Lietuviškam maistui JAV rinkoje kliudo prasta pakuotė ir kainos

Rugpjūčio pabaigoje kompanijos „Food Depot International“ atstovai turėtų susitikti su trečiojo pagal dydį JAV maisto produktų mažmenininko „Supervalu“ atstovais. Angelės Kavakienės vadovaujamas produktų importuotojas po ilgos kovos gavo teisę tiekti europietiškus produktus visose JAV. Jei ja pavyktų pasinaudoti, lietuviški produktai gautų istorinę galimybę kovoti dėl vietos amerikiečių šaldytuvuose.

Lietuviškas maistas Amerikoje nebėra naujovė. Vis dėlto į JAV įvežamų lietuviškų produktų kelias dažniausiai baigiasi ant etninių parduotuvių lentynų. Lietuviški produktai yra palyginti kokybiški, kad atkreiptų reiklių JAV pirkėjų dėmesį. Tačiau kai kurių gamintojų delsimas žengti keletą nedidelių žingsnių gali sužlugdyti importuotojų mėginimus lietuvišką produkciją išvesti į vieną didžiausių ir pelningiausių pasaulio rinkų.

Pasak A.Kavakienės, Lietuvoje kažkodėl vis dar neatsikratoma požiūrio, kad jei jau produktas skanus, jį užsienio vartotojai savaime pirks. Dažnas lietuviškos produkcijos gamintojas nenoriai investuoja ne tik į savo gaminių reklamą, bet ir į jų įpakavimą. „Food Depot International“ vadovės teigimu, tai yra klaida.

„Prieš pradedant gabenti lietuviškus maisto produktus į JAV girdėjome daug abejonių, kad į Ameriką lengva patekti tik prancūziškiems, vokiškiems ar lenkiškiems produktams, o lietuviškiems neva bus taikomi išskirtiniai reikalavimai, — prisiminė savo verslo pradžią A. Kavakienė. — Tačiau išaiškėjo, kad nieko nėra neįmanomo“.

Pasak verslininkės, importuotojai pasiruošę lietuvišką produkciją pristatyti Amerikos rinkai, o amerikiečiai kasmet vis labiau domisi užsienietiškais maisto produktais. Vis dėlto norėdami prekiauti Lietuvoje pagamintu maistu ,,Food Depot International“ atstovai susidūrė su netikėtomis problemomis: tėvynėje gaminami maisto produktai nėra deramai įpakuojami, paženklinami bei apskritai kruopščiau paruošiami kelionei į JAV rinką.

„Kartais kalbama, kad amerikiečiai labai paprasti ir valgo bet ką. Tai netiesa. Net jei jie ir valgo greitą maistą, jis bent jau gražiai supakuojamas“, — pabrėžė A. Kavakienė.

Prieš keletą metų „Food Depot International“ buvo susitarusi su keliais stambiais prekybos centrais Čikagos apylinkėse. Amerikiečiai sutiko įsileisti lietuvišką produkciją, tačiau ji buvo perkama labai vangiai.

„Aš tiesiog pati paprašiau, kad jie būtų išimti, nes supratau, kad dar nesame tam pasiruošę“, — prisiminė importuotoja.

Tuo metu didžiausia problema buvo nedailios ir nepatrauklios pakuotės: prastos kokybės stiklainiai, atgyvenusio dizaino etiketės.

Pavyzdžiui, ant lietuviško stiklainio su agurkais ryškiai matyti vienas užrašas: „Agurkai“. Amerikietis tikrai neieškos kitoje stiklainio pusėje užklijuoto lipduko su prekės aprašymu anglų kalba. Juolab, kad angliškas tekstas parašytas mažomis, sunkiai įskaitomomis raidėmis. Dažnai ant lietuviškos produkcijos užrašoma įvairiomis užsienio kalbomis — latviškai, estiškai ar rusiškai, bet tik ne angliškai“, — apgailestavo pašnekovė.

Būtent angliškų etikečių stoka trukdo įvežti šiaip jau verslininkės ypač vertinamą Kėdainių konservų fabriko produkciją.

Kaip puikų pavyzdį, kad tobulėjimui nereikia didelių investicijų ar ypač ilgo laikotarpio, A. Kavakienė minėjo Lietuvoje veikiančią bendrovę „Korio laboratorija“: ,,Kai pradėjome vežti „Korio“ medų, jų stiklainiai buvo tikrai nepatrauklūs. Plastikiniai, prastai užsidarantys, apvarvėję, nedailiomis etiketėmis. Tuo metu niekas jų nepirko. Vėliau ,,Koriui“ pradėjo vadovauti jaunas vyrukas Dainius Baltrušaitis. Jis pasirūpino, kad kompanija investuotų į tai, kaip atrodo jų produktai“.

