Kasmet tūkstančiai studentų iš Lietuvos per įvairias programas išvyksta padirbėti į užsienį. Šiais metais pirmą kartą pagal programą ,,Work and Travel USA“ buvo leista išvykti ir pirmakursiams studentams, nors, kaip rodo keliones organizuojančio Pasaulio lietuvių kultūros centro duomenys, susidomėjusių galimybėmis padirbėti ir pakeliauti po JAV mažėja.
Natūralu, kad skirtingų žmonių, pasinaudojusių šia galimybe, įspūdžiai taip pat yra skirtingi. Tačiau vienos grupės lietuvių studentų, šią vasarą atvykusių į Ameriką keliauti ir dirbti, patirtyje kol kas dominuoja nepasitenkinimas ir nusivylimas. Uolių „Global Educational Concepts“ firmos vadybininkų įkalbėtiems atvykti į Ameriką studentams teko dirbti visai ne tokiomis sąlygomis ir ne už tokius atlyginimus, kaip jiems buvo žadėta Lietuvoje.
Lrytas.lt kalbintos merginos teigė, kad vadybininkai jiems prieš atvykstant nesuteikė visos informacijos. Iš tiesų informacija apie firmą — ,,Southwestern Company“ — kurios produktus turėjo pardavinėti studentai, yra laisvai prieinama internete anglų kalba. Vis dėlto jauni žmonės pasitikėjo vadybininkais ir nesiėmė patys nuodugniai išsiaiškinti darbo pobūdžio. ,,Southwestern Company“ tinklalapyje aiškiai pabrėžiama, kad knygų pardavinėtojų darbas – ne kiekvienam ir kad atlyginimas nėra nei stabilus, nei garantuotas. Tačiau ,,Global Educational Concepts“ atstovai, merginų teigimu, užverbuotiems studentams apie tai nekalbėjo.
Iš programos, kuri turėjo tęstis bent keturis mėnesius, pasitraukė 13 žmonių. Šeši atsidūrė Čikagos apylinkės. Daugelis jų — be skatiko kišenėje. Bilietus iš Kentukio valstijos lygumų į JAV Vidurio Vakarų didmiestį jiems, pasigailėję nusivylusių užsieniečių, nupirko vietos policininkai. Čia jaunuoliai, kurie pagal JAV įstatymus dar laikomi nepilnamečiais, verčiasi, kaip kas išmano. Vieniems pavyko susirasti darbus, kitus priglaudė pažįstami ar nepažįstami lietuviai. Lrytas.lt kalbintą Vilniaus universiteto verslo administravimo specialybės studentę Liliją Valiukevič Čikagos lietuviai priglaudė lietuviško restorano ,,Seklyčia“ antrajame aukšte.
Interviu lrytas.lt apie savo nuotykius Amerikoje L. Valiukevič davė kitame Čikagos lietuvių restorane — ,,Kunigaikščių užeigoje“ — kuriame ji bandė susirasti darbą.
— Lilija, papasakokite, kaip jūs atvykote į JAV ir kodėl šiuo metu, užuot dirbusi žadėtą darbą Kentukio valstijoje, esate Čikagoje?
— Vilniaus universitete studijavau vadybą ir verslo administravimą. Nusprendžiau sudalyvauti ,,Work and Travel“ programoje. Pareiškus tokį norą, pas mus tiesiog į paskaitą atėjo vadybininkas estas Veiko Tell, atnešė dokumentus, kuriuos turėjome užpildyti. Po to pakvietė į prezentaciją. Jos metu papasakojo apie darbo sąlygas. Teigė, kad dirbti bus sunku, reikės pardavinėti knygas, tačiau užsidirbimo galimybės yra labai realios.
Visiems norintiems dalyvauti programoje buvo pasakyta, kad vyksta didelė atranka, pateks gal tik vienas iš 25 norinčių. Melavimas prasidėjo iš pat pradžių. Žinoma, bilietų kainos nuo firmos nepriklauso, tačiau sumokėję už skrydį, vizas, dokumentų tvarkymą pamatėme, kad viskas kainavo daug daugiau nei mums buvo pasakyta iš pradžių. Už pačią programą sumokėjome 750 dolerių, už vizą 100 dolerių ir už bilietus apie 1 000.
Iki šiol su viskuo šiai programai jau išleidau apie 3 000 dolerių, o neuždirbau nė dolerio. Man už viską mokėjo tėvai, tačiau buvo vienas vaikinas, kuris tam, kad dalyvautų programoje, paėmė 4 000 litų paskolą. Jis norėjo čia atvažiuoti ir užsidirbti savo studijoms Lietuvoje.
