Virgis – 32 metų inžinierius iš Kauno. Savo pavardės nenorėjęs skelbti vyras jaučiasi apgautas, nes kandidatuodamas į vienos gerai žinomos statybų įmonės siūlomą laisvą darbo vietą, perėjo net tris etapus ir tik paskutiniame paaiškėjo, kad jo norimo atlyginimo įmonė nemokės.
„Jie pasakė, kad priima mane į darbą, tačiau siūlo trečdaliu mažesnį atlyginimą, nei aš įvardijau pirmame susitikime. Jeigu būčiau žinojęs atlyginimą nuo pat pradžių, tikrai būčiau net nebandęs dalyvauti konkurse dėl darbo“, – teigia pašnekovas.
Įmonės „Specialistų atranka“ personalo projektų vadovės Daivos Lingytės teigimu, kandidatai paprastai jau yra susipažinę su atrankos „tradicijomis“ , kai pirmojo atrankos etapo metu dažniausiai išklausomi kandidato finansiniai lūkesčiai ir tik pateisinus darbdavio lūkesčius kandidatas yra kviečiamas antrajam interviu, kurio metu darbdavys įvardina atlyginimo dydį (žinoma, visada būna išimčių). Tad tokių priekaištų specialistė sulaukia retai.
„Viešai darbo skelbimuose nerašydami atlyginimo, darbdaviai turi galimybę, vertindami kiekvieno potencialaus darbuotojo kompetenciją, pasirinkti tiek vidutinio, tiek aukšto lygio specialistus“, - teigia D.Lingytė.
Anot jos, atlyginimų nenurodo darbdaviai dar ir dėl noro sutaupyti. Jei yra galimybė priimti, pavyzdžiui, studentą, kuris turi teorines žinias, bet jokios darbo patirties rinkoje, darbdavys moka mažesnį darbo užmokestį studentui, investuodamas į jo apmokymus ir pan.
Tuo tarpu personalo atrankomis užsiimančios įmonės „Noriu personalo sprendimų grupė“ Kauno padalinio vadovė Kristina Rokaitė-Bašlykovienė pastebi ir objektyvesnių priežasčių. „Lietuvai tapus Europos Sąjungos nare ir sparčiai augant ekonomikai, darbo rinka pastaraisiais metais tapo itin dinamiška. Atlyginimai rinkoje kinta labai sparčiai, kai kurių sričių specialistams dėl jų stokos rinkoje mokami pernelyg aukšti atlyginimai, tai lemia nemažus nuokrypius nuo atlyginimų vidurkių“, - darbdavio sunkumus apsispręsti dėl atlyginimo vardija K.Bašlykovienė.
Anot jos, Lietuvoje daugumoje įmonių nėra vieningos, aiškios, skaidrios darbo užmokesčio mokėjimo politikos, subalansuotos atlygio ir motyvacijos sistemos, standartų, aiškiai apibrėžiančių pareigas ir atsakomybes, tuo pačiu ir reikalingas darbuotojo kompetencijas. Tai ir sudaro prielaidas atlyginimų variacijoms, plačioms jų riboms, nuokrypiams nuo vidurkių.
Be to, skelbimuose nenorima įvardyti atlygio ir dėl konkurencinės aplinkos tiek išorėje, tiek ir įmonės viduje. Įtampa darbo rinkoje, stengiantis išsaugoti ar pritraukti tam tikros srities specialistus, verčia imtis „tylėjimo“ strategijos, neretai mokėti skirtingus atlyginimus tos pačios grandies ir atsakomybės lygmens darbuotojams įmonės viduje.
Užsienyje, skirtingai nei Lietuvoje, darbo pasiūlymuose yra įprasta rašyti darbo užmokestį. Paprastai nurodomas metinis atlyginimas. Pasak K.Bašlykovienės, išsivysčiusiose Vakarų Europos šalyse daugelį metų stabili ekonomika lemia tam tikrą aiškumą ir darbo rinkoje – aiškiai apibrėžta ir patikrinta motyvavimo sistema, darbo užmokesčio politika, standartai, apibrėžiantys atitinkamai pareigybei reikiamas kompetencijas, atsakomybes, skaidrumas už ką ir kiek mokama, kokia premijavimo sistema ir pan. Be to, didelis poreikis aukščiausios kvalifikacijos personalo tai pat lemia tai, kad darbo pasiūlymus tikslinga pateikti kiek įmanoma patraukliau, taip pat nurodant ir patrauklų atlygį.
Kita tokių skirtumų tarp Lietuvos ir užsienio priežastis – šešėlinė ekonomika. „Užsienyje, skirtingai nei Lietuvoje, netenka susidurti su atlyginimus vokeliuose mokančiomis įmonėmis“, - teigia D.Lingytė. Natūralu, kad mokesčius slepianti įmonė nenorės afišuoti tikrųjų atlyginimų.