Nors pieną tiekiantiems žemdirbiams jų mokamos sumos padidėjo nežymiai, gamintojai visiems Lietuvos gyventojams pažadėjo įspūdingą kainų šuolį.
Jau artimiausiu metu už pieno produktus teks mokėti mažiausiai 10 procentų daugiau nei dabar.
Žiemą kai kurie produktai, pavyzdžiui, sviestas, gali brangti net 60 procentų.
„Kainas diktuoja rinka“, – trumpai drūtai tokius grasinimus argumentavo „Rokiškio sūrio“ vadovas Antanas Trumpa.
Visur nori lygiavos
„Lietuvos rytui“ pradėjus domėtis šia situacija, gamintojai patyliukais patys pripažino norintys iš Lietuvos pirkėjų išmelžti kuo daugiau. Mat pastaruoju metu pakilo pieno produktų kainos įvairiose pasaulio šalyse.
Didžiąją dalį produkcijos Lietuvos perdirbėjai eksportuoja. Tačiau kalbėdami apie vidaus rinką jie nori iš jos gauti tokią pat pelno dalį kaip ir iš eksporto.
Kitaip tariant, tiek mūsų šalyje, tiek užsienyje parduotas pieno litras turi vienodai papildyti perdirbėjų kišenes.
Žemdirbiams kilo įtarimų
Ne veltui šią savaitę Žemės ūkio rūmai kreipėsi į premjerą Gediminą Kirkilą, kad būtų atlikta aiški kainų analizė. Kitaip sakant, būtų nustatyta, kokia pelno dalis iš tiesų atitenka perdirbėjams, garsiai rėkiantiems, kad branginti pieno produktus verčia daugiau pinigų norintys ūkininkai.
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto duomenimis, už natūralaus riebumo pieno toną birželio mėnesį Lietuvoje pieno perdirbėjai vidutiniškai mokėjo 704 litus, Latvijoje – 823, Estijoje – 853, Lenkijoje – 875 litus.
Didžiosiose Europos Sąjungos šalyse senbuvėse vidutiniškai mokama po 966 litus už toną.
Parduoti sutinka tik brangiai
Įdomus paradoksas: nors pienas Lietuvos superkamas pigiausiai iš visų Europos Sąjungos valstybių, jo produktai mūsų šalyje – vieni brangesnių.
Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto duomenimis, birželį kilogramas sviesto Latvijoje kainavo apie 15,5, Estijoje – 15,1, o Lietuvoje – 16,6 lito. Vokietijos sostinėje Berlyne toks pat sviestas kainavo 14,8 lito.
Kiek sviesto kaina pranoktų europinę, jeigu Lietuvos perdirbėjai, kaip žada, 2008-aisiais pabrangintų jį 60 procentų?
Grietinės, pieno, varškės kainos visose šiose šalyse yra panašios. O Estijoje net mažesnės nei Lietuvoje.
Pavyzdžiui, 2,5 proc. riebumo pieno litras Estijoje birželį kainavo 1,4, Lietuvoje – 1,8 lito.
20-25 procentų riebumo grietinė Estijoje kainavo 4,5, Lietuvoje – 5,6 lito. 5-9 procentų riebumo varškė Estijoje kainavo 9,3, Lietuvoje – 10 litų.
Šie produktai kiek brangesni Latvijoje. Pienas ten kainavo 2,1, varškė – 10,3, grietinė – 6,2 lito. Bet Latvijoje ir iš ūkininkų pienas superkamas kur kas brangiau nei Lietuvoje.
Žarsto milijoninį pelną
Iš kur tokie skirtumai? Pakanka pažvelgti į bendrovių ataskaitas.
Pavyzdžiui, bendrovė „Rokiškio sūris“ 2005 metais turėjo 21 milijoną, o 2006 metais – 13 milijonų litų grynojo pelno.
Šiais metais žadėdamas branginti produkciją „Rokiškio sūris“ jau turėjo per pirmąjį ketvirtį sukaupęs 3,5 mln. litų grynojo pelno – 0,8 mln. litų daugiau nei pernai tokiu metu.
Grynasis pelnas – pinigai į akcininkų kišenę.
Kol kas sunku spėti, keliais procentais perdirbėjų pelnas padidės vien per rugpjūtį.
Patys jie skelbiasi, kad jų produktai pabrango 10 procentų. Tiek ar daugiau – oficialioji statistika paskelbs spalį.
Didindami kainas nesipyksta
Šiandien maždaug 80 procentų pieno produktų rinkos valdo trys didžiosios įmonės: „Pieno žvaigždės“, „Žemaitijos pienas“ ir „Rokiškio sūris“.
Konkurencijos taryba pažadėjo stebėti, kad pieno perdirbėjai kartu su prekybininkais neturėtų kartelinių susitarimų.
Bet ir specialiai nestebint matyti, kad trys šios monopolininkės konkuruoja tiktai vidaus rinkoje. Kai reikia sumažinti pieno supirkimo kainas arba branginti produktus, jos susivienija.
Supyko panaikinus subsidijas
Kodėl perdirbėjai staiga užsimanė didinti produkcijos kainas?
Atsakymas į šį klausimą slypi subsidijose.
Lietuvos pieno perdirbėjai į vadinamąsias trečiąsias šalis pernai išvežė 65 tūkstančius tonų (tai sudaro 40 procentų viso jų eksporto) pieno produktų ir už tai dar gavo 70 milijonų litų subsidiją.
Tačiau šiemet gegužę Europos Komisija subsidijas panaikino.
Jos nuomone, šalys jau turėjo pakankamai laiko modernizuoti savo gamybą ir pasirengti konkurencijai ES rinkoje.
„Aš manau, kad pieno produktų kainos kėlimas Lietuvoje ir Europoje – savotiškas protestas prieš EK pieno politiką. Sugalvota profesionaliai: sukelti „prieš“ kuo daugiau žmonių.
Sukelti šypsantis, kaip 2003-iaisiais, kai į kelius jie vedė žemdirbius. Tada perdirbėjams pasisekė – jie laimėjo 56 milijonus litų.
Tik ar šįkart jiems pasiseks laimingąjį bilietą taip ištraukti ir iš Europos Komisijos?“ – svarstė agrarinės ekonomikos specialistas, buvęs žemės ūkio ministras Jeronimas Kraujelis.
2003 metais perdirbėjai nutarė pasinaudoti žemdirbiais kaip skydu: sumažino supirkimo kainas, tad ūkininkai buvo priversti imtis protesto akcijų.
Po jų pieno sektoriui buvo skirtos milijoninės sumos, tačiau visa parama atiteko perdirbėjams.