Mes dirbome amerikiečių firmoje, kuriai darbuotojus atveža lietuviai vadybininkai. Pavyzdžiui, jei tu važiuoji antrą vasarą, tu jau gali vykti kaip vadybininkas ir pats atrinkti komandą. Taip jie ir dirba. Tas estas važinėja kas savaitę į Estiją ir atgal ir atveža vis naujų studentų, už tai gauna nemažai pinigų. Kai mane atrinkinėjo, aš susitikau tris ar keturis kartus konkrečiai su V. Tell ir dar su lietuvių vadybininku. Visa Lietuvos komanda buvo apie 50 žmonių. Dabar aš tikrai žinau, kad bent 13 žmonių darbą Ričmonde metė. Šeši iš jų atvyko į Čikagos apylinkes, su kitais praradau ryšį.
— Į kokį miestą visų pirma atskridote?
— Iš pradžių mes atvykome į Niujorką, paskui iš ten važiavome į Nešvilį. Tiesa, iki pat tol, kol atskridome į Niujorką, nežinojome, kur mus nuveš. Nešvilyje vadybininkai irgi tvirtino, kad jie nežino, kur būsime paskirti, kai baigsis apmokymai. Tačiau jau lėktuve atsitiktinai iš jų sužinojome, kad jie visgi žinojo, kur mes turėsime dirbti po apmokymų. Dar Lietuvoje mėginome išsiaiškinti, kur važiuosime — juk reikia atitinkamus darbužius pasiimti, priklausomai į kokio klimato valstiją važiuosime. Tuomet mums nieko neatsakė.
Apmokymo sąlygos irgi buvo nekokios. Turėdavome keltis 6 valandą ryto, vėliau vykdavo paskaitos, o po pietų — praktika. Praktika vykdavo lauke tiesiog ant asfalto. Karštis būdavo vos ne 40 laipsnių. Į tualetą būdavo galima nueiti tik pagal tvarkaraštį ir tik tuo metu, kai būdavo 5 minučių trukmės pertraukos. Ir tai kiekvieną kartą turėdavome prašyti vadybininko. Jeigu jis leisdavo, nueidavome, jeigu ne — ne. Valgyti irgi leisdavo tik tuomet, kai leisdavo vadybininkai. Realiai apmokymai trukdavo nuo 8 valandos ryto, namo parsirasdavome 10.30 vakaro.
Per atranką mums sakė, kad gyvensime viešbutyje ir kad už tai mums mokėti nereikės. Bent jau taip suprato visi grupės nariai. Atvažiavus paaiškėjo, kad už viešbutį privalome mokėti patys. Tiesa, vėliau, kai pradėjome atidžiau domėtis, paaiškėjo, jog buvo tokia sąlyga, kad privalome gyvenamąja vieta pasirūpinti patys.
— Ar vėliau už viešbutį išskaičiavo iš atlyginimo?
— Ne, nes atlyginimo negavome iš viso, nors išdirbau savaitę. Niekas atvykus mums atlyginimo ir nežadėjo — tik komisinius nuo parduotų knygų.
— Taigi jūs negaudavote jokio valandinio atlyginimo?
— Ne. Tam, kad mus apskritai įleistų į JAV, su savimi turėjome atsivežti po 600 dolerių, tad iš jų ir turėjome pasidengti nenumatytas išlaidas.
— Kas įvyko po to, kai baigėsi apmokymai?
— Pasibaigus apmokymams, mus atvežė į Ričmondo miestelį Kentukio valstijoje. Paskirstė gyventi kaip jie norėjo, niekas mūsų neklausė. Beje, kad nuvyktume į darbo vietą, turėjome išsinuomoti automobilį, už kurį teko patiems mokėti. Viešojo transporto tuose miesteliuose nėra.
Po vienos paros, praleistos viešbutyje, mums pasakė, kad dabar turite apgyvendinimu pasirūpinti patys. Mes tiesiog ėjome per žmones, beldėmės į namų duris ir klausėme, galbūt jie priimtų mus gyventi. Per atranką mums buvo pabrėžta, kad darbo metu būsime apgyvendinti šeimose. Man ir mano draugei labai pasisekė — mes susiradome, kur gyventi per pirmą valandą. Viena maloni moteris mus priėmė gyventi ir net neėmė jokių pinigų. O mano vadybininkas, kuris mus apmokė, taip pat turėjo pats susirasti, kur gyventi ir nerado visą savaitę. Dėl to jis ir dar vienas pirmametis vaikinas turėjo gyventi viešbutyje. Tas vaikinas, prisimenu tik jo vardą — Karolis — liko visiškai be pinigų, nes susimokėjo už neplanuotą savaitę gyvenimo viešbutyje.
