Ar teismas visuomet pigiau?

Šalies teismuose kasmet išnagrinėjama daugiau nei 100 000 civilinių bylų, o arbitraže – tik keliasdešimt. Teisininkų teigimu, tvirtinimas, kad šie skaičiai rodo vienų būdų pranašumą prieš kitus, kartais gali nuvesti klystkeliais.

Renkantis ginčų sprendimo būdą galimos alternatyvos dažniausiai net nesvarstomos, jų privalumai ir trūkumai nevertinami, o daroma kaip įprasta – einama į teismą, padėtį apibūdina advokatų kontoros „Norcous & Partners“ kartu su Vilniaus komercinio arbitražo teismu atlikta verslo atstovų ir įmonių teisininkų apklausa.

Iš tyrimo rezultatų matyti, kad šalies verslininkams sprendžiant ginčus labai svarbi galimybė sprendimą apskųsti, o sprendžiant ginčus komerciniame arbitraže tokia galimybė stipriai apribojama. Kitais svarbiais veiksniais pasirenkant ginčų sprendimo būdą nurodoma ginčo nagrinėjimo trukmė ir kaina. Ginčą sprendžiančiojo autoritetas svarbus ketvirtadaliui, o dėmesys ginčo dalyvių nuomonei ir savijautai – tik dešimtadaliui.

Tyrimo duomenimis, net 86 proc. susidūrusių su arbitražu lieka juo patenkinti net tuomet, kai arbitražo sprendimas jiems nepalankus.

„Tyrimas atskleidė daugelį kritinių klausimų – ginčų sprendimo kultūra Lietuvoje dar labai žema, mes paprasčiausiai nesusimąstome, kaip geriau spręsti konfliktą. Kartais daužome galvą į sieną tuomet, kai galima sėsti prie stalo ir susitarti ar civilizuotai jurisdikcine tvarka išspręsti ginčą – kai ginčą sprendžia koks nors tretysis asmuo, bet jis nebūtinai turi būti teismo teisėjas. Tai gali būti ekspertas, neutralus vertintojas, galų gale profesorius advokatas, dirbantis arbitru“, – teigia advokatų kontoros „Norcous & Partners“ advokatas, Europos Tarybos mediacijos ekspertų darbo grupės pirmininkas, Vilniaus komercinio arbitražo teismo rekomenduojamas arbitras dr. Rimantas Simaitis.

Ginčus Lietuvoje arbitrai sprendžia retai, nors Komercinio arbitražo įstatymas priimtas dar 1996-aisiais. Juridinių asmenų registro duomenimis, šiuo metu arbitražo paslaugas siūlo viena nuolatinė komercinio arbitražo institucija – Vilniaus komercinio arbitražo teismas ir trys kitos teisinės formos juridiniai asmenys. Taip pat būna arbitrų ad hoc (sukviečiamų tam kartui).

Nuolatinė arbitražo institucija Vilniaus komercinio arbitražo teismas veikia nuo 2003 metų. Jame 2004 metais gauta 14, 2005-aisiais – 23, o pernai – 20 bylų: dažniausiai ginčijamasi dėl pirkimo ir pardavimo.

Iš visų pernai nagrinėtų bylų 75 proc. baigėsi arbitražo teismo sprendimu, 17% – taikos sutartimi, ieškovo iniciatyva nutraukta 8 proc. bylų.

„Gali būti, kad vis dar yra nepakankamos teisininkų žinios sudarant kontraktus ir visa visuomenė nėra gerai informuota, nors ir stengiamės tą daryti“, – „Versus“ teigia Vilniaus komercinio arbitražo teismo generalinė sekretorė Vitalija Baranovienė.

Didžioji dalis šiame arbitraže nagrinėjamų ginčų yra tarptautiniai. „Tai galima aiškinti mūsų verslininkų suinteresuotumu ginčus su užsienio partneriais spręsti ne užsienyje, o Lietuvos arbitražo institucijoje – arčiau savo buvimo vietos ir labiau sau žinomoje aplinkoje. Be to, manau, dažnai pačios užsienio kompanijos labiau pageidauja komercinius ginčus spręsti arbitražu, nes tai yra paplitęs būdas Vakaruose“, – sako generalinė sekretorė.

„Tam tikri arbitražo elementai panašūs į teismo – kreipiamasi, rašomas ieškinys, kuris adresuojamas priklausomai nuo arbitražinio susitarimo, sekretoriatas padeda išsiaiškinti atsakovo poziciją, padeda šalims apsispręsti dėl arbitrų parinkimo“, – pradeda aiškinti Simaitis.

Jeigu šalys pačios neapsisprendžia, tada pagal įstatymą ir pagal reglamentą arbitražinio teismo pirmininkas skiria arbitrus ir su nepriklausomais arbitrais, padedant arbitražo sekretoriatui ir bendradarbiaujant su šalimis, organizuojamas ginčo sprendimas.

