Pesimistiškiausias konferencijos pranašas buvo vadybos ir ekonomikos profesorius iš Masačiusetso technologijos instituto dr. Lesteris Thurow, trijų dienraščio „New York Times“ bestselerių verslo tema autorius. Palyginęs 2000 metų kovą Lisabonoje vykusio viršūnių susitikimo tikslus, kuriame ES vyriausybių vadovai nustatė naują strateginį tikslą – iki 2010-ųjų ES ekonomiką paversti konkurentiškiausia pasaulyje, ir liūdną Europos šiandieną, profesorius įsikarščiavo:
„Europos centrinio banko darbuotojai yra bepročiai – visus juos reikia atleisti iš darbo! Visas žemynas nieko nenuveikė, kad taptų pranašesnis už Ameriką. Bendras Europos BVP yra 25% mažesnis negu JAV ir tesiekia 1960 metų lygį, o europiečiai elgiasi, tarsi nieko nevyktų – graikai leidžia sau būti 32 pasaulio valstybe pagal inovacijų lygį, vokiečiai atostogauja pusantro mėnesio per metus, o prancūzai dirba 35 valandas per savaitę!“
Augimo mielės – technologijos
Profesorius paminėjo, kad vienu kitu parametru Europai pavyko pasiekti pažangos: pagal pardavimų apimtis trys iš dešimties didžiausių pasaulio kompanijų yra europietiškos. Bet visos jos – „senosios ekonomikos“ atstovės – prekiauja nafta, automobiliais ir mažmena. Tačiau, jo nuomone, neskirti rimto dėmesio biologijos technologijų plėtrai šiandien yra klaida, prilygstanti nebent atsisakymui naudoti garo mašinas per pirmąją industrinę revoliuciją.
„Nėra tokių dalykų, kuriuos amerikiečiai geriau išmanytų už Europą, tačiau pastarieji savo žinojimu nesinaudoja. Kaip tik atvirkščiai – jie nekenčia verslo milžinų, tokių kaip Billas Gatesas, užuot sukūrę palankias sąlygas didžiajam verslui ir mokslui. Ne veltui 57% mokslo daktarų Standfordo universitete Silikono slėnyje yra iš ES šalių“, – žurnalui „Versus“ aiškino dr. Thurow, ir konferencijoje, ir interviu kalbėjęs daugiausiai šauktukais:
„Europa gerai daro du dalykus: galvoja ir samdo moteris į atsakingas pareigybes. Visur kitur ji nusileidžia Amerikai. Kodėl, po paraliais, Europoje populiarios amerikiečių „Starbucks“ kavinės? Juk jankiai kavą gerti išmoko iš Europos! Štai Vengrijos matematikai – pasaulinio lygio, tačiau jų išmanymo rezultatų niekur nepamatysi gatvėse!“
Jo manymu, BVP augimo mielės yra technologijos arba gebėjimas dirbti sumaniau, o ne sunkiau, tačiau europiečiai, vis dar tikintys valstybėmis, nacionalizmu, atostogomis ir Europos Sąjunga, smarkiai klysta, nepastebėdami, kad atsidūrė tarp dviejų ekonominių ugnių – JAV ir Kinijos. Pastarojoje 2010 metais gyvens daugiau universitetinį išsilavinimą turinčių žmonių negu senajame žemyne.
Kas nutiks tuomet, profesorius nenorėjo išsamiai paaiškinti, patinkindamas, kad nenutiks nieko gera: „Kad galėtume pasiekti augimą, privalome sumažinti ir kainas, ir algas, kol kas žengėme tik pirmąjį žingsnį“.
Dr. Thurow senelis pabėgo iš Sankt Peterburgo, vengdamas tarnybos caro kariuomenėje, ir laisvės šalyje neišmoko nei anglų kalbos, nei vairuoti (šeimos vairuotojas buvo močiutė), tačiau sunkiai dirbo, kad į mokslus išleistų vaikus. Nuostabu, kad nihilistas jo anūkas senojo žemyno potencialą mato kaip tik vykdant neokolonialistines ekspansijas:
„Europos valstybės turėtų padėti savo kompanijoms plėstis į buvusias kolonijas, taip didindamos įmonių potencialą: Prancūzija – į Alžyrą, Ispanija – į Maroką, o visos kartu – į Egiptą, kur algos daug mažesnės nei senajame žemyne.“
Jo vizijose trys šalys turi potencialo tapti senutės Europos lyderėmis – Airija, verslui palankias sąlygas sukurdama valstybine parama, Olandija ir didelius dujų išteklius turinti Norvegija, kurios BVP jau 20% viršija JAV rodiklius, o naftos ištekliai nesibaigs dar bent dvidešimt metų.
Pakasynų kranklių sutartinė
Taip jau istoriškai susiklostė, kad galvojančiosios Europos duobkasių gretos, ypač šimtmečių sandūrose, nuolat pasipildo savanoriais, pranašaujančiais senajam žemynui neišvengiamą žūtį. Budapešte tapo aišku, kad Europa neskęs viena. Konferencijos metu „Hay group“ surengtame seminare „Mūšis dėl lyderių“ pasigirdo dar viena tragiška gaida: ateities perspektyvos rūškanos abiejose pasaulio pusėse, tik ne dėl technologijų, o dėl kur kas žemiškesnės priežasties – nepakankamo gimstamumo.
