Kas parduodama 2007 metais?

Mažmeninės prekybos rinkoje kurį laiką tvyrojusi įtampa dėl galimos koncentracijos, šiemet gali sulaukti atomazgos – prekybos tinklo „Iki“ akcininkai tikisi gauti ir nagrinėti potencialių pirkėjų pasiūlymus. Pirkėjai jau rikiuojami ir prie AB „Utenos trikotažas“, strateginio investuotojo dairosi buities technikos ir elektronikos prekybos tinklas „Topo centras“ ir tai tik kelios eilutės iš 2007-ųjų galimų pardavimų sąrašo.

Maždaug 1 milijardas litų

„Versus“ žiniomis, Londone įsikūrusi konsultacijų kompanija „Sindicatum Ltd“ vėl turi darbo, susijusio su Lietuva: jai patikėta surasti ir už geriausią kainą parduoti antrą pagal apyvartą Lietuvoje prekybos tinklą „Iki“. 2004 metais „Sindicatum Ltd“ buvo suradęs finansinį investuotoją – didžiausiai pasaulio finansų grupei „Citigroup“ priklausančią „CVC International“, kuri įsigijo naujai išleistų UAB „Palink“, valdančios „Iki“, „Ikiuko“ ir „Leader Price” parduotuvių tinklus, akcijų.

„CVC International“ yra finansinis investuotojas, kuris į mus investavo tam, kad ilgainiui iš savo investicijų gautų grąžą – parduodamas savo akcijas ar gaudamas dividendus. Pastarųjų mūsų bendrovė nemokėjo, tačiau ir susitarimo, kada akcijos turėtų būti parduotos, mes su investuotoju neturime“, – sako prekybos tinklo „Iki“ generalinis direktorius Aidas Mackevičius.

Jis svarsto, kad fondai, atsižvelgiant į rinkos tendencijas, bendrovėse išbūna 4–5 metus, tačiau būna atvejų, kad atsiradus gerai galimybei pasitraukia ir po pusės metų.

„Tinklo pardavimas būtų akcininkų sprendimas, aš šio klausimo nesprendžiu, tačiau žinau, kad šiandien tas klausimas nesvarstomas, procesai nevyksta. O jeigu, kalbant teoriškai, toks procesas prasidėtų rytoj, tai šiemet vargu ar toks sandoris būtų baigtas“, – svarsto Mackevičius. Jis patvirtina, kad „Iki“ palaiko ryšius su „Sindicatum Ltd“.

„Sindicatum“ vykdomasis direktorius Assadas Razzoukas, „Versus“ paklaustas, ar „Iki“ jau pasirengusi ir subrendusi pardavimui ir kokiam investuotojui tinklas galėtų būti įdomus, atsakė: „Mes tęsiame „Iki“ finansų patarėjų darbą, todėl negalime komentuoti jokių jūsų klausimų“. „Versus“ duomenimis, „Rimi Lietuva“ nėra vienintelė iš besidominčių šio tinklo įsigijimu, o „Iki“ tinklo pardavimo sandorio vertė galėtų suktis aplink 1 mlrd. Lt.

Mackevičius teigia, kad patys savininkai tinklo vertės nėra skaičiavę, tačiau „žino, kad ji yra didžiulė, nes tai viena didžiausių Lietuvos bendrovių, o mažmeninės prekybos sektorius yra patrauklus“.

Be to, direktorius primena, kad prekybos tinklų pagrindinę vertę sudaro apyvartos dydžiai arba užimama rinkos dalis.

2006 metais šis tinklas pasiekė 1,7 mlrd. Lt (įskaitant PVM) apyvartą, o šiemet planuojama, kad perkops 2 mlrd. Lt.

Lietuvoje, paties tinklo skaičiavimu, „Iki“ dabar užima 15–16% rinkos, o Latvijoje – apie 1%.

2005 metais „CVC International“ į prekybos tinklą investavo 50 mln. EUR. Finansinio investuotojo pinigai nukeliavo į „Iki“, kurios grupę sudaro UAB „Palink“ ir tinklo turto valdymo bendrovė „Baltisches Haus“. Pagal sutartį investuotojai teko daugiau kaip 30% bendrovės akcijų. Mackevičius „Versus“ teigia, kad nuo 2005-ųjų vidurio iki dabar jie investavo daugiau nei minėta „CVC International“ suma.

