių musulmonais, bet tų, kurie žinotų religijos pagrindus, nėra labai daug. Jie priskiria save musulmonams, bet yra praktiškai visiškai tokie pat, kaip ir kiti Lietuvos gyventojai. Yra tų, kurie žino religiją, domisi ir prisilaiko šariato taisyklių, tačiau tokių žmonių nėra daug“, – „Versus“ sako Kauno musulmonų religinės bendruomenės pirmininkas Romas Jakubauskas.

Anot Jakubausko, šariato principais grįstų finansinių paslaugų poreikis, be abejo, būtų, bet kiek didelis, sunku pasakyti.

„Žmonės niekada neturėjo tokios tvarkos, todėl jiems pirmiausia reikėtų viską paaiškinti. Aišku, Lietuvos rinka per maža, kad ateitų koks atskiras šariato principais veikiantis bankas. Bet jeigu būtų atidarytas toks skyrius ar sudaryta galimybė – kodėl gi ne.

Nemanau, kad tokios paslaugos Lietuvoje atsirastų po 2–5 metų, tikrai prireiks ne mažiau kaip dešimties metų, nebent Lietuvoje padidėtų musulmonų skaičius. Jeigu taip būtų, atsirastų didesnis poreikis ir dalis bankų į savo teikiamas paslaugas įtrauktų ir paslaugas pagal šariatą“, – tiki R.Jakubauskas.

Kai kurie teoretikai jau spėlioja, kad islamiška bankininkystė, suderinusi islamo teisės ir religijos tendencijas su šiuolaikiniais ekonomikos ir finansų sistemos laimėjimais, jau artimiausioje ateityje sukurs naują bankininkystės modelį, priimtiną visoms tautoms ir kultūroms.

„Nemanau, kad vakarietiškiesiems bankams aktualu transformuotis į islamišką modelį – gal kiek populiaresni ateityje taps vadinamieji „etiško investavimo“ (angl. ethical investing) produktai, iš esmės sudarantys dalį islamo bankininkystės, tačiau neįmanoma įsivaizduoti, kad būtų judama prie „bankininkystės be palūkanų“ modelio – dėl skirtingos individų ir bendrovių rizikos tolerancijos, preferencijų ir kitų komercinių priežasčių, – teigia L.Čiapas. – Kiek labiau tikėtina islamiškų bankų artėjimo prie vakarietiškų versija. Formuojantis didesnėms institucijoms ir tobulėjant jų valdymui bei jiems perimant kai kurias pažangias finansinių produktų rūšis, galbūt atsiras daugiau į vakarietiškus panašių, į islamišką drabužį „įrengtų“ produktų, kuriais bus stengiamasi konkuruoti su musulmonų naudojamais vakarietiškų bankų produktais. Tačiau esminiai skirtumai tarp dviejų bankininkystės modelių turėtų išlikti ir ateityje – tol, kol bus draudžiama gauti ir mokėti palūkanas. Pavyzdžiui, Egipto muftijus yra pasisakęs už palūkanų nemokėjimo principo modernizavimą, tačiau ne panaikinimą“.

O ar islamo bankininkystės produktais gali naudotis ir ne musulmonai? – „Versus“ teiraujasi Londone dirbančio bankininko.

„Be abejo. Tie bankai net labai norėtų, kad jais naudotųsi daugiau žmonių, tačiau, pavyzdžiui, būsto „paskola“, viską įskaičiavus, islamiškame banke kainuoja brangiau, todėl ne musulmonai jais naudotis neturi jokių paskatų. O dėl etinės pusės, tai pasaulyje jau yra nemažai fondų, kurie, pavyzdžiui, investuoja tik į „žalius“ arba etiškus sektorius. Todėl mažmeninėje bankininkystėje nematau prasmės ne musulmonams pasirinkti islamo bankus, – įsitikinęs bankininkas L.Čiapas. – Daug įdomesnė padėtis susijusi su didmeniniais finansais, pavyzdžiui, bendrovėms norint pritraukti „naftos pinigų“ ir artimiau bendradarbiauti su Artimųjų Rytų įmonėmis, pavyzdžiui, naftos, sveikatos apsaugos ir panašiose srityse, sukuk obligacijos galėtų būti labai įdomus variantas, tačiau yra įvairių kliūčių, pavyzdžiui, mokesčių režimai, korporacijų nenoras atskleisti finansines bendrovių detales šariato specialistams ir kitos – kol kas, kiek man žinoma, iš Vakarų bendrovių tik viena nedidelė amerikiečių naftos įmonė išleido sukuk obligacijų.“

Draudimas mokėti ar gauti palūkanas. Islamas pripažįsta kapitalo kaip gamybos veiksnio svarbą, tačiau neleidžia už jo naudojimą imti iš anksto fiksuoto mokesčio palūkanomis. Mokestis už kapitalo naudojimą savininkams grįžta pasidalijus pelną (nuostolį) – iš anksto fiksuojamas pelno pasidalijimo santykis, o ne kapitalo grąžos procentas.

