M karta

„Tačiau daugumai vargu ar kada nors laiko trūko labiau negu būtent dabar. Gali atrodyti, kad pamažu virstame technologijos, turėjusios mus išlaisvinti, vergais“, – knygoje „Akimirkos tironija“ rašo Oslo (Norvegija) universiteto Technologijos, inovacijų ir kultūros centro socialinės antropologijos profesorius Thomas Hyllandas Eriksenas.

Ir šis tekstas radosi iš nemalonaus jausmo, kad mūsų aplinkoje kažkas klostosi ne taip, kaip turėtų. Papasakosiu apie daugiau mažiau tipišką savo darbo dieną ir problemas, su kuriomis susiduriu. Darau tai, nes panašių problemų kyla ir tiems, su kuriais nuolat bendrauju darbo reikalais, taip pat ir mano draugams, bičiuliams, pažįstamiems.

Rytą eidama į redakciją visada užsuku kavos ir perverčiu spaudą. Nusiteikusi, kad šiandien tai jau dirbsiu, kad ohoho, atsirakinu kabinetą (dažniausiai ateinu pirma), įjungiu kompiuterį, atidarau langą.

E. pašto dėžutėje paprastai būna nuo kelių iki keliolikos laiškų – pranešimai spaudai, pagal pasirinktas grupes prenumeruojamos naujienos, informacija apie naujus įrašus populiariausiuose Lietuvos ir užsienio interneto dienoraščiuose (angl. blog), keli darbiniai laiškai ir panašiai. Kaip rašo Eriksenas, „ne veltui sakoma, kad mūsų karta pritrūksta to, kas mūsų seneliams net į galvą nebūtų atėję. Dabar, regis, stokojame informacijos trūkumo“.

Kol viską bent paviršutiniškai peržvelgiu, patikrinu, ar nėra žinučių, į kurias reikia tuojau pat atsakyti, pradeda rinktis kolegos. Dar geras pusvalandis prabėga dalijantis su jais praėjusio vakaro ar šio ryto įspūdžiais.

„Ilgai lauktą praskaidrėjimo akimirką“, kaip ją vadina jau minėtas Eriksenas, suvokiu, kad artėja pietų metas, o suplanuoti darbai ne ką tepasistūmėjo į priekį. Lyg bandydami mano kantrybę iššoka keli „Skype“ langai – kai kurie žmonės turi blogą įprotį būtinai pakalbinti, jeigu tik pamato, kad esi online. Slepiuosi po nematomas režimu.

Kartais diena susideda iš susitikimų ar interviu telefonu – daug bendraujantys su žmonėmis (klientais, pirkėjais ir t. t.) žino, kaip svarbu pasižymėti, su kuo (svarbu įsidėmėti bent jau vardą!) ir kur, kada susitinki, kam ir kada turi paskambinti, nes visko prisiminti tiesiog nebeįmanoma.

Mano pažįstami įmonių ar jų skyrių vadovai skundžiasi, kad kartais visą dieną praleidžia susirinkimuose ar susitikimuose arba juos planuodami. Atrodo, diena įtempta ir perkauta, nuo vienos užduoties šokama prie kitos, nuo vieno projekto prie kito, dėmesys išskaidomas ir išdalijimas viskam po truputį.

Vakare apninka nuovargis ir nerimas, kad visą dieną tiek daug darei, turėjai tiek daug užduočių, o apčiuopiamų rezultatų lyg ir nėra. „Jie nuolat jaučia, kad trūksta laiko tiesioginiam darbui, nes visada atsiranda kas nors, ko negalima atidėti. (...) Prieš imantis to, kas svarbu, visada reikia atlikti ką nors kita. Kai eilėje laukia daug įvairių užduočių, pirmenybė teikiama tai, kuri pirmiausia ateina į galvą, arba tai, kuri skubiausia. (...) Tai gali būti įvairūs smulkūs darbeliai: elektroninio pašto žinutės, į kurias reikia atsakyti, telefono skambučiai, (...) susirinkimai, (...) lėktuvo bilietų užsakymas, popierinio pašto, dokumentų skaitymas ir taip toliau“, – „Akimirkos tironijoje“ rašo Eriksenas.

