Verslas ir elitinis menas

Ko reikia, kad verslas atrastų kelią į šiandienos kultūros grandų sales, o ieškantys paramos suvoktų, kokie jų projektų aspektai vilioja milijoninius paramos biudžetus valdantį verslą?

Vienos iš pagrindinių naujų meno krypčių iniciatorių Europoje – Zalcburgo festivalis ir Rūro trienalė – šiemet stato žymaus belgų menininko Jano Fabre spektaklį „Rekviem metamorfozei“. Pasaulinio garso dailininkui, skulptoriui, teatro režisieriui ir choreografui tai vienas didžiausių projektų, kuris dar iki premjeros sulaukė Europos menininkų ir žiniasklaidos susidomėjimo.

Prie „Rekviem metamorfozei“ prisideda „Vilnius – Europos kultūros sostinė 2009“ ir tarptautinis teatro festivalis „Sirenos“. Festivaliui ir trienalei tai dar vienas didelis spektaklis, o Lietuvai – žingsnis į naują erdvę: pirmą kartą tampame ne tik šiuolaikinio teatro vartotojais ir eksportuotojais, bet ir jo prodiuseriais.

„Jano Fabre spektaklis kainuos beveik pusę mūsų festivalio biudžeto – apie 400 000 Lt. Šie pinigai reiškia, kad pasaulinė spektaklio premjera vyks Vilniuje – iš karto po pasirodymo Zalcburge, kurio kultūrinio gyvenimo šaknys nepalyginti gilesnės. Be to, lietuviški vardai eis greta tų, kurie diktuoja šiuolaikines tendencijas, ir tai nepraslys pro akis nei Europos žiniasklaidai, nei kultūros atstovams. Pereiname į naują kultūrinį lygį“, – sako Martynas Budraitis, „Sirenų“ direktorius. Jis taip pat jau dešimtmetį organizuoja ir vienos sėkmingiausių nevalstybinių šalies kultūros institucijų Oskaro Koršunovo teatro veiklą.

Be Fabre, „Sirenos“ šiemet į Vilnių atveža dar vieną pasaulinio garso vardą: Romeo Castellucci. Lietuvos žiniasklaida paprastai nepamiršta dviejų faktų apie jį: Eimuntas Nekrošius italą pavadino režisieriumi, darančiu „be abejo, didžiausią“ įspūdį šiandieniniame teatre; ir tai, kad jo gastrolių grafikas jau dabar sudarytas iki 2011 metų.

Lietuviai jo vizitą pradėjo planuoti prieš trejus metus – sako, net tokio popdievo kaip Robbie Williamsas planai laisvesni. Ne mažiau skambus ir faktas, kad Castellucci – vienas brangiausių ir labiausiai vertinamų šiuolaikinių teatro režisierių.

Festivalis per dešimt rugsėjo dienų parodys 17 spektaklių. Pristatys ryškiausius šių dienų kūrėjus, vertinamus visame – tiesiogine prasme – pasaulyje. Faktas. Pasvarstymai pritrauks elitinės kultūros mėgėjus iš Vilniaus ir visos Lietuvos, užsienio. Prisidės prie visuomenės edukacijos. Kels reikalavimų renginiams kartelę. Populiarins šiuolaikinį meną. Gerins šalies įvaizdį.

„Sirenų“ biudžetas – milijonas litų. Maždaug pusę jų skiria valstybė, kita dalis – festivalio organizatorių rūpestis. „Rėmėjų ieškome įvairiai: ir per didelių įmonių rinkodaros skyrius, ir per iš anksčiau užsimezgusius ryšius, ir, žinoma, per asmenines pažintis.

Lietuva maža, emocijų ir spontaniškumo sprendžiant ką remti pas mus kol kas dar daug, todėl šis būdas dažnai būna vienas sėkmingiausių“, – sako M.Budraitis. Potencialiems „Sirenų“ rėmėjams organizatoriai paprastai nuodugniai išdėsto, kokią naudą verslas gali gauti iš rėmimo: jie gali iš anksto susipažinti su projekto pristatymu ir apsvarstyti, kokie renginių privalumai ar išskirtinumai atitinka jų rėmimo strategijas.

