A.Rand romanas teigia individų teisę gyventi vien savo naudai. Daugelį metų A.Rand mintį puolė intelektualai – rašytojos aplinkos vadinami „geradariais“ – kurie įrodinėjo, jog individai turėtų dirbti ir kitų labui. Jos knyga buvo išvadinta ode gobšumui. Gore‘as Vidalas knygos filosofiją pavadino „beveik tobula savo amoralumu“.
Tačiau romanas subūrė gerbėjų būrį – kai kurie iš jų yra korporacijų vadovai, tik privačiuose pokalbiuose drįstantys papasakoti apie knygos jiems padarytą įtaką. Pasak jų, dar būdami studentai jie perskaitė knygą, kuri jų dar nesusiformavusioms mintims suteikė formą ir materiją, parodė, jog tarp asmeninių ambicijų ir viešojo gėrio nėra konflikto.
„Kalbėjausi su daugybe stambiausių Amerikos kompanijų vadovų, kurie pasakojo, jog „Atlantas patraukė pečiais“ padarė reikšmingą įtaką jų verslo sprendimams, net jei jie ir nesutinka su visomis Ayn Rand mintimis, - sakė vieno didžiausių JAV bankų „BB&T“ tarybos pirmininkas Johnas A.Allisonas. - Ji gali pasiūlyti kai ką tokio, ko neturi kitos knygos: principus, pritaikomus versle ir gyvenime. Pavadinčiau ją visiškai išbaigta“..
Vienas garsiausių A.Rand pasekėjų yra Alanas Greenspanas, buvęs Federalinių rezervų banko pirmininkas, praėjusią savaitę išleidęs savo memuarus „Sukrėtimų epocha“ („The Age of Turbulence“).
A.Greenspanas susipažino su A.Rand, kai būdamas 25 metų dirbo ekonomikos prognozuotoju. Tuo metu ji jau buvo išgarsėjusi romanu „Ištaka“ („The Fountainhead“), pasakojančiu apie savo principams ištikimą architektą. A.Greenspanas vedė moterį, priklausiusią A.Rand būreliui, vadinamajam „kolektyvui“, kuris kiekvieną šeštadienio vakarą rinkdavosi rašytojos bute Niujorke.
A.Rand nekreipė daug dėmesio į A.Greenspaną, kol šis nepradėjo girti „Atlanto“ juodraščio, kurį ji garsiai skaitydavo savo mokiniams, pasakoja Ayn Rand raštų archyvaras Jeffas Brittingas. Anot jo, A.Greenspaną žavėjo „jos moralinė kapitalizmo gynyba“.
Liberali A.Rand filosofija brendo sunkiomis sąlygomis. Ji gimė Rusijoje 1905 metais. Jos gyvenimas drastiškai pasikeitė, kai į tėvo vaistinę įsiveržė bolševikai ir pareiškė, kad jo visas jo turtas priklauso valstybei. Ji pabėgo iš Sovietų Sąjungos 1926-aisiais ir tais pačiais metais atvyko į Holivudą, kur pro vartų plyšį pamatė filmavimo aikštelę - joje režisierius Cecilis B.DeMille‘is filmavo nebylųjį „Karalių karalių“.
Jis jai pasiūlė apžiūrėti aikštelę, po to statistės darbą, o vėliau ir jaunesniosios scenaristės vietą. Ji pardavė kelis scenarijus ir tuo pat metu rašė romanus, kurių nelydėjo finansinė sėkmė. Iki 1943-ųjų, kai „Ištakos“ gerbėjai ėmė iš lūpų į lūpas ją populiarinti ir pardavimai kaipmat išaugo.
Po „Atlanto“ publikacijos 1957 metais A.Greenspanas parašė laišką į „The New York Times“ ir bandė apginti romaną nuo kritiko pastabos, jog „knyga parašyta iš neapykantos“. A.Greenspanas rašė: „Atlantas“ patraukė pečiais“ teigia gyvenimą ir laimę. Teisingumas yra negailestingas. Kūrybingi individai, nenukrypdami nuo tikslo ir racionalumo, sulaukia džiaugsmo ir save realizuoja. Parazitai, nuolat vengiantys tikslo arba proto, žūva – taip ir turėtų būti“.
