PKN Orlen ambicijos

Toks koncerno siekis labai patinka ir dabartinei Lenkijos dešiniųjų valdžiai, kuriai kuo didesnė energetikos nepriklausomybė nuo neprognozuojamos Rytų milžinės yra vienas svarbiausių uždavinių. Gali būti, kad sujungus „PKN Orlen“ ekonominę ir valdančiųjų Lenkijos dvynių Kaczynskių politinę įtaką, abiem šioms jėgoms pavyks pasiekti savo tikslus.

„Polski Koncern Naftowy (PKN) Orlen“ savo istoriją skaičiuoja dar tik aštuntus metus. Jis buvo įsteigtas 1999 metais, Lenkijos vyriausybei nusprendus restruktūrizuoti ir privatizuoti naftos perdirbimo sistemą. Buvo sujungtos dvi valstybinės įmonės – degalinių tinklą valdanti „Centrala produktow naftowych“ ir tris naftos perdirbimo gamyklas turinti įmonė „Petrochemia Płock“. Naujasis darinys pavadintas skambiu „Orlen“ vardu. Pavadinimas „Orlen“ kilęs iš lenkų kalbos žodžio „orzeł“ – „erelis“, o koncerno akcijos pradėtos kotiruoti Varšuvos vertybinių popierių biržoje.

Šiuo metu daugiausiai „PKN Orlen“ akcijų vienose rankose yra sukaupusi Lenkijos vyriausybė – 17,32% jų priklauso naftos sektorių prižiūrinčiai valstybės įmonei „Nafta Polska“, 10,20% atiduota valstybės iždui. 4,95% pagrindinio Lenkijos naftos koncerno akcijų valdo depozito saugotojas „The Bank of New York“, kitos 67,53% akcijų cirkuliuoja biržoje ir priklauso smulkiesiems akcininkams. Skelbiama, kad nemaža dalis smulkiųjų akcininkų yra valstybės įtakoje esančios šalies įmonės, todėl Lenkijos vyriausybė išlaiko lemiamą įtaką koncerno „PKN Orlen“ valdyboje.

Naujasis Lenkijos naftos rinkos milžinas nuo pat pradžių neslėpė ketinimų plėstis ir į kaimynines rinkas. Pirmasis žingsnis buvo žengtas 2002 metais, kai „PKN Orlen“ iš britų koncerno „British Petroleum“ nusipirko beveik 500 degalinių tinklą šiaurės rytų Vokietijoje. Tiesa, pirmasis kąsnis skalsus nebuvo – gerai nepažinodami rinkos, lenkai už šį pirkinį permokėjo, tinklo vertė iš karto po sandorio buvo kritusi penktadaliu. Vokietijoje šių degalinių balansas iš nuostolio į pelną persivertė tik praėjusiais metais.

Kitą tarptautinį žingsnį „PKN Orlen“ žengė 2005 metais įsigydama Čekijos naftos perdirbimo lyderį koncerną „Unipetrol“, valdantį naftos perdirbimo, degalinių ir tarptautinės prekybos naftos produktais bendroves.

Naujausias „PKN Orlen“ pirkinys – praėjusių metų pabaigoje įsigyta „Mažeikių nafta“, kurią užklupusios problemos – naftotiekio uždarymas, gaisras – pablogino koncerno bendruosius finansinius rezultatus, tačiau gerokai sustiprino koncerno „svorį“ regione.

Praėjusių metų pabaigos duomenimis, „PKN Orlen“ struktūrą sudaro 76 įmonės, skirstomos į pagrindinės veiklos (angl. core bussines) ir aptarnaujančias (angl. on-core bussines) bendroves. Iš viso „PKN Orlen“ valdo 7 naftos perdirbimo įmones – po 3 Lenkijoje bei Čekijoje ir 1 Lietuvoje. Koncernui priklauso 1 900 degalinių tinklas Lenkijoje, 469 degalinės Vokietijoje, 310 Čekijoje ir 34 degalinės Lietuvoje.

Koncernas yra absoliutus lyderis visuose naftos perdirbimo segmentuose Lenkijoje. Palyginimui – artimiausias jo konkurentas koncernas „Lotos“ teturi vieną naftos perdirbimo gamyklą Gdanske ir savo šalyje valdo 400 degalinių tinklą.