Problemos prasidėjo jau nuo pirmos darbo dienos. Turėjome pradėti dirbti — prekiauti knygomis, vaikščiodami nuo durų prie durų, — sekmadienį. Tuo metu dar net neturėjome leidimo užsiimti tokia veikla, mat patys privalėjome pasirūpinti leidimu iš miestelio valdžios. Bijodamos būti nubaustos, kad dirbame be leidimo, mes su drauge nerizikavome ir tą sekmadienį į darbą neišėjome.
— Ar pavyvo iš šio darbo užsidirbti? Koks buvo darbo pobūdis?
— Kai jau gavome leidimus, pamatėme, koks iš tiesų yra darbo pobūdis. Ant daugumos miestelyje esančių namų durų užrašyta — ,,Prekiautojai nelaukiami“. Moteris, pas kurią gyvenome, mus perspėjo, kad prekiauti knygomis bus labai sunku. Miestelyje daugiausia gyvena pagyvenę žmonės arba bedarbiai. Pirmą darbo dieną įsitikinome: namuose žmonių nėra, niekas neįsileidžia arba duris panosėje užtrenkia. Dirbti iš mūsų buvo reikalaujama po 13 valandų.
Vadybininkai buvo išdirbę sistemą, kad galima pasiekti rezultatą tik dirbant tokį kiekį valandų, tačiau mes labai greitai įsitikinome, kad rezulato pasiekti iš viso neįmanoma. Nusprendėme, kad būtina ieškotis kito darbo, kitaip ne tik nieko neužsidirbsime, bet grįšime į Lietuvą sumokėję didžiulius pinigus be nieko.
Mums nepavyko lengvai išeiti iš kompanijos. Jeigu mes norėjome pakeisti darbą, turėjome pranešti savo sponsoriui. Tačiau numeriai, kurie buvo mums palikti, neveikė. Tai tie patys numeriai, kuriais turėjome skambinti ir ligos ar nelaimės atveju. Jais niekas neatsiliepdavo, visuomet gaudavome tą pačią autoatsakiklio žinutę. Galiausiai pradėjome kalbėtis su savo vadybininkais. Tačiau jų klausi vieno, o jie atsako visai ką kita. Mes buvome užstrigę Ričmonde — miestelyje, kuriame nebuvo nei autobusų, nei traukinių — nieko. Mes iš ten negalėjome ištrūkti. Tuomet pakeliui užėjome į policijos nuovadą ir paprašėme, kad mus pavežtų iki punkto, kur galėtume išsinuomoti mašiną. Tuomet mes pasišnekėjome su policija apie savo situaciją.
Kai paaiškėjo, kad norime išeiti iš tos kompanijos, mums liepė grįžti į Nešvilį ir grąžinti visus daiktus — knygų pavyzdžius ir taip toliau. Taip pat sakė, kad reikės pasirašyti kažkokius dokumentus. Policininkė Ričmonde, su kuria mes kalbėjomės, šiaip taip prisiskambino tai kompanijai ir paprašė, kad jie faksu atsiųs dokumentus. Praėjo kelios valandos, bet faksas taip ir neatėjo. Policininkė susisiekė su estu vadybininku Veiko Tell, kuris buvo visų vadybininkų kuratorius, ir jis atvažiavo į policijos nuovadą. Kai jis iš policijos nuovados paskambino savo kompanijai į Nešvilį ir paprašė kuo greičiau siųsti dokumentus, nes jis esąs policijoje, jie per 15 minučių atsiuntė dokumentus. Išaiškėjo, kad nieko mums pasirašyti nereikėjo, tik per 10 dienų privalėjome pranešti savo naują adresą ir darbo vietą.
Ta kompanija, mūsų pasitraukimo atveju, turėjo teisę atšaukti mūsų vizą. Ta pati policininkė pasirūpino, kad kompanija įsipareigotų to nedaryti.
Šiaip taip gavome bilietus į Čikagą, kur vienos merginos tėvo pažįstami padėjo apsigyventi viename priemiestyje. Ten šiuo metu gyvename penkiese. Visi ieškome darbo, iki šiol kai kuriems pavyko, kai kuriems — ne.