Skolintojo ir skolininko rizikos pasidalijimas. Islamas skatina musulmonus investuoti į įvairius projektus ir tapti verslininkų partneriais, o ne jų kreditoriais: tiek indėlininkas, tiek bankas ir skolininkas turi pasidalyti investicinių projektų riziką.

Spekuliacijų draudimas. Abi sandorio šalys turi gauti visapusišką informaciją apie sudaromą sandorį. Šalys negali nustatyti fiksuotos būsimo pelno apimties. Tad opcionai, išankstiniai sandoriai (forvardai) laikomi prieštaraujančiais islamo ideologinės sistemos principams.

Neinvestavimas į draudžiamas veiklos sritis. Neleistini su alkoholiniais gėrimais susiję verslai, lošimai, pornografija ar pan., todėl pagal islamo principus dirbantys bankai nefinansuoja tokių veiklų. Šaltinis: „Islamiškosios bankininkystės ypatybės“. „Pinigų studijos 1998“.

Contractum trinius buvo teisėtas triukas, kurį Europos pirkliai naudojo viduramžiais, kad būtų leista skolinti pinigus už dideles palūkanas, nes Bažnyčia tam įnirtingai priešinosi.

Tai buvo komplektas trijų atskirų sutarčių, kiekviena iš kurių buvo leistina Bažnyčios, bet visos kartu nuo pradinės sumos duodavo fiksuoto dydžio pelną. Pavyzdžiui, asmuo A gali investuoti 100 svarų į asmenį B vieniems metams. Po to asmuo A gali parduoti asmeniui B teisę į bet kokį pelną, tarkime, 30 svarų, už 15 svarų mokestį, kurį turi sumokėti asmuo B. Galiausiai asmuo A apsidraudžia nuo bet kokio turto praradimo trečiąja sutartimi, sudaroma su B ir kainuojančia asmeniui A 5 svarus. Šių trijų, vienu metu sudarytų sutarčių rezultatas yra 10 svarų palūkanų mokėjimas už 100 svarų paskolą, kurią asmuo A suteikia asmeniui B.

Skaičiau apie contractum trinius prieš keletą mėnesių iki to, kai pirmą kartą susidūriau su visais dokumentais, reikalingais musulmonų bankininkystės sutarčiai murabahah. Tai yra tokia sutartis, kurią asmuo A gali panaudoti, finansuodamas prekės X pirkimą iš asmens B. Bankas tarpininkauja operacijoje, prašydamas asmens A prižadėti pirkti prekę X iš banko tuo atveju, kai bankas įsigyja prekę X iš asmens B. Gavęs pažadą, bankas žino, kad nupirkęs prekę X iš asmens B, jis nedelsdamas galės ją perparduoti asmeniui A.

Bankas sutinka, kad asmuo A sumokėtų už prekę X per tris mėnesius nuo prekės pristatymo iš banko. Savo ruožtu A sutinka mokėti bankui už prekę X keliais procentais daugiau negu bankas už šią prekę sumokėjo asmeniui B. Grynasis efektas – fiksuoto dydžio finansinė nauda bankui, sutartimi įteisinta nuo to momento, kai bankas įsigyja prekę X iš asmens B. Pinigai dabar už didesnius pinigus vėliau, o tarp jų – prekė X.

Šis teisinių priemonių rinkinys yra ne kas kita, o įstatymų apėjimo triukas, musulmoniškas šių laikų contractum trinius. Tai, kad šių sutarčių tekstą taip sudėtinga gauti, yra gėdingas islamo bankininkystės faktas. Jeigu viskas taip švaru, kodėl tai slepiama?

Šaltinis: Tarek El Diwany, www. islamic-finance.com

Verslas – viena iš žmonių veikų, todėl jame, kaip ir kitose krikščionio gyvenimo srityse, galioja tie patys sąžiningumo ir solidarumo principai, ta pati asmeninė žmogaus atsakomybė, apie Katalikų Bažnyčios požiūrį į verslą ir finansus sako filosofas, žurnalo „Naujasis Židinys–Aidai“ vyriausiojo redaktoriaus pavaduotojas Vytautas Ališauskas.