Mažmeninės prekybos sektoriuje toliau rikiuojasi „British Petroleum“ (apie 300 degalinių), „Statoil“ (apie 240), „Neste“ (apie 90). Tiesa, skaičiuojama, kad beveik pusė Lenkijos degalinių valdomos pavienių savininkų.

Naftos rinkos stebėjimą ir tyrimą atliekanti Lenkijos analitikų bendrovė „ReAKKT-Research, Analysis & Strategy“ apskaičiavo, kad po „Mažeikių naftos“ įsigijimo koncernas „PKN Orlen“ tapo naftos perdirbimo lyderiu Vidurio Europoje pagal perdirbamos naftos kiekį ir valdomų degalinių skaičių, tačiau užima tik trečią vietą pagal rinkos kapitalizacijos rodiklį.

Dabar koncerno valdomų gamyklų metinis pajėgumas siekia 31,7 mln. tonų, artimiausia konkurentė austrų kompanija OMV gali perdirbti 23 mln. tonų naftos, o vengrų koncernas MOL – 21 mln. tonų. Lenkų milžinas iš viso valdo 2 713 degalinių, austrai – 2 451, o vengrai – 834. Praėjusių metų pabaigos kapitalizcijos rodikliai nustumia „PKN Orlen“ (8,5 mlrd. EUR) nuo pirmos vietos laiptelio, užkeldami ten OMV (14,1 mlrd. EUR), o antroje vietoje palikdami MOL (9,2 mlrd. EUR).

Netrukus „PKN Orlen“ planuoja paskelbi detalią įmonės vertės didinimo programą, kurios esminis punktas – planai patiems dalyvauti naftos verslovių veikloje ir taip užtikrinti tolygų žaliavos teikimą savo naftos perdirbimo įmonėms. Pirmąja Lenkijos naftos koncerno investicija žaliavos gavybos srityje greičiausiai taps susitarimas Kazachstane, kurį planuojama pasirašyti dar šį pavasarį.

„PKN Orlen“ augimo istorijoje neišvengta ir reputaciją gadinančių epizodų. Ryškiausias jų – vadinamasis „Orlengeitas“, taip pakrikštytas dienraščio „Gazeta Wyborcza“, savo publikacijose 2004 metų balandį atskleidusio įtakingų tuometinės Lenkijos socialdemokratų vyriausybės atstovų sąsajas su Rusijos naftos bendrovėmis.

Istorijos pradžia – 2002 metų vasaris, kai Lenkiją sukrėtė viešas tuometinio „PKN Orlen“ vadovo Andrzejaus Modrzejewskio sulaikymas dėl neva slaptos informacijos nutekinimo. Tačiau „Gazeta Wyborcza“ atskleidė, kad bendrovės vadovas buvo sulaikytas, o netrukus iš pareigų pašalintas tam, kad negalėtų sudaryti kai kurioms Rusijos įmonėms nepalankaus sandorio dėl naftos žaliavos pirkimo.

Kilus skandalui, Lenkijos Seimas sudarė specialią tyrimo komisiją, kurios darbo metu visuomenei buvo atskleista dar daugiau šokiruojančių faktų apie įtakingų Lenkijos politikų bendradarbiavimą su Rusijos įmonėmis. Vienas tokių epizodų – lenkų milijonieriaus Jano Kulczyko susitikimas su Rusijos žvalgybininku Vladimiru Alganovu. Jo metu Kulczykas neva pažadėjo garantuoti Lenkijos prezidento Aleksandro Kwasniewskio paramą privatizuojant Gdansko naftos perdirbimo gamyklą Rusijos įmonėms palankiomis sąlygomis. Pats Kwasniewskis kategoriškai paneigė kaltinimus tarpininkavus ar dangsčius savo partijos bendražygių ryšius su Rusijos verslininkais.

Antrasis „PKN Orlen“ vardą juodinantis epizodas susijęs su Čekijos koncerno „Unipetrol“ pirkimu. Šios šalies opozicinės partijos nuolat kritikavo tuometę čekų socialdemokratų vyriausybę pernelyg pigiai lenkams pardavus nacionalinį naftos koncerną ir įtarinėjo valdžios atstovus turėjus iš to asmeninės naudos.