Rinkodaros teoretikų teigimu, nepaisant konkrečių rėmėjų tikslų, mecenavimas, arba rėmimas, pats savaime palankiai vertinamas visuomenėje. Čia labai svarbus vienas aspektas – remiamo renginio ir paramą teikiančios bendrovės esamas ar siekiamas įvaizdis turi sutapti.

„Siųsdami pasiūlymą bendradarbiauti, sudarome ir „reklamos žiniasklaidoje paketą“, nes rėmimas šiais laikais jau teisingai suvokiamas – tai yra pirmiausia veiksminga rinkodaros priemonė, o ne tik socialiai atsakingas veiksmas. Verslo siekis būti matomiems už skiriamus pinigus dažniausiai suprantamas, tačiau kartais susiduriame su norais, kurių net nesiryžtu perduoti užsienio atlikėjams – pavyzdžiui, įtraukti rėmėjo vardą į pasaulinio garso menininko kūrinio pavadinimą.

Tiesa, po truputį randasi ženklų, kad tokių lazdos perlenkimų pasitaikys vis rečiau. Verslas Lietuvoje, nors kol kas ir lėtai, pradeda perprasti pasaulines bendravimo su menu, pagarbos vienas kitam tradicijas, suvokia žaidimo aukščiausioje lygoje taisykles“, – dėsto jis.

Pagal Labdaros ir paramos įstatymą, pastaroji yra paramos teikėjų savanoriškas ir neatlygintinas, išskyrus pagal įstatymo leidžiamus gavėjo įsipareigojimus, paramos teikimas nurodytiems gavėjams nustatytais tikslais ir būdais. Teikiant paramą leidžiami tam tikri paramos gavėjo įsipareigojimai paramos teikėjui. Tačiau verslas paramą dažniausiai suvokia kaip veiksmingą komunikacijos technologiją. Jos efektyvumas atsakingai matuojamas GRP (angl. gross rating point, vidutinė auditorija), TRP (angl. target rating point, tikslinė auditorija) ir kitais rodikliais, kurie padeda gana tiksliai įvertinti, ar pinigai buvo išleisti tikslingai.

„Efektyvumas – viena iš pagrindinių sėkmingo verslo sąvokų. Vien reklama, kaip komunikacijos priemonė, mūsų versle šiandien nėra pakankamai veiksminga. Natūralu, kad ieškome naujų būdų, kaip teikti informaciją apie save, formuoti ir stiprinti pageidaujamą bendrovės įvaizdį. Todėl remdami projektus žiūrime, kad jie atitiktų mūsų vertybes ir misiją, kurtų pridėtinę vertę ir bankui, ir visai visuomenei“, – aiškina SEB Vilniaus banko Rinkodaros departamento vadovas Arūnas Užupis.

SEB Vilniaus banko rėmimų strategijoje – trys pagrindinės kryptys: verslumo ir progreso skatinimas, menas ir kultūra, sportas. „Šias sritis pasirinkome atlikę tyrimą, kuriuo išsiaiškinome, ką labiausiai vertina mūsų klientai, auditorija, į kurią orientuojamės kurdami savo verslą. Kasmet rėmimui ir socialinės atsakomybės (angl. corporate social responsibility, CSR) projektams skiriame apie vieną procentą banko grupės pelno.

Maždaug ketvirtis šio biudžeto skiriama CSR, iš likusio – pusė verslumui skatinti, trečdalis kultūrai ir maždaug po dešimtadalį sporto ir kitiems renginiams remti“, – skaičiuoja A.Užupis. Pasak jo, pagrindiniai banko motyvai skirti dalį savo pelno paramai yra didelės ir modernios bendrovės socialinė atsakomybė visuomenei, prekės ženklo žinomumo ir pageidaujamo įvaizdžio stiprinimas.

