Provincijos piktžaizdės – dėvėtų drabužių parduotuvės

Pagrindinėse miestų gatvėse ar aikštėse rikiuojasi dėvėtų drabužių parduotuvės – toks vaizdas pasitinka ne viename Lietuvos mieste.

Ypač tuo garsėja Žemaitijos rajonų centrai Mažeikiai bei Plungė ir Aukštaitijos sostinė Panevėžys.

Šalia nuo praėjusio rudens tvarkomos Plungės Senamiesčio aikštės – J.Tumo-Vaižganto gatvė, kurioje galima suskaičiuoti keliolika dėvėtų drabužių arba kitokių nenaujų prekių parduotuvėlių.

Dauguma jų veikia senuose mediniuose namuose, statytuose dar prieš Antrąjį pasaulinį karą ir anksčiau. Šalia kai kurių veši kiečiai ir varnalėšos.

Mažeikiuose dėvėtų drabužių parduotuvė „Humana“ veikia centrinėje miesto Laisvės gatvėje, kitapus savivaldybės administracijos.

Panevėžio centrą supa medinukai, kuriuose – dėvėtų drabužių parduotuvės. Iš Vilniaus ar Kauno įvažiuojant į miestą nedideliame vienos pagrindinių gatvių ruože galima suskaičiuoti keliolika vadinamųjų skudurynų.

„Eliziejaus laukai“ – taip plungiškiai vadina J.Tumo-Vaižganto gatvę, kurioje driekiasi „labdarynų“ virtinė. Paryžiuje esanti Eliziejaus laukų gatvė garsėja žymių mados namų parduotuvėmis.

Vieną vasaros pabaigos penktadienį korespondentei teko patirti, kas yra išpardavimas Plungės dėvėtų drabužių parduotuvėse.

Kai kuriose jų buvo galima drabužius nusipirkti po litą ar du.

Kadangi parduotuvių yra labai daug, kiekvieną penktadienį bent vienoje jų galima už keliolika litų apsirengti nuo galvos iki kojų.

Plungės rajono merė 64 metų Elvyra Valerija Lapukienė kadaise kalbėjo, jog reikia sutvarkyti miesto centrą ir išstumti iš jo dėvėtų rūbų parduotuves.

Kadangi dalis šių parduotuvių įsikūrusios pastatuose, kurių bendrasavininkė yra pati savivaldybė, tai palengvins šių parduotuvių išstūmimo iš centro procesą.

Tiesa, toje pačioje Plungės gatvėje įsikūrę kiti prekybininkai sako, kad dėvėti drabužiai – natūralus dalykas.

Jų parduotuves plungiškiai vadina „labdarynais“ ar pagal seną įprotį – „dolerinėmis“.

Greta esančios savivaldybės administracijos tarnautojos, žinodamos naujų prekių atvežimo dienas, esą jau iš anksto stoja į eiles „Humanoje“.

Plungės rajono merė E.V.Lapukienė tikino į tokias parduotuves nevaikštanti.

Ji mano, kad daugelio pagyvenusių žmonių spintose esama nė kiek ne prastesnių drabužių dar iš sovietmečio laikų.

Rajono vadovės anūkams dėvėtų drabužių parūpina giminaičiai, kurių vaikai juos išaugo.

Be to, merei neatrodo, kad dėvėtų drabužių parduotuvės klesti dėl miesto gyventojų skurdo. Merė šitokią išvadą daro, nes mato plungiškius, išlaidaujančius Plungės ir Palangos restoranuose.

Mažeikių rajono meras 52 metų Vilhelmas Džiugelis nesmerkia skudurynų.

„Lengviausia yra uždrausti. Tačiau viską nulemia rinka“, – nukirto rajono vadovas, „Lietuvos ryto“ paklaustas, kaip jis žiūri į Mažeikių centrą, kuris formuoja miesto įvaizdį.

V.Džiugelis pasikliauja ne tais, kuriems nepatinka Mažeikių tvarka, o miesto svečiais, kurie giria Mažeikius sakydami, kad miestas per 3-4 metus pasikeitė į gera neatpažįstamai.

Artimiausiu metu Mažeikiai, ypač miesto centras, turėtų dar labiau pasikeisti.

Dėl „Mažeikių naftos“ bendrovės modernizavimo čia iki 2013 metų nuolat gyvens keli tūkstančiai užsieniečių, kuriems reikės viešbučių ir restoranų. Du nauji viešbučiai ketina duris atverti jau šiemet.