Angliškai kalbančiose šalyse tai, apie ką rašau, vadinama multitasking. Šis šnekamosios kalbos žodis sudarytas iš dviejų dalių: multi, reiškiančios daug, bei task, reiškiančios užduotį, uždavinį, darbą. Būtina paminėti, kad ta daugybė užduočių ir darbų daroma vienu metu.

Multitaskingas apima ir kelių įrankių ar priemonių naudojimą vienu metu, pavyzdžiui, kalbėdamiesi laidiniu telefonu, kai kurie žmonės tuo pačiu metu sugeba (pašnekovui girdint klaviatūros bildėjimą) rašyti e. laišką, naršyti internete ar mobiliuoju telefonu rašyti SMS žinutę, ir taip toliau.

Vieningos nuomonės, ar toks keleto darbų darymas vienu metu yra gerai ar ne, nėra (apie pagarbą asmeniui, su kuriuo bendraujama, šįkart nutylime). Žmonės, su kuriais diskutavau apie tokį darbo būdą, išsisukdavo sakydami, kad vienai užduočiai atlikti ir tuomet imtis kitų negali skirti visos dienos, nes tuomet kiti darbai taip ir liks nepajudinti arba jų bus per vėlu imtis. Todėl ir reikia viską daryti vienu metu.

Vienas bičiulis sako, kad kuo daugiau daro iškart, tuo daugiau padaro. Kai lieka vos keli darbai ir atsiranda laisvo laiko, tada ir tas kelias menkutes užduotis jam norisi atidėti. Gal kol jų susikaups daugiau.

Tačiau ar įmanoma dirbti našiai ir kokybiškai, kai tiek daug daroma vienu metu, kai sulaukiama tiek daug vadinamųjų atakų iš išorės? Juk kartais informacijos srautas, bendravimo priemonės – mobilusis telefonas, e. paštas, pokalbių programos ir kt. – ne padeda, bet trukdo, blaško. Tai, kalbėdami apie savo darbuotojus, pažymi ir įmonių vadovai. Ar galima sau kaip nors padėti?

Psichoterapeutas Olegas Lapinas sako, kad tai, jog žmonės vienu metu daro daug darbų, susiję su besikeičiančiu gyvenimo tempu. Tačiau vieni susidoroja su daug užduočių, išnaudoja tai kaip šansą save labiau realizuoti, kitiems – tai iššūkis, viršijantis jų galimybes, todėl jie greičiau pavargsta, išsiblaško, suirzta.

„Tai tas pats kaip kilnoti svarmenis: kai kuriems tai į naudą, jie vysto savo raumenis, o kitiems tai reiškia pervargti, pasitempti raiščius. Taigi tas pats dalykas vienam padeda, o kitą sargdina“, – apibendrina psichoterapeutas.

Jis teigia, kad žmonių galimybės paskirstyti dėmesį ribotos. Pavyzdžiui, vyrams lengviau susikoncentruoti į vieną dalyką, tad, pasak Lapino, sekretorėmis dažniau dirba moterys – joms lengviau paskirstyti dėmesį.

„Ji ir dildina nagučius, ir kalbasi su drauge, spausdina šefui kokį nors dokumentą ir tuo pačiu metu šnekasi su klientu – toks yra tipiškas sekretorės referentės vaizdelis. O vyrą dažniau įsivaizduojame kaip šveicorių. Jis stovi prie durų ir laukia, žvilgsnis įbestas į vieną tašką, jeigu šnekasi su vienu klientu, su kitu nebendrauja“, – iliustruoja O.Lapinas.

Jis siūlo įsivaizduoti situaciją, kai šveicorius sukeičiamas vietomis su sekretore ir „jam reikia skirstyti dėmesį tarp skambučių, kosmetikos ir šefo įgeidžių“.

„Akivaizdu, kad jam gali būti bloga, jis gali susirgti neuroze ar persitempti, pavargti, nes jo funkcinės galimybės ribotos. Moteris, kuriai teko dirbti šveicore, jausis panašiai ir sakys, kad sekretorės darbas jai įdomesnis, nes dirbdama tokį darbą ji padaro kur kas daugiau ir yra patenkinta, įgyvendina savo galimybes“, – aiškina psichoterapeutas ir tikina, kad daugelio darbų darymas vienu metu „vieniems blogai, kitiems gerai“.