* * *
Panašiai savo patirtį JAV apibūdino ir kita mergina, nenorėjusi, kad jos pavardė būtų skelbiama. Ingos vardu prisistačiusi Vilniaus Gedimino technikos universiteto antrakursė verslo vadybos studentė atvyko pagal tą pačią programą ir kartu su L. Valiukevič ,,pabėgo“ nuo nemielo darbo Kentukio valstijoje. Ji šiuo metu glaudžiasi Čikagos priemiesčiuose. Po ilgų pastangų jai pagaliau pavyko susirasti laikiną darbą, kuris, kaip tikisi mergina, jai padės išbristi iš skolų, į kurias ją įklampino nenusisekusi kelionė ir darbas JAV.
— Minėjote, kad iš pat pradžių šis darbas jums pasirodė įtartinas?
— Visų pirma supratau, kad konkursas nebuvo rimtas. Vos užpildžius anketas, man nuolat pradėjo skambinėti ir siūlyti darbą JAV. Viena vertus, buvo sakoma, kad vyksta labai rimtas konkursas, kita vertus, estas vadybininkas labai intensyviai mane įkalbinėjo: ,,Ar nori papulti į mano komandą“. Kai tik pasakiau, kad noriu, pasakė, kad vyksta labai didelis konkursas.
Tačiau kiek aš žinau, vienu metu vyko pokalbis su keturiais žmonėmis ir visi jie buvo priimti. Darbą JAV konkrečiai man reklamavo du žmonės — estas Veiko Tell ir lietuvis Valdemaras Statkus. Jie vaikščiojo iš paskos ir verbavo, pasakodami, kaip dirbti šį darbą yra nuostabu ir kaip aš turiu sutikti.
— Ar jums buvo pažadėtas koks nors atlyginimas?
— Buvo. Aš važiavau į Ameriką, nes labai norėjau užsidirbti mašinai. Paskaičiavau, kad Lietuvoje, norint nusipirkti riedančią mašiną reikia apie 10 000 dolerių. Aš jų gal dešimt kartų klausiau — ar įmanoma per pirmus metus Amerikoje užsidirbti 10 000 dolerių. Jie linktelėjo galvą ir pasakė — taip, bent jau 9 000 dolerių.
— Ar tiesa, kad nežinojote, į kurį miestą vyksite?
— Tiesa. Aš prašiau, kad bent jau pasakytų, į kokius regionus mus veš. Tuomet man buvo atsakyta, kad veža į Rytinę pakrantę, kur yra bent jau vidutinis pragyvenimo lygis. Tuomet žadėjo, kad į kaimą ar į kokius nors kalnus mūsų neveš. Tačiau kai nuskridome, mus išmetė visiškame kaime.
— Ar žinojote, kad bus apmokymai?
— Bent jau aš žinojau. Tačiau man buvo sakoma, kad apmokymų metu pragyvenimas bus nemokamas, taip pat ir pusryčiai. Tačiau atsitiko taip, kad vos atvažiavę į Ameriką buvo priversti už viešbutį susimokėti 200 dolerių. Vadinamieji apmokymai buvo tiesiog sėdėjimas ant asfalto prie kompanijos būstinės pastato.
— Ar tiesa, kad jums daug padėjo vietiniai policininkai?
— Taip. Jie netgi pasirūpino, kad mes gautume nemokamus bilietus į Čikagą.
— Kada planuojate grįšti į Lietuvą?
— Kai tik užsidirbsiu šiek tiek pinigų, kad bent jau negėda būtų grįžti pas tėvus. Vis dėlto buvo mokėti pinigai už kelionę…
— Kiek iki šios dienos jums kainavo dalyvavimas šioje programoje?
— Paskaičiavus visas išlaidas, tokias kaip bilietus, darbužius, lagaminus, pasiruošimą — mažiausiai 10 000 litų.
— Vis dėlto, kodėl jūsų mėginimas užsidirbti Amerikoje legaliai nenusisekė?
- Vadybininkai daug ko nepasako iš pat pradžių ir niekas apie tai Lietuvoje nekalba. Aš jau Lietuvoje uždavinėjau jiems dešimtis klausimų, bet jie vis sakė — ,,Vėliau, vėliau“. Vadybininkas visas problemas ir neaiškumus stengiasi užglaistyti — čia viskas tvarkoje, čia jūsų svajonių išsipildymas.