Žibalo į šią ugnį įpylė vienos komercinių Čekijos televizijų 2005 metų vasarą parodytas siužetas, kuriame slaptai nufilmuotas tuometinio Čekijos premjero Jirio Paroubeko kanceliarijos vadovo ir „PKN Orlen“ interesams atstovaujančio žinomo lobisto Jaceko Spyros pokalbis apie neva lenkų koncerno sumokėtus kyšius įvairaus rango tuometiniams čekų vyriausybės pareigūnams. Kilus skandalui, buvo sudaryta speciali Čekijos parlamento komisija, kuri išnagrinėjo specialiųjų tarnybų, nacionalinio turto fondo pateiktą medžiagą, tačiau korupcijos faktų nenustatė.

Ši istorija sukėlė didelį rezonansą Čekijos visuomenėje, dėl jos smarkiai sumažėjo socialdemokratų partijos populiarumas. Apklausos rodo, kad net 78% čekų neabejoja, kad privatizuojant „Unipetrol“ neišvengta valdžios korupcijos. Čekijoje iki šiol pasigirsta įvairių politikų nuomonių, kad tuometinė vyriausybė neskaidriai privatizavo „Unipetrol“, padarydama žalą valstybei, o speciali parlamentinė komisija neatliko savo užduoties tiriant korupcijos faktus šiame sandoryje.

„PKN Orlen“ ir MOL vedybos?

Lenkijoje „PKN Orlen“ kritikuotas ir dėl to, kad siekė bet kokia kaina įsigyti įmonę „Mažeikių nafta“. Skaičiuota, kad Lietuvos Vyriausybei pasiūlyta 2,34 mlrd. USD kaina maždaug 20% viršijo realią perkamos įmonės vertę, o išleista milžiniška pinigų, didžiąja dalimi pasiskolintų, suma smarkiai pablogino paties „PKN Orlen“ finansinę padėtį. Lenkijoje svarstoma, kad investicija Lietuvoje pradės atsipirkti dar negreitai, nes „Mažeikių naftos“ artimiausių 4–5 metų pelnas ištirps lenkų pažadėtoje 900 mln. investicijų į įmonės modernizavimą programoje.

Tačiau dauguma apžvalgininkų sutinka, kad „PKN Orlen“ tiesiog neturėjo kitos išeities kaip tik nusipirkti „Mažeikių naftą“. Lietuvos įmonę nupirkus kompanijoms, neturinčioms problemų dėl rusiškos žaliavos įsigijimo labai palankiomis kainomis, „PKN Orlen“ būtų gavęs galingą konkurentą pačioje savo pašonėje ir net Lenkijos šiaurėje, kur dalis degalinių perka Mažeikiuose pagamintus degalus.

„Būtų prasidėjusi degalų kainų kova. Tai būtų neigiamai atsiliepę „PKN Orlen“ gamybos maržoms“, – „Versus“ sakė „ReAKKT-Research, Anglysis & Strategy“ analitikas Maciejus Janiecas.

Anot jo, laimėti derybose dėl „Mažeikių naftos“ lenkų koncernas galėjo tik pasiūlydamas daug didesnę nei kiti kainą. Priešingu atveju būtų tekę įsivelti į ilgą ir varginančią konkurencinę kovą, kurią savų naftos išteklių neturintis „PKN Orlen“ sunkiai galėjo tikėtis laimėti. „Įsigydamas „Mažeikių naftą“ koncernas nuosekliai pratęsė savo paties rinkos apsaugos strategiją, kurią pradėjo prieš kelerius metus, nusipirkdamas „Unipetrol“, – sakė Janiecas.

Jo teigimu, didysis lenkų naftos koncernas žvalgosi ir į buvusios Jugoslavijos regioną, tiria naftos perdirbimo rinką Rumunijoje. „PKN Orlen“ taip pat domintų galimybė įsigyti netoli Lenkijos teritorijos esančių Baltarusijos naftos perdirbimo įmonių akcijų, tačiau dėl didelės Rusijos įtakos šios kaimyninės šalies energetikai vargu ar lenkams pavyktų kada nors tą padaryti.

Lenkijoje prognozuojama, kad „Mažeikių naftos“ pirkimu „PKN Orlen“ tikrai nebaigė savo plėtros ir dabar gali būti nusitaikiusi į vietinį savo konkurentą – valstybės kontroliuojamą naftos perdirbimo bendrovę „Lotos“. Didžiąją dalį savo degalų ji parduoda Lenkijos šiaurėje, o ten, įsigijęs gamyklą Mažeikiuose, dabar aktyviai dirba ir pats „PKN Orlen“. Manoma, kad vyriausybė gali imtis šių dviejų įmonių sujungimo ir vietoj dviejų konkuruojančių struktūrų sukurti vieną didelio svorio regioninę bendrovę.