Kad pasikalbėčiau su AB „Hanner“ biuro administratore Laura Vaicekauskaite, turiu į darbą ateiti gera valanda anksčiau. Kitu metu administratorė negali skirti man laiko.

Darbą L.Vaicekauskaitė pradeda pusę devynių ryto, tačiau į biurą ateina pusvalandžiu anksčiau. „Kai prasideda darbo diena, esu „pririšta“ prie savo darbo vietos, tai reiškia, kad visą laiką turiu atsiliepti į skambučius, vykdyti vadovų užduotis, taip pat tikrinti ir atsakyti į e. laiškus. Visuomet ateinu anksčiau, kad apžvelgčiau tvarką biure, pasiruoščiau atsakinėti į skubius e. laiškus.

Atėjusi anksčiau pamatau ir iš vakaro vadovo man paliktas užduotis. Kai jis atvyksta į darbą, užduotys jau būna atliktos, manau, vadovą tas džiugina“, – pasakoja L.Vaicekauskaitė.

Jos darbo diena baigiasi pusę šešių vakare, tačiau iš biuro, jeigu nėra skubių užduočių, kurias reikia padaryti likus po darbo, administratorė paprastai išeina 18 valandą. „17:30 val. aš jau galiu pasitraukti iš savo darbo vietos, vėl apžvelgiu biurą, ką reikia, patvarkau“, – sako L.Vaicekauskaitė.

Pagrindinis jos darbas įmonėje „Hanner“ – informacijos valdymas, svečių priėmimas, bendra tvarka, jos priežiūra, geros nuotaikos palaikymas. Tą L.Vaicekauskaitė daro kasdien. Save ji vadina grandimi tarp pradėtų ir baigtų darbų – tai įvairios užduotys, kurias jai skiria įmonės darbuotojai ir vadovai.

„Iš pat pradžių sunku įsivažiuoti, bet vėliau, kai pripranti vienu metu atlikti keletą darbų – ir priimti svečius, ir tuo pačiu metu kalbėti telefonu, o kartais pakelti ir antrą telefono ragelį, ir dar klausyti vadovo nurodymų, kai įpranti viską valdyti, atsirenki, kas tuo metu yra svarbiausia, kas ne taip svarbu“, – aiškina L.Vaicekauskaitė ir sako mananti, kad jai šis darbas sekasi.

Bendrovėje „Hanner“ pašnekovė dirba aštuonis mėnesius, o biuro administratore – iš viso trejus metus. L.Vaicekauskaitė mano, kad biuro administratoriaus darbą gali dirbti organizuotas, dėl kiekvienos smulkmenos į paniką nepuolantis žmogus. „Organizuotumas, gera nuotaika, šypsena – tai svarbiausi dalykai, kad darbas biure vyktų sklandžiai“, – sako ji.

Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Informacijos ir komunikacijos katedros docentė Vilija Gudonienė, dėstanti komunikacijos teorijos kursą, teigia, kad pranešimų priėmimo prasme žmogaus smegenys nėra pritaikytos dirbti daug darbų vienu metu.

„Moterys gali sėkmingai žiūrėti televizorių ir megzti bei virti pietus. Bet kuris iš mūsų klausydamas muzikos gali ravėti daržus, tačiau tuo pačiu metu klausyti muzikos ir skaityti yra visiškas absurdas, nes smegenys nepriima skirtingų pranešimų“, – sako V.Gudonienė.

Docentės teigimu, mes nebe priimame pranešimus, o tiesiog naudojamės kokia nors priemone ar kanalu. „Kad taip yra, išduoda mūsų žodynas – svarbūs nebe patys pranešimai, o priemonė. Todėl ir nesakome, kad žiūrime filmą, o sakome, kad žiūrime televizorių; mes ne klausome konkretaus pranešimo, o klausome radijo; ne dirbame ką nors konkrečiai, o dirbame kompiuteriu ir taip toliau“, – aiškina Vilniaus universiteto docentė.

V.Gudonienė sako, kad dabar tie patys pranešimai dažnai siunčiami skirtingomis priemonėmis, o tyrimais nustatyta, kad žmogui paprastai tinkami yra tik kurios nors vienos formos – rašytinės, garsinės ar vizualinės. Todėl atsiranda papildomo darbo: pavyzdžiui, nuspręsti, kuriuos iš gautų e. laiškų ištrinti, į kuriuos atsakyti ir panašiai.