Mažeikiai miesto centro tvarkymui panaudos 61 milijoną litų Europos Sąjungos URBAN programos lėšų. Bus atnaujintos gatvės, šaligatviai, skverai, apšiltinti namai, atnaujinti jų stogai ir fasadai. Tada atnaujintas miestas atsikratys ir vadinamųjų dolerinių.

Dėvėtų drabužių parduotuvėmis miesto centre garsėja ne tiktai Žemaitija.

Kuriuo tik keliu įvažiuotumėte į Aukštaitijos sostine tituluojamą Panevėžį, norėdami patekti į miesto centrą turėsite prasibrauti pro dėvėtų drabužių krautuvėlių žiedą. Jos glaudžiu ratu supa miesto centrą iš visų pusių.

Kai kurie skudurynai įsikūrę suklypusiuose, į žemę sulindusiuose, gyventi aiškiai nebetinkamuose statiniuose.

Bene daugiausia skudurynų yra įsikūrę vienoje pagrindinių gatvių – J.Basanavičiaus.

Įvažiuojantieji į miestą iš Vilniaus bei Kauno ar sukantys Rygos link J.Basanavičiaus gatvėje mato medinius namukus, kurių languose kūpso suversti dėvėtų drabužių kalnai, nuskalbti pliušiniai meškiukai, lėlės išblukusiomis akimis ar apdriskusios rankinės.

Kelių šimtų metrų ruože įsikūrusios net dvylika dėvėtų drabužių krautuvėlių. Viename mediniame suklypusiame name veikia trys sendaikčių parduotuvės.

„Miesto įvaizdžio tai nepagerina, bet tai – privatus verslas, žmonės sukasi, kas kaip išmano.

Jei gyvenimas gerės, skudurynai savaime sunyks“, – prieš prastą miesto vaizdą užsimerkia Panevėžio valdininkai.

Nuo dėvėtų drabužių iki centrinės miesto aikštės – vos kelios minutės kelio pėsčiomis.

Tačiau įveikiant šį kelio ruožą akį rėžia akivaizdus kontrastas.

Laisvės aikštėje intensyviai pluša statybininkai.

Čia rekonstruojamos J.Miltinio dramos teatro prieigos – rudenį ši vieta gerokai pagražės.

„Dabartinės Lietuvos provincija labai skiriasi nuo Smetonos laikų mažųjų miestų. Atotrūkis tarp provincijos ir didžiųjų miestų tarpukariu nebuvo toks didelis, kaip dabar.

Miesto veidas yra pasekmė. Miestas juk sąmoningai nesiekia, kad jo centras būtų nedailus.

Lietuvos miestai išgyvena ankstyvosios paauglystės periodą.

Tie „spuogai ant veido“ – dėvėtų drabužių parduotuvės gali nepatikti, tačiau kol kas negali būti kitaip.

Tai – laukinio kapitalizmo grimasos. Kartais atrodo, kad nei valdžia, nei miesto architektai nesuvokia, jog miesto veidą reikia kurti.

Deja, kol kas nesuprantame, kad istorinius vietovių centrus reikia puoselėti, nes būtent paveldas kuria miesto veidą.

Miesto architektūra dažnai susijusi su verslu.

Vargu ar verslininkas galvos apie centro puošimą, o ne apie savo įsigyto pastato plėtrą.

Jei jam pelningiau skudurus pardavinėti, jis tai ir daro.

Netvarkomas miestas – migruojančios šalies požymis. Tarkim, iš Pasvalio daug žmonių išvyksta į Vilnių. Ką jau kalbėti apie emigraciją į Airiją ar Angliją.

Gerai pažįstu Lietuvos miestus.

Plungėje yra ir depresyvių dalykų, tačiau šiame mieste vis dėlto matau teigiamų poslinkių.

Galbūt šiandien centre apstu dėvėtų drabužių parduotuvių, tačiau gerėjant šalies ekonominei padėčiai, keisis ir miestas. Tuomet iš centro ir pasitrauks vadinamieji „skudurynai“.

Plungė, Telšiai, Kėdainiai, Ukmergė, Rokiškis turi išskirtinio žavesio. Tačiau to negaliu pasakyti apie Jonavą ar Jurbarką“.