Dabar jau amerikiečiai lietuvišką medų perka.

Kita problema, su kuria susiduria lietuviško maisto importuotojai į JAV, yra netinkami ingredientai. Amerikiečiai turi parengę sąrašą ingredientų, kurie nėra leidžiami JAV. Anot A. Kavakienės, visa ši informacija yra lengvai prieinama, be to, jos kompanija ne kartą siūlė Lietuvos įmonėms visokeriopą pagalbą, jei jie turėtų sunkumų perprasti Amerikos reikalavimus.

Nepaisant to, importuotojai susiduria su Amerikoje neleistinais ingredientais ir dėl to negali įvežti šiaip jau tinkamo produkto. Pavyzdžiui, vienas fabrikas Lietuvoje užsispyrusiai naudoja karamelių dažus, kurie nėra leidžiami JAV. Pasak maisto technologų, pakeisti šiuos dažus kitokiais nesudėtinga, tačiau dėl sunkiai suvokiamų priežasčių toks sprendimas nėra priimamas.

Ypač subtili lietuviškų maisto produktų importą į JAV apsunkinanti problema — kainų reguliavimas. Kartais ,,Food Depot International“ darbuotojams susidaro įspūdis, kad nustatydami kainas Lietuvos gamintojai paprasčiausiai nori jais pasinaudoti. Vieną siuntą atsiunčia vienokiomis kainomis, tačiau tuoj pat tas kainas padidina: „JAV rinka — milžiniška, bet turi išlikti konkurencingas, nes labai sunku konkuruoti su kinais ir lenkais, kurių produktų kainos yra daug mažesnės”.

Kaip pavyzdį verslininkė pateikė kainų skirtumą tarp lietuviško ir kiniško medaus. Nors ,,Food Depot International“ vadovė įsitikinusi, kad lietuviškas medus daug kokybiškesnis, vis dėlto jo kaina, palyginti su kinų medumi — per didelė. Jei kiniško medaus kilogramą perkant statinėmis galima įsigyti už 80 amerikietiškų centų, tai lietuviško medaus kilogramas importuotojui kainuoja net 4 dolerius.

Labiausiai A. Kavakienę nustebino Šiaulių alaus daryklos ,,Gubernijos“ sprendimai: ,,Birželio 26-ąją gavome įmonės eksporto direktoriaus Mariaus Zinevičiaus laišką, kad giros kainos yra padidinamos. Bandėme derėtis, tačiau nesėkmingai. Vis dėlto nutarėme girą užsakyti. Po to, kai pagal naująją kainą jau visa siunta buvo paruošta, konteineriai užsakyti, krovinys surinktas, staiga gavome pranešimą, kad giros kaina padidinama dar 30 proc. Parduodant girą naujomis kainomis JAV pirkėjas už ją mokės apie 2 dolerius 29 centus. Tiek nekainuoja net pats geriausias olandiškas, vokiškas ar kurios kitos Vakarų šalies importuotas alus”.

Negana to, pirkdami tą pačią girą ne iš Lietuvos gamintojų, o iš ją perpardavinėjančių rusų Niujorke, galima giros gauti gerokai pigiau.

Anot „Food Depot International“ vadovės, kol kas už daugelį lietuvių eksporto srityje geriau tvarkosi bulgarai, kurių prekes lietuvės kompanija taip pat importuoja: ,,Nors Bulgarija — skurdesnė šalis, bet jie daug labiau kreipia dėmesį į produktų išvaizdą ir marketingą“. Bulgarams nesudaro jokių problemų atspausdinti produktų etiketes dviem kalbomis, o angliški užrašai visuomet aiškiai matomi.

Verslininkė teigė neabejojanti, kad lietuvių verslininkai prekiaudami JAV rinkoje galėtų labai gerai uždirbti. Tačiau svarbiausia — pakeisti požiūrį: ,,Prisimenu, kaip seniau vienos viešnagės Lietuvoje metu įmonės vadovas man gyrėsi, jog lietuviškus produktus rusai ,,ima vagonais“. Tuomet aš paklausiau: „Ar pinigų iš jų gaunate?“. ,,Ne, bet užtat rusai noriai mūsų gaminius ima“, — nesutrikęs atsakė vyriškis”.