Londonas ar Niujorkas?

Ar iš tiesų Jungtinės Karalystės sostinė jau yra naujoji pasaulio finansų sostinė? Norėdamas tą išsiaiškinti, „Versus“ domėjosi įvairių tyrimų rezultatais, susisiekė su Londono Sičio korporacijos atstovais, kalbėjosi su bankininkais, dirbančiais ir Londone, ir Niujorke.

Įvairūs skaičiai rodo, kad Londono vertybinių popierių birža (LSE) dabar yra pati aktyviausia tarptautinių pirminių viešųjų akcijų pasiūlymų (IPO) rinka, o apskritai pasaulyje dabar vyksta tikras IPO bumas, kuriame dalyvauja įvairiausių sektorių kompanijos.

Ką reiškia tai, kad Londone IPO daryti pigiau ir patogiau nei kituose finansų centruose? Šį klausimą „Versus“ pateikė Johnui Wallace’ui, LSE Ryšių su visuomene skyriaus vadovui.

Wallace’as savo atsakymą grindė „Oxera Consulting Ltd“ atlikto nepriklausomo tyrimo, kurį vėliau smulkiau panagrinėsime, rezultatais, kurie rodo, kad daugeliu aspektų, palyginti su kitais finansų centrais, Londonas yra pigesnė vieta kompanijoms pritraukti kapitalą.

„Be to, teisiniai ir kiti konsultaciniai mokesčiai Londone paprastai yra mažesni. Taip pat dažnai Londono priežiūros institucijos vadovaujasi kur kas švelnesne sistema, pagal kurią įvairūs procesai paprastesni“, – pažymėjo Wallace’as.

Ar Lietuvos bendrovėms sudėtinga patekti į Londono biržą?

„Lietuvos įmonės, be abejo, yra labai laukiamos. Londono rinka yra atvira kompanijoms iš viso pasaulio. Kelios Lietuvos ir Baltijos šalių kompanijos jau darė IPO Londone.

Pavyzdžiui, 2000 metais – „Lietuvos telekomas“, dabar AB TEO LT, taip pat Baltijos šalyse veikiantis nekilnojamojo turto fondas „Metro Baltic Horizons“ („Versus“ pasidomėjo šia kompanija: ji registruota adresu: Ioma House, Douglas, IM1 1AP, Channel Islands; tai fondas, sukurtas investicijoms į nekilnojamąjį turtą Latvijoje, Estijoje ir Sankt Peterburge – red. past.).

Alternatyvi vertybinių popierių rinka (AIM) Londone ir padėjo sukurti investicijų bendruomenę su unikalia investavimo į mažesnes kompanijas iš viso pasaulio patirtimi. Patekimo į AIM standartai Lietuvos kompanijoms yra tokie pat, kaip ir bendrovėms iš bet kurių kitų šalių. Todėl ten yra tikrai didelė kompanijų ir didelė skirtingų sektorių įvairovė. Taip pat turime lanksčius standartus – pavyzdžiui, neribojamas minimalus kapitalo dydis, – kurie numatyti sparčiai augančioms kompanijoms.

Tačiau būtina laikytis sąlygų atskleisti informaciją, kuri garantuoja, kad investuotojai turės pakankamai jiems reikalingos informacijos“, – „Versus“ teigė Wallace’as.

„Londonas! Nors Niujorkas ir toliau liks pasauliniu finansų centru“, – kategoriškai tvirtina Darius Daubaras, kuris dvejus su puse metų dirbo Niujorko Volstryte, o dabar yra „Credit Suisse“ Londone investicinės bankininkystės viceprezidentas.

Jis turi savų argumentų: „Londone vykdomi man asmeniškai įdomesni projektai, įvairesni klientai ir dinamiškos rinkos. Ir, žinoma, didesnės perspektyvos – esame arčiau augančių rinkų (angl. emerging markets), labai padeda kalbų, ypač rusų, mokėjimas“, – vardija Daubaras.

Visi pasaulyje pirmaujantys JAV bankai Londone turėjo savo biurus jau prieš 20–30 metų, tačiau per pastarąjį dešimtmetį jie labai stipriai išaugo – nuo kelių šimtų darbuotojų iki kelių tūkstančių. Be to, per pastaruosius penketą metų labai daug JAV bankininkų, kurie užima vadovaujančias pareigas, persikėlė į Londoną.