„Žmogus labiausiai ir nuvargsta ne atsakinėdamas, o atsirinkdamas, apsispręsdamas. Užuot atsakę į gautą pranešimą, dar turime atsirinkti, kam greičiau, kam vėliau, kam apskritai neatsakyti, ką ištrinti“, – apie darbą apsunkinančias aplinkybes pasakoja V.Gudonienė.

Ji mano, kad pranešimų gausa pakišo koją komunikacijos veiksmingumui. „Reklamos poveikis, komunikacijos kokybė yra suprastėjusi dėl to, kad mes tiesiog išmokome nepriimti kai kurių pranešimų. Tačiau atmetame ne tik reklamą. Akivaizdus pavyzdys yra televizijos orų prognozė. Dažnai būna, kad ją pažiūrėję galų gale nieko neatsimename, nes visko rodoma per daug – ir žemėlapis, ir skaičiai, ir kiekvienas regionas atskirai, ir žodžiu pasakoma“, – pavyzdį pateikia Vilniaus universiteto dėstytoja.

Pasak jos, galvoje nieko nelieka dėl to, kad vienu metu reikia priimti tris ar keturis pranešimus vietoj vieno – „reikia visą laiką šokinėti, „įjungti“ skirtingas smegenų dalis“.

V.Gudonienės teigimu, neveiksmingi pranešimai pradeda kautis ne turiniu, o intensyvumu. „Iš visko reikia daryti šou, antraip pranešimas neprasibrauna iki mūsų smegenų“, – sako ji.

Docentė komunikacijos kokybės smukimą pastebi ir universitete. „Mes, dėstytojai, tą labai jaučiame, nes studentai visko klausia po du, tris, keturis, penkis, šešis kartus.

Nepadeda ir visos tos gerosios priemonės, kai tas pats pranešimas yra pakabintas ant lentos, paskelbtas intranete, nusiųstas e. paštu – vis tiek dar klausia žodžiu. Ir jie čia pat paklausia, žiūri į akis ir iškart pamiršta, ką sakei“, – teigia V.Gudonienė.

Eriksenas knygoje „Akimirkos tironija“ cituoja sociologą Johaną Galtungą, taip apibūdinantį studentus, kuriems jis dėstė pastaraisiais metais: „Per didelę jų dalį kamuoja chroniškas vaizdų mirgėjimas, sinchroninis tikrovės, kaip vaizdų su daugybe detalių, o ne per laiką besidriekiančių linijų, priežastinių ryšių, išvadų sekų, išgyvenimas.

Ir viena, ir kita yra reikalinga, bet šiandieninėje situacijoje pamažu žlugdomas gebėjimas mąstyti, į pirmą vietą iškeliant regėjimą ir klausą, uoslę, skonį ir lytėjimą – tikra juslių orgija, paliekanti mažai vietos intelektualumui“.

Tačiau ką daryti, kad atmintyje vis dėlto kas nors liktų, kad gaunami pranešimai neblaškytų ir galėtume susikaupę dirbti savo darbus? „Sprendimas yra. Ir yra daugybė žmonių, kurie tą sprendimą priėmė. Anksčiau buvo sakoma, kad puikus sprendimas yra mygtukas „On/Off“, tačiau dabar žmonės priima radikalesnius sprendimus – tiesiog neturi tiek daug priemonių, pavyzdžiui, kai kurie atsisako televizoriaus, kai kurie mobiliųjų telefonų“, – teigia V.Gudonienė.

Pasak jos, nenaudoti daug aktyviųjų priemonių tampa tam tikra snobizmo išraiška – jeigu klausai muzikos, tai klausai muzikos, jeigu skaitai, tai skaitai, jeigu kalbiesi su žmogumi, tai kalbiesi su žmogumi, o ne tuo pačiu metu darai ir kitus dalykus.

UAB „Philip Morris Baltic“, vieno iš 73 tarptautinės kompanijos „Philip Morris International“ filialų, darbuotojams darbo metu neleidžiama naudotis bendravimo programomis („Skype“, MSN ir kt.), tačiau, šios bendrovės ryšių su visuomene koordinatorės Jūratės Rupšienės teigimu, tai daroma ne siekiant suvaržyti darbuotojų galimybes ar padidinti darbo našumą, o norint apsaugoti intelektinę nuosavybę.