„Galima sakyti, kad investuotojo pinigus, kurie buvo naudojami pagal tam tikrą verslo planą, jau išnaudojome, tačiau per tą laiką ir uždirbome, todėl tiksliai neskirstėme, kur jo, kur mūsų pinigai“, – pasakoja Mackevičius.

Jis pripažįsta, kad kalbose, kurios sukasi mažmeninės prekybos rinkoje dėl įsigijimų, labai daug tiesos. Anksčiau ar vėliau, jo teigimu, konsolidacijos procesai šioje srityje prasidės. „Taip, mes turime finansinį investuotoją ir neneigiame, kad jis norės realizuoti savo pridėtinę vertę, todėl visi „Iki“ ir laiko taikiniu“, – dėsto tinklo vadovas.

Pasak jo, logiška, kad „Iki“ yra įdomus konkurentui „Rimi Lietuva“ – panaši strategija, tam tikra prasme panašios ir parduotuvės, o pasitraukus „Kesko Food“ bendrovėje „Rimi Lietuva“ liko tik vienas šeimininkas.

„Rimi Lietuva“ generalinis direktorius Paulo Peereboomas, „Versus“ paklaustas, ar jo vadovaujamas tinklas jau yra pateikęs „Iki“ pasiūlymą, o galbūt atvirkščiai – gavęs siūlymą įsigyti konkurentą, atsakė „nieko negalįs kalbėti“.

„O jeigu kas nors apsispręstų į rinką ateiti iš šalies ir galvotų apie pirkimą vieno iš čia jau esančių tinklų, tai mūsų bendrovė taip pat galėtų būti vienas iš variantų. Tačiau ką pasirinktų, dar priklausytų ir nuo tai, kas ateitų, kokia būtų jo strategija“, – neatmeta ir kitos galimybės Mackevičius.

Sprendimas – teisingas

Pinigus, gautus iš „CVC International“, „Iki“ panaudojo tinklo plėtrai Latvijoje ir Lietuvoje, įskaitant ir įsigijimą – iš „Vičiūnų“ grupės pirko 11 prekybos centrų „Pliusas“. Šių investicijų teko ir investiciniams projektams, kuriais buvo siekiama didinti bendrovės efektyvumą, užtikrinti tolesnę plėtrą.

„2005 metais augome beveik perpus lėčiau nei 2006-aisiais, kada padarėme didžiulį šuolį. Tai rodo, kad sprendimas įsileisti finansinį investuotoją, buvo teisingas“, – rezultatais patenkintas Mackevičius. Jis reziumuoja, kad nuo investuotojo atėjimo iki dabar tinklo apyvarta ūgtelėjo apie 40%.

Šiuo metu bendrovė, Mackevičiaus teigimu, „neturi jokių paskolų, nėra skolinga bankams“. „Šiemet atidaromos naujos parduotuvės padidins įmonės vertę ir apyvartą, tai pat rinkos dalį, tačiau pokyčiai jau nebus labai dideli. Mes dar nepasiekėme tos stadijos, kad negalvotume apie plėtrą, tačiau norint toliau konkuruoti svarbu nepamiršti ir tai, kad vartotojai keičiasi labai sparčiai, todėl netrukus kova dėl jų įžengs į naują erą: dėl pirkėjų bus kovojama jau ne tik tradiciniais metodais, įvyks didžiulis prekių asortimento ir aptarnavimo pokytis“, – pasakoja Mackevičius.

Latvijoje „Iki“ siekia tapti trečiu pagal dydį prekybos tinklu, todėl kaimyninę Estiją lietuviai „žvalgo, tyrinėja, bet ji nėra įrašyta į šių metų planus“.

O štai koncerno SBA valdomos AB „Utenos trikotažas“ pardavimas, „Versus“ duomenimis, jau yra šiek tiek labiau pasistūmėjęs nei taip rinkoje laukiamas „Iki“. „Utenos trikotažui“ taip pat priklauso AB „Šatrija“, „Gotija“ ir įmonė „Mrija“ Ukrainoje. Todėl sandorio vertė už aukcione parduotas iki 100% bendrovės akcijų bus skaičiuojama dešimtimis milijonų eurų. Per kiek įmonė bus parduota, neprognozuojama, tačiau investuotojų dėmesio ji nestokoja.