„Galimas dalykas, kad parengiamajame posėdyje bus bandoma šalis sutaikyti – arbitras privalo išsiaiškinti šalių nuomonę dėl susitaikymo“, – dėsto advokatas. Jo duomenimis, teismuose Lietuvoje taikiai baigiasi nuo 1 iki 10% bylų, o arbitraže – apie trečdalis. O jeigu vis dėlto šalys nesutaikomos, organizuojamas arbitražinio nagrinėjimo posėdis.

Ginčą arbitraže sprendžia arbitras – privatus nepriklausomas ir nešališkas asmuo, jis nebūtinai turi būti teisininkas, gali būti tam tikros srities specialistas. Kitaip nei teismo procesas, arbitražo procesas yra ne toks oficialus ir jo taisyklės lankstesnės: šalys išlieka proceso šeimininkėmis.

Tačiau būtina žinoti, kad šalims susitarus ginčą spręsti arbitražu jos nebegali dėl to paties ginčo kreiptis į teismą.

Be to, visa informacija apie arbitražinį nagrinėjimą yra konfidenciali: nei arbitras, nei dalyvaujantys asmenys negali viešinti nei to, koks buvo ginčas, nei kaip jis baigėsi, nei kaip buvo nagrinėtas. Arbitraže sprendimo priėmimas nuo bylos perdavimo arbitražiniam teismui dienos trunka iki pusmečio. Arbitražas ypatingas tuo, kad jo sprendimai pagal galią prilyginami teismo sprendimams. Jeigu šalis, kuriai sprendimas nepalankus, nesutinka su arbitražo sprendimu, tai įmanoma teikti skundą Lietuvos apeliaciniam teismui. Toks skundas yra įmanomas, tačiau skundimo galimybės yra daug labiau apribotos nei teismų sprendimo skundimo galimybės, pripažįsta specialistai.

Rengta apklausa parodė, kad yra įsigalėjusi nuomonė, jog arbitražas brangu. „Tačiau ar teismas visuomet yra pigiau?“ – retoriškai klausia Simaitis. Anot specialisto, verslininkai, rinkdamiesi arbitražą, gali sutaupyti tuomet, kai ginčo suma didelė (nuo keliasdešimties ar kelių šimtų tūkstančių litų).

„Jeigu kalbėtume apie mažų sumų ginčus, pavyzdžiui, keli tūkstančiai litų, arbitražo išlaidos iš tiesų galėtų būti didesnės nei teisme. Bet ginčas būtų išnagrinėjamas konfidencialiai, tad už konfidencialumą gali tekti sumokėti papildomai“, – dėsto advokatas.

Bet jeigu ginčas stambus, užsienio verslas jau seniai atrado arbitražą kaip pigesnį nei teismas ginčo sprendimo būdą, tikina Simaitis: „Iš tiesų praktika rodo, kad jeigu ginčas yra stambesnis, teisme jo nagrinėjimas trunka mažiausiai pusmetį ir daugiau: sudėjus kartu su apeliaciniais ir kasaciniais teismais gali nusitęsti ir porą trejetą metų. Arbitražas ginčą, jeigu nėra ekspertizių, išnagrinėja per šešis mėnesius, o kartais ir greičiau – mat tai yra ilgiausias terminas, įtvirtintas arbitražo reglamente. Tai galima įgyvendinti, nes arbitražo procedūriniai sprendimai yra lankstesni, arbitražas mažiau formalus, arbitrai gali paprasčiau prisitaikyti prie daugelio aplinkybių“.

Jeigu kreiptumės dėl 4 tūkst. Lt ginčo sumos į arbitražą, arbitravimo rinkliava ir ginčo įregistravimo Vilniaus komercinio arbitražo teisme mokestis būtų 3 700 litų, o teismo žyminis mokestis – 120 Lt. Jeigu ginčo suma yra 200 tūkst. Lt, arbitražas kainuotų 10 tūkst. pirmos instancijos teisme – 5 tūkst. bet už apeliaciją ir kasaciją dar po tiek, tai išeina 15 000 Lt vien žyminio mokesčio, o kur dar išlaidos advokatams.

Tad verslo sutartyse galima nurodyti sąlygą, kad jeigu ginčo suma yra daugiua kaip 100 tūkst. ar 150 tūkst Lt, tuomet ginčas nagrinėjamas arbitraže, o jeigu ginčas yra mažesnės sumos, tada einama į teismą. Šiuo metu Lietuvoje tai yra racionalu ir kai kurie verslo subjektai tą suprasdami atitinkamai koreguoja savo sutarčių sudarymo praktiką, apibendrina Simaitis. Jis siūlo taip pat keisti ir galiojančias arbitražo taisykles bei diegti ir smulkių ginčų nagrinėjimo arbitraže tvarką, kuri būtų pigesnė, paprastesnė ir greitesnė.

Tad galima būtų pasiekti, pavyzdžiui, įtvirtinus išimtinai rašytinį smulkių ginčų arbitražo procesą.