„Kompiuterinis ryšys yra neatsiejama šios nuosavybės dalis. Informacinių technologijų specialistai nuolat tikrina sistemas, siekdami apsaugoti elektroninių ryšio priemonių vartotojus nuo virusų ar įsibrovėlių“, – teigia J.Rupšienė.

Pasak jos, esamų komunikacijos, ryšių priemonių pakanka, kad darbuotojai galėtų laiku atlikti užduotis, susisiekti su kolegomis, rasti reikiamos informacijos internete ir panašiai.

Bendrovės „Philip Morris Baltic“ darbuotojai su kolegomis kitose pasaulio šalyse bendrauja e. paštu, telefonu, faksu. Įmonėje veikia ir vidinio ryšio tinklas (intranetas), jungiantis visus „Philip Morris International“ filialus ir padalinius, taip pat veikia ir vaizdo konferencijų sistema.

„Programos „Skype“ savo kompiuteryje darbuotojas nė negalėtų įdiegti – tuo pasirūpino mūsų informacinių technologijų specialistai. Juk pastaruoju metu vis dažniau siaučiantys virusai, pavyzdžiui, „Sandra“ ir kiti, plinta būtent per šią programą“, – priežastis nurodo bendrovės ryšių su visuomene koordinatorė.

Jos teigimu, norint efektyviai valdyti savo laiką darbus būtina planuoti – antraip ne mes, o darbai ir laikas valdys mus.

„Būčiau neteisi, jeigu pasakyčiau, kad nebūna dienų, kai darbų ar informacijos lavina užgriūva netikėtai. Kompiuterio monitorius – vienas iš akivaizdžių įrodymų: kelios e. pašto žinutės, pradėtos, bet dar neišsiųstos, naujienų portalo puslapis, keli „Excel“ ar „Word“ dokumentai, duomenų bazės, sutartys ir panašiai. Su viskuo reikia susipažinti, perskaityti, išanalizuoti, atsakyti į žinutes, patarti, pasiteirauti“, – pasakoja J.Rupšienė.

Ji sako, kad asmeninio pobūdžio žinutės bendrovėje neblokuojamos ir prablaško, jeigu yra nuotaikingos, tačiau svarbu įvertinti, kada jas skaityti ir kada atsakyti.

„Už nugaros niekas nestovi. Tai jau asmeninės atsakomybės, požiūrio į darbą ir darbuotojo brandos klausimas. Visi, taip pat ir įmonės vadovai, puikiai supranta, kad kartais būna neatidėliotinų asmeninių reikalų. Juos spręsti darbuotojams padeda bendrovėje taikoma „lankstaus“ darbo laiko sistema (angl. flexy time)“, – teigia „Philip Morris Baltic“ ryšių su visuomene koordinatorė.

Pokalbį UAB „Blue Bridge“ projektų direktorius Andrius Dienys pradeda prieš kelerius metus tuometinio ministro pirmininko Algirdo Brazausko garsiai nuskambėjusiu pareiškimu, kad e. paštas trukdo dirbti. „Tuo metu šis teiginys informacinių technologijų industrijoje sukėlė daug juoko ir neigiamos reakcijos, tačiau šiandien mes turbūt pradedame suprasti, ką A.Brazauskas turėjo galvoje“, – sako A.Dienys.

„Blue Bridge“ atstovas sako, kad įmonėje technologijų naudojimas yra skatinamas, išskyrus tuos atvejus, kurie draudžiami įstatymų, susiję su autorių teisių apsauga, pažeidžia verslo etiką ir panašiai. Tačiau jis pats darbe nei „Skype“, nei MSN, nei kitomis pokalbių programomis nesinaudoja – „esu labai konservatyvus, naudojuosi tik telefonu ir e. paštu“. Dienys teigia, kad technologijos tėra įrankis, kuris padeda dirbti taip, kaip mes pasirinkome, ir organizuoti savo darbą.

„Blue Bridge“ projektų direktorius pasakoja, kad bendrovėje pusiau juokais, pusiau rimtai išskiriami du pagrindiniai darbo režimai – ūkininko ir ugniagesio.