Verslas kaip veika, pavyzdžiui, prekyba, verslo organizavimas ar vadyba, yra toks pat teisėtas užsiėmimas, kaip ir visi kiti. Katalikų Bažnyčia verslą gerbia kaip žmogaus darbą, o darbo vertę pabrėžia Šventasis Raštas. Verslui taikomos tos pačios Bažnyčios skelbiamos moralės normos ir principai, kaip ir kitoms krikščioniško gyvenimo sritims. Pirmiausia jis turi būti sąžiningas plačiąja prasme, – solidarus, grįstas ne vien piniginiais išskaičiavimais, galų gale neturi būti nukreiptas į blogus tikslus.

Verslo solidarumą Katalikų Bažnyčia traktuoja keleriopai. Visų pirma pabrėžiamas darbdavio solidarumas su savo darbuotojais – be galo svarbu žvelgti į juos kaip į asmenybes, laisvas ir atsakingas būtybes. Antra, Bažnyčia akcentuoja teisę į teisingą atlyginimą ir gina šią sąvoką nuo įvairių libertarinių srovių, aiškinančių, kad tokios sąvokos esą nėra ir už darbą mokėtinas tik sutartas atlygis, taip tarsi atveriant kelią neribotam išnaudojimui.

Taip pat pabrėžiama būtinybė dalyvauti socialinėje šalpoje, tačiau jokių formalių normatyvų, kiek turi būti skiriama labdarai, misijoms ir pan., Katalikų Bažnyčia nekelia, nors mažesnėse krikščioniškose denominacijose tokios praktikos esama. Tik atkreipiamas dėmesys, kad aukos dydis yra žmogaus sąžinės ir pasirinkimo reikalas. Aukojant svarbiausia įgyvendinti pačią idėją – dalytis tuo, ką gali duoti kitiems, ypač silpniausiems: „Kai tu daliji išmaldą, tenežino tavo kairė, ką daro dešinė“ (Mt 6, 3), – aiškiai pabrėžia Šventasis Raštas, taigi labdara turėtų būti ne pasipūtimo ir gyrimosi objektas. Tačiau Bažnyčioje yra tradicija pagerbti pačiai Bažnyčiai ar jos įstaigoms padėjusį fundatorių.

Kas kita, jeigu verslas skiria paramą tik tam, kad laimėtų šiek tiek reklamos – toks požiūris neteisingas ne tik krikščionišku, bet ir žmogišku požiūriu. Be to, pasaulyje kito šalpa verslui yra tarsi savaime aiškus dalykas ir net nebekelia klausimų, o Lietuvoje, deja, apie tai tebėra naiviai diskutuojama ir neperžengia vaikiško svarstymo „o kas man bus iš to“, – tarsi žmogiškesnis gyvenimas aplink tave nėra tavo dalis.

Į pelną iš palūkanų Katalikų Bažnyčioje irgi ilgą laiką buvo žiūrima neigiamai, kaip ir islamo religijoje. Tačiau dabar toks pelnas vertinamas atsižvelgiant į modernios visuomenės pokyčius, nes šiandien palūkanos – iš esmės kitas ekonominis reiškinys nei Viduramžiais, kai gyvavo vadinamasis lupikavimas. Dabar ir pinigų funkcija, ir bankininkystės struktūra kita, o pats skolinimas iš tikrųjų yra daugiau investavimas, skirtas gyvenimo, verslo sąlygoms gerinti, naujiems pinigams uždirbti. Nekrikščioniška būtų turtėti nebent iš nelaimėlio, neišgalinčio laiku grąžinti skolos, ir už tai įmesti jį į kalėjimą arba reikalauti nežmoniškų palūkanų.

Bažnyčia į verslo santykius niekada ir nesikišo, tačiau ji kišosi ir kišis į moralės klausimus, visada smerks amoralius verslo principus ir ragins žmones jų nesilaikyti arba nesimesti į amoralias veiklos sritis. Nes jeigu jau nebepripažįstame skirtumo tarp amoralių ir moralių veikų, tai bankų plėšimas irgi neblogas verslas – kai kas taip ir sako.

Kalbino Judita Čivilienė

Krikščionybė - 33 proc.

Islamas - 21 proc.

Neišpažįsta jokios religijos - 16 proc.

Induizmas - 14 proc.

Pirmykštės religijos - 6 proc.

Kinų tradicinė - 6 proc.

Budizmas - 6 proc.

Judaizmas - 0,22 proc.

Sikizmas - 0,36 proc.