„Beveik kiekvienoje „Credit Suisse“ ar kito banko komandoje, su kuria dirbu per sandorius, dažnai yra keli amerikiečiai“, – sako Daubaras.

Įdomu ir tai, kad kai kurie pagrindiniai didieji bankai pirmą kartą pranešė, kad jų pajamos Europoje iš įvairių produktų ir listingavimo buvo didesnės nei JAV.

Anksčiau Londonas dėl patogios laiko zonos jau pirmavo valiutų prekybos srityje, ten buvo pakankamai išvystytos obligacijų rinkos. O akcijų kapitalo rinkos Europoje, įskaitant ir Londoną, ėmė sparčiau vystytis tik dešimtojo dešimtmečio viduryje. Tačiau nuo 2000 metų ji labai sparčiai augo ir daugiau investuotojų pradėjo investuoti į akcijas, vienas po kito pradėjo dygti rizikos valdymo fondai (angl. hedge fund).

„Su akcijų rinkos pakilimu Europoje ir augančiomis rinkomis pradėjo kilti ir Londono kaip finansų centro statusas. Tačiau pagrindinis lūžis, lėmęs jo pergalę prieš Niujorką, įvyko 2002 metais po „Enron“, „WorldCom“ ir kitų skandalų. Tais metais JAV vertybinių popierių komisija (angl. Securities and Exchange Comission, SEC) priimtu „Sarbanes-Oxley“ (SOx) aktu sugriežtino apskaitos ir įmonių vadovų atsakomybės reikalavimus“, – dėsto Daubaras.

Šiuo dokumentu buvo sugriežtinti reikalavimai visoms JAV biržose registruotoms kompanijoms. O jeigu, pavyzdžiui, į Niujorko biržą norėjo ateiti užsienio kompanija, tai jos taip pat laukė griežti reikalavimai, o juos pažeidus – teisminis bylinėjimasis.

Nuo 2002-ųjų LSE bendrovėms siūlo daug palankesnes sąlygas, kelia ne tokius griežtus kaip SOx reikalavimus. JAV finansų sostinėje bendrovei keliama daug reikalavimų po listingavimosi. Pavyzdžiui, kas ketvirtį prie finansinių bendrovės dokumentų turi plušėti daug teisininkų ir auditorių tam, kad įvykdytų SOx reikalavimus.

„Londone yra labai paslankios institucijos (pavyzdžiui, LSE, Londono Sitis) – jos skatina užsienio kompanijas investuoti. Besivystančių rinkų didelės bendrovės anksčiau listingavosi Niujorke, dabar jau dauguma jų rikiuojasi Londono biržoje“, – pasakoja Daubaras.

Per pastaruosius 10 metų Londone išaugo investuotojų bendruomenė – ne tik pagrindiniai investicijų fondai, bet ir rizikos valdymo fondai, kitos alternatyvių investicijų valdymo institucijos. Pagal tai, kiek pastarieji dabar valdo turto, Londonas beveik pirmauja.

Rizikos valdymo fondams yra mažiau apribojimų, gan palanki jiems Anglijos mokesčių sistema. Todėl ir fondų valdomi turtai gerokai išaugo ir yra investuojami į akcijas.

„Tačiau jeigu vyksta IPO, tai bendrovė potencialius investuotojus lanko ir Londone, ir Niujorke, nes JAV finansų sostinėje „plaukioja“ didžiulė masė pinigų“, – tvirtina Daubaras.

Londone yra didesnė paklausa sparčiai augančių rinkų kompanijų akcijoms.

Bendrovės iš besivystančių Europos rinkų, iš kurių didžiausia yra Rusija, Londone šiuo metu labai aktyviai daro savo IPO.

„Čia rusų megakompanijos vos ne viena paskui kitą išsirikiavusios. Yra ir bendrovių iš Kazachstano, laukiama iš Ukrainos ir kitų šalių, įskaitant Artimuosius Rytus ir Afriką“, – padėtį komentuoja su kapitalo rinkomis dabar dirbantis Daubaras.

Daryti IPO Londone naudinga tada, kai bendrovė yra gana didelė. Jos vertė turėtų būti bent jau netoli 1 mlrd. USD, o investuotojams ji turėtų pasiūlyti įsigyti 20–25% kompanijos, kad būtų pakankamas kompanijos akcijų likvidumas po IPO. LSE iš jos reikalauja pateikti trejų metų audituotus finansinius rezultatus, bendrovė turi turėti korporacinę valdybą, kurioje turi būti mažiausiai du nepriklausomi direktoriai.