„Utenos trikotažo“ valdybos pirmininkas Arūnas Martinkevičius žiniasklaidai yra sakęs, kad „investuotojams „Utenos trikotažas“ patrauklus, nes įmonė šioje šakoje yra viena pelningiausių, moka dividendus“.

2006 metais bendrovės neaudituoti pardavimai pasiekė 124,8 mln. Lt ir buvo 2,8% didesni nei 2005-aisiais. O praėjusių metų nekonsoliduotas ikimokestinis pelnas buvo 28,5% mažesnis nei užpernai ir sudarė 9,5 mln. Lt.

Neatmetama galimybė, kad už „Utenos trikotažą“ gautus pinigus koncernas investuos į savo mažmeninės prekybos įmonę „Utenos trikotažo prekyba“. Naujienų agentūra BNS pranešė, kad netrukus pastarasis pavadinimas bus pakeistas į „Effigy“. O apie pasikeitimus „Utenos trikotažo prekyboje“ Martinkevičius žadėjo pranešti kovo pradžioje, pažymėdamas, kad iki tol jokios informacijos neteiks.

Mažmeninės prekybos buities technika ir elektronika prekybos tinklas „Topo centras“ kol kas nusprendęs įsileisti tik strateginį investuotoją.

„Topo centro“ bendrasavininkis Aurelijus Rusteika sako, kad su įvairiais investuotojais jie jau bendrauja 3–4 metai, tačiau kol kas jų nesuviliojo nė vienas pasiūlymas, todėl ir toliau vyksta dialogas.

„Jeigu ateis investuotojas ir gerai mokės, tai ir parduosime, tačiau daugeliui jų Baltijos šalių rinka nepatraukli dėl mažo dydžio“, – sako Rusteika, prisipažindamas, kad „apie tokius dalykus viešai nelinkęs kalbėti“.

Jis svarsto, kad gal klaidinga buvo tai, jog iki šiol „Topo centras“ rinkosi tik strateginį investuotoją ir nekreipė dėmesio į finansinį. Kita vertus, pastarajam, jo nuomone, tektų parduoti visą verslą, o su strateginiu yra galimybė dirbti kartu. „Visiškai iš verslo išeiti dar nesinori, nes yra kur plėstis Lietuvoje, kurioje auga perkamoji galia, o Latvijoje „Topo centras“ turi tik 9 parduotuves, todėl ten dar nearti dirvonai“, – argumentuoja savo sprendimą Rusteika.

Mažmeninės prekybos maisto produktais bendrovės, taip pat drabužių prekybos įmonė „Apranga“, pasak „SEB Enskilda“ vadovo Žyginto Mačėno, yra pakankamai subrendusios ir išaugusios, kad būtų įdomios didiesiems rinkos dalyviams.

„Visi nori pirkti geras įmones, todėl jeigu kažkas skambina ir sako, kad aš tave noriu nupirkti, tai įmonė tokį pasiūlymą turi priimti kaip komplimentą. Visada atsiranda norinčių nupirkti ir blogas įmones, bet čia jau iškyla kainos klausimas“, – tęsia jis.

Didžiąją dalį mažmeninės prekybos sektoriaus Lietuvoje valdo vietiniai investuotojai, todėl, Mačėno teigimu, atsiranda prielaidų tokias įmones parduoti.

„Jie turi galvoti apie pasitraukimą (angl. exit) ar sukurtos vertės realizavimą“, – sako „SEB Enskilda“ vadovas.

Lietuvoje veikiančios mažmeninės prekybos maisto produktais įmonės yra uždarosios akcinės bendrovės, todėl jų akcijos nelikvidžios. Norint sužinoti jų vertę yra du keliai: savo akcijas listinguoti biržoje arba parduoti investuotojui. Kalbant apie pastarąjį variantą, tai bendrovė nebūtinai turėtų būti parduodama strateginiam investuotojui.