„Ūkininkas aria vagą nuo ryto iki vakaro. Labai svarbu jam netrukdyti, nes kiekvieną kartą, kai jis išlipa iš vagos, reikia į ją sugrįžti, vėl pasiimti plūgą ir nusitaikyti, kad vaga išeitų tiesi. O ugniagesiai yra tie žmonės, kurių pagrindinis tikslas yra greitai reaguoti, visai kaip kad ugniagesiai reaguoja į gaisrą. Ir svarbu tą darbą atlikti kuo greičiau, nebūtinai labai kruopščiai. Jeigu žmonės dirba šituo režimu, tai e. paštas ar bet kuri kita bendravimo priemonė jam yra tik pagalbininkas – jis greičiau gali sužinoti apie įvykį“, – pasakoja A.Dienys.

Pasak jo, blogiausia būna, kai žmogus abu režimus pradeda derinti vienu metu – „net ir labai gabūs žmonės paprastai to negali“.

„Ugniagesys per dieną gali užgesinti ir ne vieną gaisrą, jeigu jis yra tikras profesionalas. Tad per dieną galima padaryti daug skirtingų darbų, viskas priklauso nuo to, kokius darbus reikia atlikti konkrečiam žmogui. Kuo jų daugiau ir žmogus sugeba su jais susidoroti, tuo jis yra vertingesnis. Tiesą sakant, gebėjimas vienu metu atlikti daugiau negu vieną darbą yra vienas iš tų dalykų, apie kuriuos mes kalbame per karjeros pokalbius“, – teigia A.Dienys.

Jis mano, kad norėdamas našiai dirbti visų pirma kiekvienas žmogus turi apsispręsti, ar jis šiandien bus ugniagesys, ar ūkininkas. Kai kurie žmonės gali daryti daug darbų tą pačią dieną, kai kurie – ne, ir tai nieko bloga. „Kartais atrodo, kad visi dirba ir pavargsta, o rezultatų nėra, nes didžioji dalis energijos išeikvojama šokant nuo vieno darbo prie kito, o ne judinant kurį nors pirmyn“, – pažymi pašnekovas.

Pašnekovas pripažįsta, kad bendrovėje „Blue Bridge“ egzistuoja multitaskingo problema. „Mes tai dar vadiname anglišku žodžiu switching, kuris reiškia perėjimą ar persijungimą nuo vieno darbo prie kito. Įmonėje atlikome tyrimą, kuris parodė, kad laikas, praleistas pereinant nuo vieno darbo prie kito, yra nenaudingas. Dėl to mes šiek tiek nukenčiame, ypač tuomet, kai turime suderinti tuos du nesuderinamus ūkininko ir ugniagesio vaidmenis.

Pavyzdžiui, darbuotojas diegia kokią nors naują sistemą ir kartu jis yra vienintelis, kuris šiandien gali užgesinti gaisrą arba ką nors pakonsultuoti“, – kalba „Blue Bridge“ projektų direktorius.

Tačiau tyrimas parodė, kad perėjimas nuo darbo prie darbo turi ir teigiamų aspektų – leidžia atitrūkti nuo rutinos, padaryti ką nors įdomesnio, o tai yra labai svarbu.

UAB „Baltnetos komunikacijos“ generalinis direktorius Mindaugas Pranskevičius sako, kad jo vadovaujamoje įmonėje nėra vieningos politikos, liepiančios ar draudžiančios naudoti pokalbių programas – darbuotojai „Baltnetos komunikacijose“ vertinami pagal rezultatus.

„Vieni apsikrovę tomis programomis, kiti net e. paštą retai tikrina. Kitą kartą net pats nusistebiu, kad informacinių technologijų įmonėje taip įmanoma“, – teigia M.Pranskevičius.

Kaip ir kiti pašnekovai, jis sutinka, kad kiekvienas dirba pagal savo principus, tačiau mano, kad nuolat šokinėjantys pokalbių programų langai ar žybsintis ženkliukas, pranešantis apie naują e. pašto pranešimą, išties blaško.

„Reikia turėti labai stiprią valią, kad nuolat atidaręs e. pašto programą sugebėtum padaryti tą, ką turi padaryti per dieną. E. paštas yra įrankis padaryti darbus, todėl atsakinėjimas į e. laiškus neturėtų tapti darbu. Visi įrankiai naudingi, tačiau kartais nepamaišytų nuo jų pabėgti“, – sako bendrovės „Baltnetos komunikacijos“ vadovas.