Be minėtos pagrindinės biržos, aktyviai veikia ir AIM, todėl ir mažesnėms kompanijoms, kurios greitai auga, gamina įdomius produktus, yra ką veikti Londone. Pavyzdžiui, kai kurios bendrovės iš augančių rinkų dabar eina į AIM, nes žino, kad nesugebės įvykdyti LSE reikalavimų. Tik čia sunkiau pritraukti didžiuosius investuotojus, nes akcijos šioje rinkoje mažiau likvidžios.

Priklauso nuo finansinių produktų

Lietuvių kilmės bankininkas iš Niujorko, dėl kompanijos bendravimo su žiniasklaida reikalavimų neskelbiantis savo vardo ir pavardės, 1997–2003 metais dirbęs Londono Sityje, pirmenybės neteikia nei Niujorkui, nei Londonui.

„Londonas yra pasaulio finansų centras, o Niujorkas – JAV“, – paprastai paaiškina jis. O kuris kurį lenkia, priklauso nuo to, apie kokius finansinius produktus kalbama.

Pavyzdžiui, „jeigu dirbi su obligacijomis, kurios išleistos Londone, tai ir turi dirbti šiame mieste“. Jis palankesnis ir tuo atveju, jeigu darbas yra susijęs su valiutų prekyba, kuriai palanki čia esanti laiko juosta. O jeigu prekiauji Brazilijos ar Argentinos obligacijomis, tai tada turi dirbti Niujorke.

„Tačiau jeigu kalbame apie išvestinius vertybinius popierius, su kuriais aš ir dirbu, tai anksčiau prioritetas buvo teikiamas daugiau Londonui, tačiau dabar jį jau pasivijo Niujorkas. Be to, šiuo atveju priklauso ir nuo to, apie kokią kompaniją kalbame ir kur yra jos klientai“, – „Versus“ dėsto bankininkas.

Jis pritaria, kad vienareikšmiškai Londonas pranašesnis už Niujorką dėl savo geografinės padėties: „Rytą bankininkas gali bendrauti su Azija, visą dieną dirbti su Europa, o po pietų – su JAV“.

„Versus“ pašnekovas patikslina, kad Sitis – puiki vieta dirbti, jeigu visą dieną nori sekti, kas vyksta svarbiausiose rinkose.

Tačiau iš 4 metų asmeninės savo darbo praktikos Londone dabar Niujorke viename iš investicijų bankų dirbantis lietuvis pažymi, kad Sityje jis kaskart vėliau baigdavo darbą, nes jam reikėdavo laukti, kol bus uždaryta Niujorko birža, nes miestus skiria 5 valandų skirtumas.

Londonas yra konkurencingesnis, palyginti su Niujorku, kai kompanija rengiasi leisti naują akcijų emisiją.

„Tas yra svarbu, jeigu tokių ketinimų turi nauja kompanija, kuri nusprendė daryti IPO, nes, pavyzdžiui, „General Motors“ yra įsikūrusi JAV, tai jiems nėra jokios naudos iš Detroito persikelti į Londoną“, – aiškina bankininkas.

Patiems finansininkams – nesvarbu

Patys žmonės, kurie dirba Niujorko Volstryte ar Londono Sityje, anot pašnekovo iš JAV, vargu ar daug galvoja apie tai, kuris iš minimų finansinių centrų pranašesnis. Daugiau šiuo aspektu miestai aptariami ar lyginami spaudoje. Finansininkams svarbiau, su kokiu produktu jie dirba. Apsisprendimą, kur dirbti, lemia, kur žmogus nori gyventi ir kokios gyvenimo kokybės jis siekia.

Londonas yra labai brangus, bet iš jo galima lengviau keliauti. Niujorke – atvirkščiai: sunkiau keliauti, bet pigiau gyventi. Ir dar – kad ir kur Londone gyventum, užima laiko, kol pasieki savo darbą, o Niujorke – gali gyventi daug arčiau biuro.

„Tačiau vėlgi pakartosiu, kad priklauso nuo to, kokį darbą dirbi. Jeigu, pavyzdžiui, prekiauji Rytų Europos obligacijomis, tai nors Londone brangu gyventi, vis tiek turi sėdėti Sityje. Ir tau nesvarbu, kaip reitinguojamas Niujorkas“, – teigia bankininkas.