A.Rand žurnalas „The Objectivist“ vėliau išspausdino kelis A.Greenspano rašinius – tarp jų ir 1966-ųjų tekstą apie aukso standartą.
A.Rand „Atlantą“ vadino detektyvu „ne apie žmogaus kūno žmogžudystę, bet apie jo sielos mirtį ir atgimimą“. Veiksmas prasideda nuosmukio laikais. Kad išgelbėtų ekonomiką, pagrindinis veikėjas Johnas Galtas rengia protestą prieš vyriausybės įsikišimą. Gamyklos, fermos ir parduotuvės užsidaro. Pritrūkus maisto, kyla riaušės.
A.Rand sakė bandžiusi „parodyti, kaip pasauliui reikia pirminių judintojų ir kaip negražiai jis su jais elgiasi“ bei pavaizduoti, „kas atsitinka pasauliui, kai jų nelieka“.
Knyga susilaukė negailestingų recenzijų. Kritikai kabinėjosi prie jos ilgio, filosofijos ir literatūrinių užmojų. Konservatoriai su liberalais išsijuosę peikė knygą; dešinieji joje įžvelgė bedieviškumo skatinimą, o kairieji – panegiriką gobšumui. Pasakojama, kad A.Rand kasdien verkė skaitydama recenzijas.
Rašytoja garsėjo gyvenimu tik sau. Sklido kalbos, kad ji suviliojo rimčiausią savo skaitytoją Nathanielį Brandeną, kai šiam buvo 24 ar 25 metai, o jai – mažiausiai 50. Abu buvo susituokę. J.Brittingas patvirtino, kad vieną vakarą jie pasikvietė savo sutuoktinius ir jiems pranešė, kad pora ruošiasi tapti meilužiais.
„Ji nebuvo malonus žmogus, - sakė privačios investicijų įmonės „Rainwater“ viceprezidentė Darla Moore. – Tačiau kokią nuostabią dovaną ji mums įteikė“.
Pietų Karolinos universiteto mecenatė D.Moore 1998 metais, kai universitete buvo atidaryta jos vardo verslo mokykla, kalbėjo apie savo skolą A.Rand: „Būdama moteris ir pietietė aš mėgavausi A.Rand mintimi, kad svarbus tik geras darbas, o ne kas tu esi“.
Pasak D.Moore, A.Rand iškelta „savanaudiškumo dorybė tėra šiurkšti frazė, nusakanti budistinę mintį, jog privalai pats savimi pasirūpinti“.
Kai kuriuos verslo lyderius gali sutrikdyti mintis, kad vienintelis vadovų klasės narius vienijantis dalykas yra jų sėkmė. James‘as M.Kiltsas, vykdęs revoliucijas „Gillette“, „Nabisco“ ir „Kraft“ kompanijose, teigė su „Atlantu“ susidūręs „tokiu studentijos laikotarpiu, kai visi buvo nihilistai, nekonformistai ir kolektyvistai“. Knyga jį paguodė, nes parodė, kad ir sėkmė yra racionali.
„A.Rand tikėjo, kad esama gėrio ir blogio, - sakė jis, - kad meistriškumas turėtų būti mūsų tikslas“.
Johnas P.Stackas yra verslininkas, puikiai įsidėmėjęs A.Rand idėjas. Jis vadovavo Springfilde, Misūrio valstijoje, traktorių variklius perdirbančiai kompanijai „Springfield Remanufacturing Company“, kai jos savininkė „International Harvester“ per 1982-ųjų (tais metais mirė A.Rand) nuosmukį atsikratė firmos.
Netekęs savo vienintelio kliento J.Stackas ėmė veikti kaip pagrindinis „Atlanto“ veikėjas. Jis sukūrė „atverstos knygos“ kompaniją, kurioje darbuotojai skaidriai dirbo savo naudai.