Seminaro vadovė Mary Fountaine priminė, kad po Antrojo pasaulinio karo gimusi karta „baby boomers“ į pensiją išeis per artimiausius 5–10 metų. Vien JAV tuomet paras 75 milijonų darbuotojų, tarp jų ir pusę stambiausių organizacijų vadovų.
Tuo tarpu juos pakeisiančius žmones reikės atsirinkti iš beveik perpus mažesnio žmonių skaičiaus – 45 milijonų dirbančiųjų. Fountaine teigimu, „tai nebus cunamis, kuris mus užklups netikėtai, veikiau tai uraganas „Katrina“, apie kurio artėjimą žinojome, bet skausmingai nepasiruošėme“.
Tačiau čia nepadės nė globali galvų medžioklė: lyderių bus sunku rasti net ir sparčiai besivystančių šalių bendruomenėse, nes čia potencialiems lyderiams taip pat bus siūlomas darbas, padėtis ir prestižas. Pasaulio perkamųjų paslaugų sostinėje Bangalore vadovų algos jau dabar kyla po 20% per metus, o jų kaita siekia 40%.
Pažangos ištekliai – žmogiškoji energetika
Bet vis dėlto išeičių yra. Vieną jų pasiūlė Harvardo universiteto socialinės psichologijos profesorius Richardas Hackmanas, į konferenciją atsivežęs ir naujutėlaitę savo knygą „Leading Teams: Setting the Stage for Great Performances“, kurios pagrindinė išvada paprasta: nykstančią vyriausiųjų kompanijų vadovų kastą tiesiog reikia pakeisti komandiniu darbu.
Savo argumentams paremti dr. Hackmanas siūlo rezultatus iš lakūnų gyvenimo: JAV Nacionalinės transporto saugumo tarnybos duomenimis, 73% lėktuvų katastrofų įvyksta pirmąją naujų komandos narių darbo dieną, kai lėktuvą valdo keli iki tol kartu neskridę žmonės.
O komandų darbas yra sėkmingas, jeigu darbo grupėse dirba ne daugiau kaip šeši nariai, turintys aiškią užduotį, o į jų vykdymo veiksmus nesikišama. Tokios komandos pagrindas yra stabilumas ir susiklausymas (www.leadingteams.com).
Bet įdomiausios konferencijoje pasiūlytos koncepcijos laurai priklauso ne jam. Londono verslo mokyklos profesorė Lynda Graton pristatė kitą gelbėjimosi ratą – jeigu ne Europai, tai bent kai kurioms jos kompanijoms: „karštų vietų“ (angl. hot spots) teoriją, aprašytą taip pat naujutėlaitėje to paties pavadinimo knygoje.
Dr. Graton, kurią verslo bendruomenė kaltina akademizmu, o kolegos profesoriai – keliaklupsčiavimu kasdienėms verslo tiesoms, tačiau visi kartu pripažįsta ją esant viena įtakingiausių personalo valdymo mąstytojų pasaulyje, naujojoje savo koncepcijoje aiškina apie energiją, kurios nesukuria nei dujos, nei nafta. Tai skirtingų amžiumi ir patirtimi žmonių grupių bendra kūryba, dirbant prie sudėtingos, bet įdomios užduoties, stimuliuojanti idėjas, atradimus ir naujus požiūrius.
„Tradicinės bendrovės, susižavėjusios individualizmu, tiesiog neišnaudoja kūrybinio potencialo, kurį sukuria savanoriškas darbas kartu, tarsi pasaulyje neegzistuotų nei „Linux“ sistema, nei „Wikipedia“, – aiškino profesorė, ragindama vyriausius įmonių vadovus kurti nedidelius, ypač skirtingų žmonių junginius problemoms spręsti, o patiems pasilikti sokratiškųjų „protingų klausimų klausinėtojų“ funkciją.
Dar svarbu užduoties laiką skaičiuoti ne mėnesiais ir ne savaitėmis, o dienomis, mat žmonių grupę kūrybiškoji energija užplūsta projekto pradžioje, susidūrus su užduotimi ir jo pabaigoje, kai artėja atsiskaitymo laikas.
Kitas vyriausiųjų vadovų uždavinys – sukurti kuo daugiau „karštų vietų“ savo įmonės padaliniuose ir rūpintis ne kaip įpūsti ar palaikyti jų visų kūrybinę ugnį, o kad tokių grupių rastųsi kuo daugiau.
Taip pat privalu vertinti tų grupių atlikto darbo rezultatus ir aukštinti reikalavimų kartelę, antraip komandos nariai pavirs paprasčiausiu gerų bičiulių klubu. Tačiau bene svarbiausia, kad tokios grupės narių funkcijos būtų aiškios, o į sprendimo paieškos būdus vadovybė nesikištų:
„Kai į traumatologijos skyrių atveža ligonį su penkiomis šautinėmis žaizdomis, medikų komanda nesiginčija, kuris iš jų bus anesteziologas, o kuris – seselė. Tačiau visų būsimų ligonių žaizdų numatyti neįmanoma, todėl kiekvienas grupės narys stengiasi tiesiog geriausiai atlikti savo darbo dalį.“
Ar pagydys negaluojančią Europą Graton teorija, numatyti sunku, tačiau ir koncepcija, ir knyga (www.lyndagratton.com) rodo, kad Europa galvoja toliau. Galbūt čia tiesiog gyvena kitokie žmonės? „Karštų vietų“ pavyzdžiu profesorė dažnai rinkosi „Nokia“ kompaniją, aiškindama, kad suomių visuomenė, kurios norma – kuo daugiau padėti vienas kitam – absoliuti JAV individualizmo priešingybė.