Pasak jo, kai žmogus turi galimybę rinktis, kur gyventi – ar Londone, ar Niujorke, jis nežiūrės į tai, kuris miestas pripažintas pranašesniu. Jo sprendimą lems, kur jis turės daugiau galimybių: ar pasirinktame mieste daugiau mokės, ar ten jo gyvenimas bus geresnis ir ar bus palankus jo karjerai.

„Versus“ susisiekė su Londono Sičio valdžios atstovais ir paprašė pakomentuoti ir pagrįsti pastaruoju metu žiniasklaidoje skelbiamus pareiškimus, kad Londonas kaip pasaulio finansų centras aplenkė Niujorką.

„Londonas – išskirtinis miestas daugeliu aspektų, ne tik dėl to, kad turi vietos instituciją, kuri rūpinasi jo pozicijos pasaulyje stiprinimu. Sklandus verslo organizavimas mieste priklauso nuo daugybės paslaugų, kurias teikia „City of London“ korporacija“, – sako Michaelas Snyderis, Londono Sičio korporacijos (angl. The City of London Corporation) Politikos ir išteklių komiteto pirmininkas.

Korporacija yra municipalinė Londono Sičio valdymo institucija. Jos kompetencija apima tik Sitį, vadinamąją kvadratinę mylią.

Senesnė nei britų parlamentas institucija daug metų rūpinasi miesto reikalais – nuo gatvių valymo iki ekonominio augimo tarptautiniu mastu skatinimo. Be to, korporacija dirba išvien su Londono lordu meru Johnu Boothmanu Stuttardu, kuris, beje, apie 30 metų buvo „PricewaterhouseCoopers“ partneris ir yra gerbiamas finansinių reikalų ambasadorius, atstovaujantis itin didelei ir įtakingai verslo bendruomenei.

Be verslo plėtros, korporacija turi daug kitų pareigų, kurios išsiplečia ir už Sičio ribų: organizuoja ir pasaulyje plačiai žinomo „Barbican Arts Centre“ veiklą, yra ir viena iš uosto institucijų, atsakinga už visą Temzės upės žiočių regioną, turi nuosavybės teisių portfelį sostinėje, be to, jai priklauso 10 000 akrų žemės pačiame mieste ir už jo ribų.

Vis dėlto pagrindinė jos veikla, anot Snyderio – nuolat rūpintis Sičio plėtra, siekiant, kad jis įtvirtintų ir pateisintų miesto – pasaulio verslo lyderio statusą.

Savo pasaulinės lyderystės statusą Sičio atstovai grindžia įvairių tyrimų rezultatais. Vieną iš jų jie pateikė „Versus“.

Jį atliko kompanija „Z/Yen Ltd“ ir paskelbė šį pavasarį. Tai du kartus per metus skaičiuojamas 46 pasaulio finansų centrų konkurencijos indeksas (angl. Global Financial Centres Index, GFCI). Jis rodo, kad Londonas ir Niujorkas yra du pirmieji centrai, po jų eina Honkongas, Singapūras ir Ciurichas. Anot šio tyrimo, Londonas jau šiek tiek lenkia Niujorką, tačiau abu miestai stipriai pirmauja prieš kitus ir yra vieninteliai tikrieji pasauliniai finansų centrai. Be to, atkreiptinas dėmesys, kad auga į sąrašą įtrauktų centrų skaičius.

„Džiaugiuosi GFCI skaičiais, kurie aiškiai rodo Londono persvarą prieš kitus pagrindinius konkurentus. Londono pozicija sąrašo viršuje atspindi mūsų veiklą, pagrįstą teisingų principų taisyklėmis, ir puikią verslo aplinką“, – kalbėjo Snyderis.

Tačiau GFCI rodo, kad prioritetai keičiasi. Štai 2005-ųjų lapkritį paskelbę pranešimą „Konkurencinga Londono kaip pasaulio finansų centro pozicija“, svarbiausiu konkurencingumo rodikliu Sičio valdžios atstovai laikė kvalifikuotų darbuotojų prieinamumą.

Tačiau beveik po aštuoniolikos mėnesių paaiškėjo, kad kontrolė ir mokesčiai tapo rimčiausiais veiksniais, lemiančiais bendrąjį konkurencingumą. Mokesčiai kelia daugiausiai rūpesčių Londonui, nes daugeliui respondentų pelno mokestis, palyginti su pagrindiniais konkurentais, kėlė didžiausią susirūpinimą.