J.Stackas pasakoja, kad nustatė, kiek kiekvienas darbas prisideda prie kompanijos pajamų, ir kiekvieną algą – taip pat ir saviškę – kasdien viešai skelbė. Darbovietės, pasak jo, garsėja savo nedemokratiškumu, emociniu krūviu ir politika.
J.Stackas sako, kad jo įvesta laisvoji rinka visa tai pakeitė racionaliu elgesiu. Mašinistas tiksliai žinojo, kiek jo darbo valanda atneša pajamų, taigi ir kiek kainuoja jo tinginiavimas. Šitaip, pasak J.Stacko, pasireiškė „Atlanto“ objektyvizmo filosofija: žmonės dirbo vedami proto ir naudos sau.
„Tavyje glūdi kažkas, ką A.Rand ir užkabino, - sakė J.Stackas. – Nori būti didvyris, nori būti teisingas, bet tuo pat metu turi savimi abejoti, nors privalai nekreipti dėmesio į visu, kurie nori tau sutrukdyti. Teisininkai man draudė atversti knygas ir dalintis pelnu“. Jis jų neklausė. „‘Atlantas‘ man padėjo siekti tos kvailio svajonės, kuri virto ‚SRC‘“.
J.Stackas pasakojo, kad jam tebuvo 19 metų, kai gamyklos, kurioje dirbo, valdytojas jam į rankas įteikė knygos egzempliorių: „Tai geriausia mano skaityta verslo knyga. Mokykloje man nesisekė, nes buvau svajotojas. Kai kas nors tau liepia rimtai žiūrėti į savo svajones, tau atsiveria akys“.
J.Stackas sako šią knygą davęs ir savo sūnui, 25 metų Timui Sackui, kuri jaunuolį įkvėpį eiti dirbti geležinkelyje – kaip ir knygos veikėją Dagny Taggart.
Kasmet 400 tūkst. A.Rand romano egzempliorių nemokamai siūlomi mokykloms. Už juos moka Ayn Rand institutas, kurio direktorius Yaronas Brookas teigia, kad jo misija yra „neleisti A.Rand numirti“.
Pernai knygynai pardavė 150 tūkst. A.Rand romano egzempliorių. Jis ir toliau sulaukia net ir jaunesniosios kartos dėmesio. NBA krepšinio klubo „Dallas Mavericks“ savininkas Markas Cubanas ir „Whole Foods“ tarybos pirmininkas Johnas P.Mackey‘us – abu gimę šeštame dešimtmetyje – yra sakę, kad A.Rand labai prisidėjo prie jų sėkmės.
Nemiršta ir pagrindinis knygos veikėjas Johnas Galtas. Subrangovas, pasamdytas nugriauti griūvančių Pasaulio prekybos centro dangoraižių apgadintą buvusį „Deutsche Bank“ pastatą, vadinasi „John Galt Corporation“. Praėjusį mėnesį, po du ugniagesius pražudžiusio gaisro, iš šios kompanijos atimtas užsakymas.
Čikagoje yra firma „John Galt Solutions“, gaminanti programinę įrangą. Jos įkūrėja ir vadovė Anne-Marie Omrod sakė, kad ją įkvėpė šis veikėjas. Ji su Kai Trepte skaitė knygą, kai planavo įkurti verslą: „Mums knyga simbolizavo būtinybę augti ir save tobulinti nevaržant kitų žmonių. Johnas Galtas pasikvietė visus didžiausius protus ir įkūrė naują visuomenę“.
„Kai kurie mūsų klientai neatpažįsta vardo, nors po susitikimo su mumis labai nori perskaityti knygą, - tęsė ji. – Vis dėlto mūsų prekybos atstovams iškyla problemų. Nauji klientai paprastai klausia: ‚Ei, o kur Johnas Galtas? Argi aš ne pakankamai svarbus, kad susitikčiau su Johnu Galtu?‘“