Susiduriančioms su rimtesniais ginčais įmonėms Simaitis siūlo pamąstyti, ar nevertėtų naudotis „geriausio pasiūlymo“ arbitražu. Čia arbitrui šalių sudarytame arbitražiniame susitarime nurodoma, kad sprendimą arbitras priima vadovaudamasis vienos iš šalių pateiktu pasiūlymu, kurį pripažįsta esantį geresnį, teisingesnį ir sąžiningesnį. Abi šalys teikia vienodą pasiūlymų skaičių. Tuo šalys skatinamos būti lankstesnės, teikti racionalius ir apgalvotus bei pagrįstus pasiūlymus dėl ginčo sprendimo. Galiausiai „geriausio pasiūlymo“ arbitraže abi šalys lieka labiau patenkintos ginčo sprendimu nei teisme ar tradiciniame arbitraže. Tokia arbitražo atmaina teisiškai Lietuvoje galima, tik mažai kas apie ją žino ir pagalvoja, teigia advokatas.

Mediacija – visame pasaulyje laurus besiskinantis ginčų sprendimo būdas, o Lietuvoje kol kas mažai praktikuojamas ir žinomas.

Tai ginčų filosofija, orientuota ne į kaltų ir neteisių paiešką, o raginanti susėsti ir atrasti pačias geriausias bendradarbiavimo galimybes sprendžiant ginčą. Spręskime ginčą taip, kad ginčo išsprendimo būdas patiktų abiem pusėms, kad pats ginčo atsiradimo ir egzistavimo faktas abi šalis verstų pasitempti ir atrasti kūrybišką ginčo išsprendimo kelią, kuris kuo geriau atitiktų abiejų šalių interesus ir poreikius.

„Lietuvoje ginčų sprendimo filosofija dar yra tokia neišvystyta, kad jeigu yra ginčas, einame į teismą ir bylinėjamės – teismas ir pasakys, kas yra teisus, o kas ne. Dažnai teisininkas nemato, kokie socialiniai ar asmenų interesai glūdi už tų normų, formalumų“, – sako Simaitis.

„Mediacija iš tiesų teikia kitokį atsakymą – užuot šalims eikvojus laiką ir pastangas vaidijantis tarpusavyje ir kariaujant teismuose, skirkime daugiau laiko, dėmesio ir pastangų besiginčijančių šalių poreikiams ir interesams, atraskime, kur tie interesai sutampa, ir padėkime tuos interesus taip suderinti, kad visos šalys būtų patenkintos ginčo sprendimu. Tai aukštesnė ginčų sprendimo kultūra, tačiau ji reikalauja kur kas daugiau psichologijos, sociologijos žinių bei laiko ir įsigilinimo. Teisininkui dažnai labai sunku neskubėti spręsti, o skubotumas sprendžiant ginčus pridaro daug žalos“, – įsitikinęs „Norcous & Partners“ advokatas.

Mediacijoje galioja ta pati nuostata kaip arbitraže – tai yra konfidencialu, išskyrus tam tikras tikslines išimtis.

Arbitražu galima spręsti įvairius verslo ginčus: ginčus dėl pirkimo ir pardavimo, paslaugų teikimo, nuomos, pervežimo sutarčių pažeidimų, jų pripažinimo negaliojančiomis ar nutraukimo, dėl padarytos žalos atlyginimo. Atsiranda vis daugiau šalininkų, tvirtinančių, kad nearbitruotinų ginčų sąrašą reikėtų kuo labiau trumpinti. Šiuo metu Lietuvoje arbitražu draudžiama spręsti iš vartojimo sutarčių kylančius ginčus, ginčus dėl intelektinės nuosavybės, su konkurencijos teise susijusius nesutarimus, ginčus dėl viešųjų pirkimų ir kitus.

„Dabar administraciniai teismai lūžta nuo ginčų – dalį labai rimtų, stambių ginčų būtų galima nukreipti į arbitražus. Iš pirmo žvilgsnio gal tai kainuotų daugiau, bet pagalvokime, kiek lėšų valstybė skiria teismams, be to, dalį šios sumos padengia patys nesutarimo dalyviai“, – tikina Simaitis.

Advokatas mano, kad į veiksmingą arbitražo, mediacijos sistemą valstybės turės atrasti galimybių investuoti, nes Europa po truputį juda to link. Kitų Europos šalių patirtis rodo, kad tokios investicijos atsiperka su kaupu ir žmonės yra labiau patenkinti, o visuomenės kultūra auga, – apie keleto metų Lietuvos perspektyvą kalba specialistai. Simaičio tvirtinimu, platesnis arbitražo taikymas padėtų lanksčiau, greičiau ir nešališkai spręsti ne vieną šiuo metu nearbitruotinu laikomą ginčą.

***

Komercinis arbitražas. Privalumai

Mažiau oficiali aplinka nei teisme – proceso lankstumas pagal šalių valią.

Ginčo išnagrinėjimo operatyvumas.

Užtikrinamas šalių konfidencialumas: arbitražinio teismo posėdžiai uždari.

Galimybė abiem šalims pasirinkti tinkamą, abiejų šalių kaip patikimą vertinamą arbitrą (nebūtinai teisininką).

Mažesnės išlaidos (kai ginčo sumos didelės).

Lengvas arbitražo sprendimų pripažinimas ir vykdymas užsienyje.

Su oponentu gali būti sunku susitarti dėl procedūrų ir kitų klausimų.

Mažos arbitrų galios, palyginti su teismu.