Taigi GFCI rodo, kad Londonas ir Niujorkas yra du pirmaujantys pasaulio finansų centrai, tačiau Londonas lenkia Niujorką. Londonas ir Niujorkas gerokai lenkia du stipriausius Azijos centrus – Honkongą ir Singapūrą, kuriems atitinkamai tenka trečia ir ketvirta vieta. Įdomu ir tai, kad finansų centras Ciurichas, savo veiklą sutelkęs privačios bankininkystės ir turto valdymo sektoriuose, užima penktą vietą, lenkdamas šeštoje vietoje esantį Frankfurtą.

Pagal GFCI, Londonas Niujorką lenkia visose penkiose konkurencingumo srityse – žmogiškųjų išteklių, verslo aplinkos, rinkos prieigos, infrastruktūros ir bendrojo konkurencingumo. Be to, neseniai surengtų dviejų internetinių apklausų duomenimis, Londonas labiau lenkia Niujorką, nei nurodo naujausias GFCI.

2005-ųjų lapkritį skirtumas tarp šių miestų buvo labai menkas. Naujausiais duomenimis, kai miestai buvo vertinami atskirai, Londonas prieš Niujorką pirmavo 37 taškais.

2005 metų tyrime tarp Azijos centrų nebuvo aiškaus lyderio. Dabar jau aišku, kad Honkongas (trečias pagal GFCI) pirmauja prieš Singapūrą, užimantį ketvirtąją vietą. Šie finansų centrai gerokai lenkia Tokiją, esantį devintoje vietoje, ir du Kinijos miestus – Šanchajų ir Pekiną, užimančius atitinkamai 24 ir 36 vietą.

Paryžius, būdamas vienuoliktas, dabar šiek tiek atsilieka ir nepatenka į pirmąjį dešimtuką, bet jis vos trimis taškais nusileidžia Ženevai.

Torontas užima 12 vietą, tai turbūt yra daugiau, nei buvo galima tikėtis. Vis dėlto Torontas yra visos Kanados finansų centras, kuris veikia tarptautiniu mastu. Jis patenka tarp dešimties stipriausių, vertinant žmogiškųjų išteklių ir verslo aplinkos aspektais, o Kanada užima labai aukštas pozicijas pagal bendruosius konkurencingumo veiksnius, naudojamus GFCI modelyje. Po Toronto eina du Jungtinių Valstijų miestai: San Franciskas ir Bostonas, atitinkamai užimantys 13 ir 14 vietą. Tai stiprūs regioniniai centrai, kurių galia priklauso nuo Jungtinių Valstijų ekonomikos.

Pažiūrėkime, kaip atrodo GFCI skaičiais. Vertinimo sistema tokia, kad didžiausias teorinis balas yra 1 000. Kuo daugiau taškų – tuo blogiau.

Londonas – 1 765. Daugelis charakteristikų – puikios, Londonas stipriausių ketverte pirmauja daugiau nei 80% vertinamųjų veiksnių. Jis stiprus žmogiškųjų išteklių, rinkos prieigos, taip pat ir kontrolės srityse. Pagrindinis neigiamas aspektas – pelno mokesčio dydis, transporto infrastruktūra ir eksploatacijos išlaidos.

Niujorkas – 2 760. Daugelis sričių yra labai stiprios. Didžiausi privalumai yra žmogiškieji ištekliai ir rinkos prieinamumas. Pagrindiniu neigiamu aspektu Europos respondentai įvardijo kontrolės sistemą, ypač SOx.

Honkongas – 3 684. Tai klestintis vietinis centras. Jam puikiai sekasi visose pagrindinėse konkurencingumo srityse, ypač kontrolės. Pagrindinės išlaidos didelės, tačiau nemažina bendrojo konkurencingumo. Honkongas yra rimtas konkurentas, galintis tapti tikru pasaulio finansų centru.

Singapūras – 4 660. Daugelis sričių gerai vertinamos, o bankų kontrolė dažniausiai įvardijama kaip puiki. Geri miesto rodikliai keturiose pagrindinėse konkurencingumo srityse, tačiau pagal bendrojo konkurencingumo rodiklius nukrinta į devintąją vietą. Neabejotinai Singapūras yra antrasis po Honkongo finansinis Azijos centras.

