„Labai svarbu surengti vištų vakarėlį“, - sakė H.Sibson, šokių mokytoja iš Esekso grafystės pietryčių Anglijoje.
„Pažįstu šias merginas nuo mokyklos laikų ir privalau su jomis atšvęsti savo paskutinį laisvės savaitgalį“, - ji kalbėjo žurnalistams iškart po striptizo pamokos Braitono miesto naktiniame klube.
Moterys rengia vištų naktis, o vyrai – elnių naktis jau ne vieną amžių. Anksčiau vyrai rinkdavosi baidyti piktųjų dvasių, o nuotakos šeima ir draugai apžiūrinėdavo, ką jaunoji sukaupė vedybiniam gyvenimui.
Šių dienų D.Britanijoje ikivedybiniai ritualai iš pradžių buvo tapę eiliniu pretekstu nueiti į smuklę. Tačiau per pastaruosius kelerius metus jie virto švente, trunkančia visą dieną ir naktį – kartais būsimieji jaunikiai ir nuotakos išvažiuoja padūkti su savo draugais visam savaitgaliui arba savaitei.
„Devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje į madą grįžo didelės vestuvės ir ekstravagantiški bernvakariai bei mergvakariai“, - komentavo Liverpulio universiteto sociologijos profesorius Kenas Robertsas. - Jie yra vestuvių ritualo dalis, žyminti svarbų gyvenimo įvykį“.
Mergvakarius ir bernvakarius paprastai slapta organizuoja pamergės ir pabroliai, o netikėtai užklupti nuotaka su jaunikiu verčiami dėvėti juokingus kostiumus bei aksesuarus ir dalyvauti priešvestuviniuose gėrimo žaidimuose.
Pietinėje Anglijos pakrantėje įsikūręs Braitonas dėl savo paplūdimių ir barų yra ypač populiari vieta tarp “elnių” ir “vištų” – tokių kaip būsimoji nuotaka Sherry Paul.
29 metų dantų gydytojo seselė iš Esekso, aprengta juodai-baltai dryžuotu kalinio kostiumu, kartu su savo policininkių uniformomis pasipuošusiomis draugėmis balandžio mėnesį ant Braitono molo bandė įsijausti į mergvakario dvasią.
„Norime visiškai nusigerti“, - šūkavo 27 metų nuotakos draugė Natasha Palmer, kol kitos merginos mojavo policininkų lazdomis.
Trečioji būsimoji nuotaka Fleur Webb ir keturiolika jos draugių lenktyniavo valtimis išilgai Braitono pakrantės – tai dalis jų vištų savaitgalio išdykavimų.
„Šaunu sukviesti visus mylimus žmones į vieną vietą ir atšvęsti nuostabią draugystę“, - sakė londonietė F.Webb.
Pasak srities žinovų, pirmieji šio to daugiau nei alus smuklėje ėmė reikalauti “elniai”.
Jie prie bernvakario prijungė dienos pramogas – tokias kaip dažasvydis ir kartingai. Bet ir “vištos” nuo jų neatsiliko - dabar abiejų lyčių atstovai nori vis įmantresnių išvykų.
Neretai jie išsirengia į užsienį – merginos dažniausiai traukia į Ispaniją ir Italiją, o vaikinai renkasi Rytų Europą. Veiklių savaitgalių paklausa sukūrė rinką įmonėms, pagal užsakymą rengiančioms bernvakarius ir mergvakarius.
“Viena tokių įmonių „Freedom Ltd“ pernai aptarnavo 25 tūkst. žmonių arba beveik 50 proc. daugiau nei 2005 metais”, - teigė pardavimų ir rinkodaros direktorius Mike‘as Woodas.
„Prieš dvidešimt metų buvo paprasta organizuoti susitikimus smuklėse, o dabar reikia koordinuoti dvidešimt žmonių, norinčių įdomios veiklos vienai arba dviems dienoms. Tai daug sudėtingiau. Taigi čia savo paslaugas siūlome mes“, - pasakojo M.Woodas.
Kasmet Didžiojoje Britanijoje baltas vestuves kelia 150 tūkst. porų, rengiančių 300 tūkst. bernvakarių ir mergvakarių. “Paprastai kiekviename jų dalyvauja 10 draugų, pasirengusių išleisti vis daugiau pinigų, - teigia M.Woodas. - Vidutinis “elnių” savaitgalis kainuoja 190 svarų sterlingų (967 Lt), o |”vištos” išleidžia 20 svarų sterlingų (102 Lt) mažiau.
Kitose šalyse – JAV, Australijoje ir Skandinavijos šalyse – taip pat rengiami bernvakariai ir mergvakariai, bet ne tokie įpūdingi kaip Britanijoje, pridūrė M.Woodas.
Minėtame striptizo bare Braitone Kay Penney – įkūrusi įmonę „Pole Passio“ („Strypo aistra“), kuri už 30 svarų rengia dviejų valandų trukmės pamokas “vištoms” – ruošiasi sutikti kito vakarėlio dalyves.
„Verslas klesti“, - sakė K.Penney, sulaukianti bent 250 užsakymų per metus. Prieš penkerius metus jų būdavo tik vienas per du mėnesius. Sėkmė gerokai pranoko mano lūkesčius.