SEB Vilniaus bankas per mėnesį sulaukia daugiau kaip 50 kreipimųsi dėl rėmimo įvairiausiems projektams, renginiams, veikloms ir asmenims. Netrukus bankas ketina savo interneto svetainėje pateikti informaciją potencialiems prašytojams – kokie projektai gali tikėtis paramos ir kaip turi būti pateikta paraiška. „Kartais sulaukiame laiškų, kurie prašosi į nesąmonių muziejų.

Kokybiškai pateiktų, aiškiai motyvuotų prašymų, kuriuose matytume, kokią naudą projektas duoda ne tik pinigų norinčiai (kartais net ir reikalaujančiai) pusei, bet ir bankui, – mažuma. Paramos prašantiesiems reikėtų labai aiškiai suprasti pagrindinį faktą: skirti paramą ar ne, svarsto samdomi darbuotojai. Su savininkų pinigais jie privalo elgtis atsakingai; tai atsakomybė ir akcininkams, ir visiems su bendrove susijusiems asmenims. Todėl kiekvienas litas turi būti išleistas tikslingai ir teikti naudą bankui“, – įsitikinęs A.Užupis.

Pasak jo, pirminė kiekvieno skaidraus verslo misija yra didinti jo vertę akcininkams. Efektyvumo siekianti bendrovė nuolat ieško naujų būdų, kaip sukurti kuo daugiau vertės kartu sėkmingai išliekant konkurencingoje aplinkoje.

A.Užupio teigimu, konkurencijos dėsniai dabar galioja kiekvienai įmonei – privatizacijos amžius, kai pasidavus akimirkos nuotaikai pinigai buvo švaistomi abejotinos vertės projektams, liko praeityje. Pasielgusi neatsakingai ir netikslingai išleidusi pinigus, bendrovė susilpnins savo pozicijas rinkoje. „Nuo to, kad emocingai ir neapgalvotai skyrusi paramą našlaičiams, miesto šventei ar krepšinio varžyboms bendrovė nebegalės tęsti savo veiklos ir galbūt bankrutuos, nebus geriau niekam. Tokie veiksmai gali reikšti nebemokamus mokesčius ir prarastas darbo vietas, vadinasi, nuostolį visai visuomenei ir šalies ekonomikai“, – vaizdžiai galimą grėsmę piešia SEB Vilniaus banko Rinkodaros departamento vadovas.

Korporacinė atsakomybė (įsišaknijęs terminas „socialinė atsakomybė“, tačiau ji apima platesnę nei vien socialinę sritį) yra bruožas tokios įmonės, kuri užsibrėžusi veikti taip, kad teiktų naudą ne tik sau (pelną), bet ir visuomenei bei savo darbuotojams, ir nekenktų aplinkai. Atsakomybė išsaugoti bendrovės ekonominį, visuomeninį integralumą yra vienas iš tokių įsipareigojimų. Be abejo, jis nesuderinamas su neatsakingu pinigų leidimu.

O atsakingas verslas jau ir lietuviškose rinkose tampa ne egzotika ir ekstravagancija, o būtinu veiklos aspektu. Suvokimas, kad atsakomybė paveikia visus veiksmus, kuriuos bendrovės atlieka, keičia ir požiūrį į paramą, ir galimus jos objektus. Rėmimo vaidmuo šiuo atveju gali būti ne tik tiesiogiai pragmatiškas, bet ir padėti išreikšti, kaip bendrovė suvokia savo vietą visuomenėje.

Didžiausias šalies bankas jau dešimtmetį remia du didelius kultūros renginius – Vilniaus festivalį ir „Kaunas Jazz“, turi ilgalaikių įsipareigojimų ir socialinei „Išsipildymo akcijai“ bei SEB BBL – Baltijos krepšinio lygai. