Vakarams - nafta, Afrikai - pūvantys bananai

Šiuo metu Jungtinės Valstijos importuoja daugiau naftos iš Afrikos nei iš Saudo Arabijos. Kol šis daug kam mažai žinomas faktas užgožiamas niekaip nenumalšinamo konflikto Irake, kurį nuo pat pradžių karo priešininkai praminė karu dėl naftos, milijardai barelių juodojo aukso be didelio triukšmo plukdomi nuo Afrikos pakrančių JAV kryptimi.

Į Afrikoje glūdinčius naftos išteklius dairosi ir Europa, ir ypač Kinija. Naujoji naftos karštinė sukėlė nemažai sumaišties kai kuriose Afrikos šalyse, anksčiau nė nesapnavusiose apie milžiniškas iš naftos gaunamas pajamas. Tačiau sumaištis dar nereiškia, kad Vakarų pinigai daro afrikiečius turtingesnius.

Šiemet išleistoje žurnalisto Johno Ghazviniano knygoje ,,Untapped: The Scramble for Africa’s Oil” rašoma, kad nepaisant kasdien vis didesniais kiekiais regione pumpuojamos naftos, Gabone neįmanoma nusipirkti bananų, nors parduotuvės pilnos “Camembert” sūrio ir ančių kepenėlių pašteto.

Nepajėgus elektros energijos pasigaminti Čadas nakčiai paskęsta visiškoje tamsoje, nors šioje valstybėje įsikūrusio JAV naftos kompanijos “ExxonMobil” padalinio pastatai apšviesti taip ryškiai, kad įmonės teritorija matyti iš kosmoso.

Kad Afrikoje esama naftos, žinota jau seniai. Tačiau ilgą laiką šio kontinento ištekliai naftos kompanijoms ir investuotojams nekėlė didelio susidomėjo. Tokia situacija susiklostė dėl dviejų priežasčių: niekas nebuvo tikras dėl jų kiekio, be to, Afrikos nafta dažniausiai glūdi labai giliai.

Dabar jau nustatyta, kad visos Afrikos naftos ištekliai pačiais optimistiškiausiais apskaičiavimais neviršija 10 proc. viso pasaulio patvirtintų naftos resursų.

Tai nėra daug, ypač turint galvoje tai, kad didžiausias naujų naftos klodų paieškų variklis yra noras pakeisti Artimųjų Rytų išteklius kitais. Kita vertus, trečdalis visame pasaulyje atrandamų naujų naftos telkinių nuo 2000-ųjų iki šių metų yra būtent Afrikoje.

Vis dėlto tikroji priežastis, kodėl Afrikos nafta tapo ,,karšta” pokalbių tema Vašingtono politikų koridoriuose ir Teksaso naftos perdirbimo kompanijų biuruose glūdi ne Afrikos juodojo aukso kiekiuose ar geologijoje.

Kalbant naftininkų žargonu, nemaža dalis šiame kontinente glūdinčios naftos yra ,,saldi” ir „lengva”. Tai reiškia, kad ji turi mažai sieros, todėl afrikietišką naftą paprasčiau ir — svarbiausia — pigiau perdirbti nei Artimųjų Rytų. Šie faktoriai ypač svarbūs JAV ir Vakarų Europos įmonėms, kurios privalo atitikti griežtus aplinkosaugos reikalavimus.

Perdirbti „sunkesnę” ir „rūgštesnę” naftą minimaliai teršiant gamtą kainuoja daug brangiau; kartais tiek brangiau, kad naftininkams apsimoka palikti likimo valiai didelį ,,rūgščios” naftos telkinį dėl mažesnius išteklius turinčio „saldžios” naftos ploto.

Kita priežastis, kodėl naftos pramonės vadovų akys krypsta į Afriką, susijusi su specifine šio kontinento geografine padėtimi. Afrika yra beveik ištisai apsupta vandens, o gabenimas laivais yra viena pigiausių prekių transportavimo priemonių. Iš Gvinėjos įlankos į pagrindinius Europos ar Šiaurės Amerikos uostus galima greitai ir be jokių kliūčių atsiųsti didžiausius tanklaivius su nafta už ypač patrauklią kainą.

Didelė dalis Afrikos naftos išteklių yra ne sausumoje, bet giliai po vandenyno dugnu. Todėl net jeigu žemyninė Afrikos dalyje prasideda karinis konfliktas, toli nuo kranto įrengta naftos pumpavimo tvirtovė praktiškai nepasiekiama net ir gerai ginkluotiems plėšikams.

Nemažai Afrikos valstybių yra taip ištroškę užsienio investicijų, kad siūlo niekur kitur pasaulyje nebeįsivaizduojamas sąlygas naftos ieškotojams. Saudo Arabijoje, kur naftos paieškų, perdirbimo ir paskirstymo monopolį turi valstybinė kompanija „Saudi Aramco”, užsieniečiai ne tik už produkciją moka tiek, kiek iš jų paprašoma, bet ir neturi jokių teisių užsiimti savarankiškomis naftos paieškomis ar daryti įtaką kitiems naftininkystės procesams.

Dauguma į pietus nuo Sacharos dykumos esančių Afrikos valstybių yra tokios skurdžios, kad jos neišgali pačios finansuoti naftos paieškų savo teritorijoje. Žinodami, kad jiems per brangu išgauti giliai esančią produkciją, šių valstybių vadovai su užsienio investitoriais sudaro vadinamąsias produkcijos pasidalijimo sutartis (PPS).

PPS leidžia užsieniečiams nevaržomai užsiimti naftos paieškomis šalyje, nemokant jokių mokesčių vietinei valstybei, jei tik šie sutinka apmokėti visas su naftos paieškomis ir apdirbimu susijusias išlaidas. Mokesčius užsienio bendrovės privalo mokėti tik tuomet, kai iš pelno padengia naftos paieškų išlaidas. Sėkmės atveju į naftos telkinio tyrimus investuoti pinigai yra nedideli, o per trumpą laiką uždirbamas pelnas — milijardinis.

Kaip rašo J. Ghazvinianas, minėtieji PPS nėra labai teisingas būdas prekiauti su partneriais Afrikoje. Tačiau tai tik ledkalnio viršūnė. Knygos „Untapped: The Scramble for Africa’s Oil” autoriui keliaujant po Afriką teko pačiam įsitikinti, kad Vakarų naftos kompanijų pelnas paprastai mažai ką gero atneša vietos gyventojams, o neretai tik sujaukia bent jau šiokį tokį stabilaus gyvenimo ritmą.

Kitais atvejais, ribotų naftos išteklių atneštas laikinas ekonominis klestėjimas verčia kelti klausimą: kaip šalys išgyvens, kai nafta vieną dieną išseks?

Rinkdamas medžiagą knygai J.Ghazvinianas lankėsi Gabone — vos daugiau nei milijoną gyventojų turinčioje Afrikos valstybėje. Anksčiau duobėtų sostinės Librevilio kelių pakraščiuose užsieniečius pasitikdavo luošų elgetų minios, dabar valstybės sostinė primena Prancūzijos Rivjerą.

Išpuoselėtas oro uostas, žmonių pilni bulvarai ir pasaulinio lygio parduotuvės bei restoranai nenusileidžia prašmatniems Vakarų Europos sostinių kvartalams. Čia užtenka vietos ir prabangiems viešbučiams, ir užsienio šalių ambasadoms.

Tokie pokyčiai niekuomet nebūtų įvykę, jei ne vienas atsitiktinumas — užsienio naftininkams kilo mintis pasinaudoti PPS ir paieškoti naftos. Atradus kokybiškos naftos klodus, nedidelės šalies gyventojų pajamos išaugo keliasdešimt kartų.

Buvusią Prancūzijos koloniją užplūdo Paryžiaus mados. Išdygo prekybos centrai ir dizainerių drabužių parduotuvės. Į šalį tuojau pat buvo atskraidinti aukščiausio lygio virtuvės šefai, kad gamintų autentiškiausią prancūziškos virtuvės maistą.

Tačiau, dideliam J.Ghazviniano nustebimui, visoje pusės milijono gyventojų turinčioje sostinėje Libervilyje neįmanoma nusipirkti bananų, nors parduotuvių lentynos lūžta nuo prancūziškų gėrybių. Žurnalistas, nepatikėjęs savo akimis, net griebėsi žemėlapių ir knygų, manydamas, kad galbūt Gabono dirvožemis ar klimatas turi kokių nors užsieniečiui nežinomų savybių, dėl kurių šalyje bananai neauga.