„Didesnė tikimybė, kad ateitų didelis privataus kapitalo fondas (angl. private equity fund) ir įsigytų vieną mažmenininkę arba iš karto pirktų dvi įmones ir sujungtų jas į vieną“, – galimus scenarijus dėlioja „SEB Enskilda“ vadas. Pavyzdžiui, „Citigroup“ padalinys „CVC International“, investavęs į prekybos tinklą „Iki“, pastarajam šliūkštelėjo kapitalo: iki tol prekybos tinklas daugiausia koncentravęsis į bendrovės pelną, jos restruktūrizaciją, gavęs finansinę injekciją, ėmė sparčiai plėstis.

„Europoje privataus kapitalo fondai turi labai daug pinigų ir didelį apetitą. Todėl jų pasirodymas mūsų rinkoje priklausys ir nuo savininkų noro. Dėl šeimyninių verslų, viena vertus, yra lengva susitarti, nes yra tik vienas šeimininkas, kita vertus, akcininkams dažnai sunku skirtis su savo išauginta įmone, todėl jos vertę lemia ir emocijos – ji pervertinama“, – aiškina niuansus „SEB Enskilda“ vadovas.

Kalbant apie mažmeninę prekybą, jis siūlo prisiminti, kad šiame sektoriuje dar yra ir bendrovės „Topo centras“, „Elektromarkt“ ar vaistinių tinklai.

Kai kuriuos pardavimus mūsų rinkoje gali, anot Mačėno, pasufleruoti Šiaurės šalių praktika. Ten mažmeninėje maisto produktais prekyboje 80–90% rinkos valdo 2–3 dalyviai, pieno pramonėje dar mažiau – 1–2 dalyviai, tiek pat dominuoja ir mėsos sektoriuje.

Pieno ir mėsos pramonės priskiriamos prie gana mažą grąžą duodančių pramonės šakų, todėl jos finansiniams investuotojams būtų mažiau įdomios.

„Gamybos įmonių pramonėje finansinis investuotojas galėtų uždirbti, jeigu vienas užsienio investuotojas, pavyzdžiui, supirktų visas didžiąsias mėsos perdirbimo įmones“, – neabejoja Mačėnas.

Privataus kapitalo fondai, kurie yra tarp kokios nors įmonės akcininkų, turi savo investavimo ciklus, todėl nemažai jų ateina laikas pasitraukti. Be to, jie labai dažnai turi sutartį su kitais akcininkais – kartu parduoti savo akcijas. Todėl fondas, norėdamas pasitraukti, tampa pardavimo iniciatoriumi: įtikinėja ir kitus akcininkus, kad tokiam sandoriui atėjo geras laikas. Jeigu įmonę valdo lietuviai, tuomet sprendimas, kada ją parduoti, yra labai subjektyvus. O štai, jo nuomone, informacinių technologijų, telekomunikacijų, komunikacijos bendrovės yra įdomios ir strateginiam, ir finansiniam investuotojui. Valstybinių įmonių pirkėja gali lemti tai, kam jas nori parduoti savininkė – valstybė.

Į Lietuvą, anot statistikos, daugiausia investuojama iš Šiaurės šalių. Ir ta tendencija mūsų šalyje, pasak Mačėno, turbūt nepasikeis – mažuose ir vidutiniuose sandoriuose dominuos Šiaurės šalių ar vietos investuotojai. O kuo didesnė įmonė, kaip kad neseniai parduota „Bitės“ grupė, tai daugiau vilčių į ją pritraukti Jungtinės Karalystės kapitalą.

„Šiuo metu užsiimame SEB Vilniaus banko ir banko grupės bendrovių nekilnojamojo turto pardavimu Lietuvoje, tad matome, kad tokiam pardavimui yra fantastiška aplinka ir tikėtis, kad ji dar gerės, vargu ar galima“, – nekilnojamojo turto savininkams pataria „SEB Enskildos“ vadovas. Pasak jo, banko nekilnojamojo turto sandoris bus kitas didelis pardavimas po „Bitės“ grupės.

„Yra visos prielaidos, kad prasidėtų Rytų skirstomųjų tinklų pardavimas, tačiau ar šiemet jis bus baigtas, priklausys nuo valstybės“, – svarsto Mačėnas.

Kalbėdamas apie galimus šių metų įmonių pardavimus Lietuvoje, jis pažymi, kad didelis sandoris trunka pusę metų ir ilgiau, todėl, kad jis įvyktų šiemet, derybos turi prasidėti jau dabar.