Ciurichas – 5 656. Labai stiprus finansų rinkos centras. Pagrindą sudaro privati bankininkystė ir turto valdymas. Ciurichas gerai atrodo trijose pagrindinėse konkurencingumo srityse, tačiau šiek tiek atsilieka pagal žmogiškųjų išteklių ir bendrojo konkurencingumo rodiklius.

Frankfurtas – 6 647. Nepaisant stiprios bankininkystės, kenčia nuo nelanksčių darbo įstatymų ir kvalifikuotų darbuotojų trūkumo. Rinkos prieinamumas, infrastruktūra ir verslo aplinka – privalumai, bet Frankfurtas nepatenka į GFCI lyderių dešimtuką dėl žmogiškųjų išteklių ir bendrojo konkurencingumo.

Sidnėjus – 7 639. Stiprus vietinis centras, kuriame veikia gera kontrolės sistema, garantuojanti gerą gyvenimo kokybę. Sidnėjus stiprus keturiose pagrindinėse konkurencingumo srityse, bet dešimtuke atsilieka dėl žmogiškųjų išteklių: daugybė kvalifikuotų finansininkų išvyksta į didesnius angliškai kalbančius centrus.

Čikaga – 8 636. Antrasis centras Jungtinėse Valstijose. Ten galioja tokia pat kontrolės sistema kaip Niujorke. Didelį pranašumą turi žmogiškųjų išteklių srityje, tačiau konkurentams nusileidžia infrastruktūra ir rinkos prieinamumu. Mažai tikėtina, kad aplenks Niujorką, tačiau išlieka galingu vietiniu centru.

Tokijas – 9 632. Ne toks tinkamas kontrolės ir verslo aplinkos srityse, tačiau Japonijos ekonomikos mastas reiškia, kad Tokijas turi gerų galimybių. Tokijui prastai sekasi žmogiškųjų išteklių srityje, bet jis turi gerą infrastruktūrą ir rinkos prieinamumą.

Ženeva – 10 628. Panašiai kaip Ciurichas – stiprus centras. Privati bankininkystė ir turto valdymas klesti. Ženevos stipriosios pusės yra verslo aplinka ir bendrasis konkurencingumas, tačiau ji nusileidžia infrastruktūros srityje.

Kiek kainuoja pritraukti kapitalą?

Londono Sičio korporacija ir LSE įgaliojo kompaniją „Oxera Consulting Ltd“ atlikti nepriklausomą tyrimą, kuriuo būtų palygintos listingvimo ir kapitalo pritraukimo sąnaudos Londone ir kituose didžiuosiuose finansų centruose.

Šiuo aspektu buvo tirta LSE pagrindinė rinka ir alternatyvi investavimo rinka (AIM), dvi kitos stambios Europos vertybinių popierių biržos – „Deutsche Boerse“ ir „Euronext“, bei dvi JAV biržos – Niujorko vertybinių popierių birža (NYSE) ir „Nasdaq“.

2006 metų birželį paskelbto tyrimo (tai naujausias Londono Sičio korporacijos turimas tyrimas – red. past.) duomenimis, 2005-ais Europos biržose buvo surengta daugiau tarptautinių IPO ir pritraukta daugiau kapitalo nei Jungtinių Valstijų biržose.

Pagyvėjimą Europos IPO sektoriuje sukėlė, kaip teigiama tyrime, sėkminga LSE veikla, tiksliau, AIM, kurių IPO sudarė 52% visų Europos IPO. LSE buvo surengta daugiau IPO nei visose JAV biržose kartu paėmus, be to, LSE dabar yra pati aktyviausia IPO rinka pasaulyje.

Kalbant apie IPO išlaidas, duomenys rodo, tai daryti Londono biržose pigiau nei NYSE arba „Nasdaq“, daugiausiai dėl emisijos išplatinimo užtikrinimo mokesčių (angl. underwriting fees), reikalaujamų JAV. Palyginti išlaidas Londone su „Euronext“ ir „Deutsche Boerse“, jos yra labai panašios.

* Emisijos išplatinimo užtikrinimo mokesčiai gerokai skiriasi priklausomai nuo listingavimo vietos. Nors jie labai panašūs už operacijas Europos biržose (vidutiniškai 3–4%), Jungtinėse Valstijose šie mokesčiai yra gerokai didesni (dažniausiai siekia 6,5–7%). Todėl Jungtinėse Valstijose iš IPO pritrauktas kapitalas yra vidutiniškai 3% mažesnis nei Europoje.