Analitikas Janiecas tokį scenarijų laiko gana realiu dar ir dėl to, kad koncernas „Lotos“ valdo naftos paieškose ir gavyboje dalyvaujančią bendrovę „Petrobaltic“, o naftos gavyba dabar yra viena prioritetinių „PKN Orlen“ plėtros krypčių.

„ReAKKT-Research, Analysis & Strategy“ skaičiuoja, kad sujungus „PKN Orlen“ ir „Lotos“ koncernus, naujojo darinio kapitalizacija siektų maždaug 10 mlrd. EUR ir tai būtų kiek daugiau už vengrų MOL vertę. Šių dviejų koncernų susiliejimo galimybė Lenkijoje ir Vengrijoje nagrinėjama jau seniai, tačiau realesniems lygiaverčio jungimosi planams kliudė iki šiol mažesnė lenkiškos pusės vertė. Sujungtų „PKN Orlen“ ir MOL koncernų bendra kapitalizcijos vertė siektų 20 mlrd. EUR, tokia bendrovė turėtų degalinių tinklą Lenkijoje, Vengrijoje, Čekijoje, Lietuvoje, Slovakijoje ir Vokietijoje.

„PKN Orlen“ susijungimas su austrų koncernu OMV laikomas beveik nerealiu. Austriškos dalies kapitalizacija lenkams sunkiai pavejama, be to, praėjusiais metais OMV susijungė su didžiausiu Austrijos elektros gamintoju koncernu „Verbund“, todėl austrų darinys tapo sunkiai įperkamu milžinu bet kokiai užsienio bendrovei.

Lenkijos žiniasklaidoje neabejojama, kad „PKN Orlen“ ir toliau ieškos vienokių ar kitokių galimybių didinti savo svorį Vidurio Europos energetikos rinkoje – ir ieškodama naujų pirkimo objektų arba partnerių jungimuisi, ir plėsdama naftos gavybos veiklą.

„Tai rizikinga, bet neišvengiama“, – tvirtina Janiecas, pridurdamas, kad dalyvauti naftos gavyboje – brangu, o naudą lemia pasaulinės naftos kainos, kurių investuodamas negali numatyti. Perkant bendroves užsienyje gali susidurti su problemomis, kurios smukdo bendrą įmonės pelną, o naudingomis gali būti laikomos tik ilgalaikėje perspektyvoje – kaip nutiko įsigyjant degalinių tinklą Vokietijoje ir „Mažeikių naftą“.

Tačiau Rusijos elgesys tarptautinėje energetikos rinkoje kitos išeities Lenkijos koncernui nepalieka. Rusiška nafta „PKN Orlen“ gamykloms – palankiausia žaliava ir dėl transportavimo išlaidų, ir dėl cheminės sudėties. „Didesnė naftos pirkėjų iš Vidurio Europos koncentracija ir jėgų suvienijimas padidintų jų svorį bei įtaką derybose dėl žaliavos tiekimo ir užkirstų kelią Rusijos taip mėgstamai strategijai „skaldyk ir valdyk“‘, – pažymi naftos perdirbimo rinkos analitikas.

Akivaizdu, kad prie tokios „PKN Orlen“ strategijos prisideda ir Lenkijos vyriausybė, kritikuojanti Rusiją dėl energetinio šantažo politiniais tikslais ir pastaruoju metu burianti Europos Sąjungos valstybes į koaliciją prieš Rusijos energetinę diktatūrą.

Vieninga Lenkijos apžvalgininkų nuomone, siekiant garantuoti visišką vyriausybės ir „PKN Orlen“ vadovybės darną, šių metų sausio 18 dieną koncerno valdybos pirmininku buvo paskirtas artimas prezidento Lecho Kaczysnkio bičiulis, buvęs jo bendradarbis Piotras Kownackis. Komentuodamas šį paskyrimą, Lenkijos premjeras Jaroslawas Kaczynskis neslėpė, kad tą lėmė koncerno strateginiai tikslai – „PKN Orlen“ yra įmonė, kurios valdymas turi priklausyti ne tik nuo verslo taisyklių, bet ir nuo valstybės energetinio saugumo svarbos suvokimo.