Jis pasakoja, kad turi klientų, kurie prašo sudaryti galimybę darbe neleisti naudotis pokalbių programomis, lankytis kai kuriuose tinklalapiuose. Tai daroma ne tik saugumo sumetimais, bet ir siekiant užtikrinti darbuotojų darbo našumą. „Naujienų tinklalapis darbo nudirbti nepadeda“, – toks būna paaiškinimas.

Tokių įmonių vadovų M.Pranskevičius nevadina despotais: „Tai tiesiog priemonė garantuotai pasiekti, kad žmogus atėjo dirbti ir nelandžioja, kur nereikia“. Tačiau jis pats mano, kad vis dėlto geriau tokias problemas spręsti kalbantis ir susitariant.

UAB „Norby Telecom“ generalinio direktoriaus Evaldo Urbono nuomone, nėra teisinga stebėti ar sekti, kas su kuo, kada, kiek ir ką įmonėje šneka ir kokias priemones tam naudoja. Tai turėtų būti kiekvieno darbuotojo kultūros reikalas.

„Manau, kad griežtų priemonių nereikia. Mes dirbame taip: jeigu matome, kad kuris nors darbuotojas piktnaudžiauja jam suteikta laisve, tiesiog su juo pasišnekame. Tačiau multitaskingo problemų kol kas neturime. Manau, kad jos kur kas aktualesnės didesnėse organizacijose“, – svarsto E.Urbonas.

UAB „Interdata“ direktorius Mantas Mikuckas iš dalies antrina E.Urbono mintims ir teigia, kad darbdavys, ribodamas galimybę naudotis bendravimo programomis, darbe skaityti asmeninį e. paštą, naršyti internete, labai klysta.

„Svarbu suvokti tai, kad jeigu darbuotojas nemotyvuotas ir darbas jam neįdomus, nesvarbu, ar suteiksi, ar atimsi tokią galimybę – darbo rezultatai nuo to nesikeis“, – įsitikinęs M.Mikuckas.

Jo nuomone, darbuotojas, jaučiantis atsakomybę už savo darbą ir jo rezultatus, pirmiausia pasirūpins tuo, kad viskas būtų atlikta. Be to, jis vertins įmonę, neribojančią jo asmeninės laisvės, toks žmogus bus lojalesnis, labiau motyvuotas siekti tikslų ir karjeros įmonėje.

„Atvirai pasakius, nežinau, kada įmonėje prasideda ir baigiasi darbo diena, turbūt tuoj bus sunku pasakyti, kuri diena – darbo, o kuri – poilsio. Šiuolaikinės darbo priemonės ir pats darbo pobūdis leidžia vis daugiau užduočių atlikti bet kuriuo metu ir bet kurioje vietoje, o tai leidžia asmeninius interesus derinti su darbiniais. Jeigu įmonei svarbu ne atidirbtas laikas, o rezultatas, kodėl vasarą darbuotojas negalėtų prasitęsti savaitgalio prie ežero, o šeštadienį, kai lyja, atlikti darbus biure ar namie?“ – klausia M.Mikuckas.

***

Ne veltui sakoma, kad mūsų karta pritrūksta to, kas mūsų seneliams net į galvą nebūtų atėję. Dabar, regis, stokojame informacijos trūkumo.

Anksčiau buvo sakoma, kad puikus sprendimas yra mygtukas „On/Off“, tačiau dabar žmonės priima radikalesnius sprendimus – tiesiog neturėti tiek daug priemonių.

Išsekimas ir depresijos, kurios randasi iš jausmo, jog ko nors nepajėgi, tampa masinėmis informacinės visuomenės ligomis.

Tai tas pats kaip kilnoti svarmenis: kai kuriems tai į naudą, jie vysto savo raumenis, o kitiems tai reiškia pervargti, pasitempti raiščius.

Žmogus labiausiai ir nuvargsta ne atsakinėdamas, o atsirinkdamas, apsispręsdamas.

Nenaudoti daug aktyviųjų priemonių tampa tam tikra snobizmo išraiška – jeigu klausai muzikos, tai klausai muzikos, jeigu skaitai, tai skaitai, jeigu kalbiesi su žmogumi, tai kalbiesi su žmogumi, o ne tuo pačiu metu darai ir kitus dalykus.