* Kitas tiesiogines IPO išlaidas sudaro teisiniai, buhalteriniai ir konsultaciniai mokesčiai, be to, prisideda išlaidos rinkodarai ir viešiesiems ryšiams. Viską susumavus, daugeliui emitentų susidaro dar 3–6%, tačiau tai priklauso nuo kiekvieno emitento, pavyzdžiui, emisijos dydžio. Nėra jokių duomenų, kad šios išlaidos labai skirtųsi priklausomai nuo listingavimo vietos, tačiau dauguma respondentų teigė, kad specialistų atlyginimai Londone yra didesni nei Frankfurte ir Paryžiuje, bet ne tokie dideli kaip Niujorke. Jungtinėse Valstijose didesnės išlaidos teisinei pagalbai ir auditui skiriamos daugiausiai dėl to, kad reikia laikytis SOx reikalavimų.

* Pradinis listingavimo mokestis (angl. initial listing fee) sudaro menką išlaidų dalį visose biržose: paprastai mažiau nei 0,1% visos emisijos sumos. Metinis mokestis, mokamas už buvimą sąrašuose, taip pat mažas, palyginti su kitais mokesčiais.

* IPO nuolaida (angl. IPO discount) gali tapti nemažu netiesioginiu mokesčiu, dažniausiai vadinamu „pinigais, paliekamais ant stalo“. Vidutinio IPO pirmos dienos grąža gali siekti 10–15% ar net daugiau. Sąmatos gerokai skiriasi priklausomai nuo laiko ir įmonių, todėl biržas lyginti sudėtinga. Apskritai yra labai mažai duomenų apie nuolaidų sisteminius skirtumus pasaulio biržose. Kapitalo pritraukimo išlaidas vertybinių popierių biržose veikia ir nuolatiniai mokesčiai, kuriuos privalo mokėti įmonės ir jų investuotojai. Ypač paminėtini tiesioginiai ir netiesioginiai prekybos mokesčiai antrinėse rinkose, kurie neigiamai veikia akcijų vertę ir kapitalo kainą. Išsamių duomenų apie tiesioginius prekybinius mokesčius (maklerio komisiniai ir biržos mokesčiai) ir netiesioginius mokesčius (likvidumo „mokesčius“, išreiškiamus per pirkimo/pardavimo kainos skirtumus) pasaulio biržose nėra.

Tačiau duomenys, kuriuos firma „Elkins/McSherry“ surinko per 2004–2005 metus, rodo:

• Tiesioginiai prekybiniai mokesčiai (maklerio komisiniai ir mokesčiai), mokami institucinių investuotojų skirtingose šalyse, skiriasi. Tiesioginiai prekybiniai mokesčiai buvo 0,7–3,4 bp (bazinio punkto) mažesni LSE nei kitose šiame tyrime nagrinėtose biržose.

• „Rinkos poveikis“, kuris vertinamas pagal netiesioginius prekybinius mokesčius (faktinius pirkimo ir pardavimo kainos skirtumus), rodo, kad per tirtą laikotarpį NYSE skirtumai buvo mažiausi, po jos ėjo „Deutsche Boerse“, „Euronext“, LSE ir „Nasdaq“.

• Apskritai tirtiems instituciniams investuotojams prekybinių mokesčių suma mažiausia buvo NYSE (23,5 bp), po jos ėjo LSE (25,5 bp). Prekybinių mokesčių suma Prancūzijoje ir Vokietijoje yra panaši ir siekia 27 bp, joms nusileidžia „Nasdaq“ (30,8 bp).

• Vertinant šalis pagal korporatyvinio valdymo lygį, pirmauja Jungtinė Karalystė. Atitinkamai listingavimas LSE pagrindinėje rinkoje turėtų būti palankiausias, tačiau JAV menkai tenusileidžia. Įmonių valdymas Jungtinėje Karalystėje geresnis nei Vokietijoje ir Prancūzijoje. Taip listingavimas Londone lemia didesnę akcijų vertę.

• Didesnė kultūrinė integracija tarp kapitalo pritraukimo vietos ir jo kilmės šalies lemia mažesnes informacijos sklaidos investuotojams problemas. Pavyzdžiui, įmonės iš angliškai kalbančių valstybių arba valstybių, besivadovaujančių anglosaksiška teisine ir institucine sistema, turės mažiau išlaidų Jungtinės Karalystės arba Jungtinių Valstijų biržose nei „Euronext“ arba „Deutsche Boerse“.