Tačiau vos tik išvažiavęs už sostinės ribų J.Ghazvinianas pamatė, kad Gabone, kaip ir aplinkinėse Afrikos šalyse, auga ištisi bananų miškai. Tačiau užuot rinkę, pakavę ir pardavinėję bananus, vietiniai jiems leidžia supūti. Mat nėra kam užsiimti bananų rinkimu. Žmonės arba tiesiogiai dirba naftos perdirbimo pramonėje, arba naudojasi į šalį plūstančių užsienio pinigų už naftą vaisiais.

Bets faktas, kad užsienio kompanija Afrikos valstybėje atranda naftos savaime dar nereiškia, kad šios šalies laukia bent jau laikinas ekonominis pakilimas. Tai rodo Čado pavyzdys. 1996 m. JAV kompanija ,,ExxonMobil” atrado apie milijardo barelių naftos telkinių Dobos baseine. Nors Čado nafta nėra aukščiausios kokybės, didėjant Vakarų priklausomybei nuo Artimųjų Rytų naftos, ,,ExxonMobil” nutarė pamėginti laimę.

Dabar Komės bazėje veikia moderni naftos perdirbimo gamykla ir naftos telkinių tyrimų centras. Komės darbuotojai gyvena moderniuose butuose su oro kondicionieriais, naudojasi privačiomis krepšinio aikštelėmis ir privačiu oro uostu. Čia pat stovi privati 120 megavatų elektrinė, pagaminanti šešis kartus daugiau elektros energijos nei visa Čado Respublika.

Netoliese nuo Komės bazės esantis Mandou miestas, kuriame gyvena 96 tūkst. žmonių, turi vos du gydytojus.

Iš pradžių „ExxonMobil” nemažai vietinių pasamdė statyti bazės pastatų ir rengti infrastruktūros. Tuo pat metu vietiniams pradėtos mokėti kuklios kompensacijos už žemę, kurią žaibiškai pradėjo periminėti kompanija savo reikmėms. Nemažai Čado gyventojų metė darbus žemdirbystės sektoriuje ar net savanoriškai apleido turėtus sklypus, tikėdamiesi įsidarbinti "ExxonMobil”.

Bet pasibaigus pagrindinėms statyboms, pašaliečių darbininkų reikėjo vis mažiau. Vienu metu greta Komės apsigyveno per 17 tūkst. žmonių, kai kurie jų atvyko iš kaimyninių Afrikos valstybių. Jie pasistatė lūšnas, įsirengė parduotuvėles, nutiesė neasfaltuotus kelius ir įkūrė nuolatinę stovyklą.

Pamažu prie Komės vartų susirinkusios daugiatūkstantinės darbo ištroškusios minios optimizmas pradėjo blėsti. Dalis grįžo ten, iš kur atvykę, kiti pasiliko. Apie 10 tūkst. likusių laukti gyventojų iš ligtolinės Quartier Attend („laukiančiųjų kvartalu”) pramintos gyvenvietės įkūrė nuolatinį Atano miestelį, kurį net įteisino Čado valdžia. Jis jau yra pažymėtas naujausiuose Čado žemėlapiuose.

Atane klesti smulki prekyba, tačiau dar labiau — prostitucija, kriminalas ir AIDS. Ne paslaptis, kad nemažai klientų Atano naktiniai klubai ir juose dirbančios prostitutės susilaukia ir iš kaimynystėje stūksančios Komės bazės.

Mokyklinio amžiaus mergaitės, atvykusios į Ataną iš visos Vakarų Afrikos, nelanko mokyklų ne tik todėl, kad viena naujausių naftą Vakarams tiekiančių valstybių neturi mokyklų, bet ir dėl to, kad Atano apylinkėse iš prostitucijos galima uždirbti daug daugiau nei bet kur visoje šalyje turint aukštąjį išsilavinimą.

J.Ghazvinianui vietiniai gyventojai skundėsi, jog jie neturi kur grįžti dėl to, kad naftos kompanija užgrobė jų žemes. „Tai juk mūsų žemė, — knygoje „Untapped” cituoja Jude vardu pasivadinusį Čado gyventoją. — Tačiau mes iš užsieniečių gamyklos negavome jokios naudos. Mes praradome savo žemę ir už tai negavome nieko. Jeigu kas nors ateina į tavo žemę ir kažką iš jos pasiima, ar tai būtų nafta, ar kas kita, kas už tai turi atsiprašinėti ir siūlyti kompensacijas?”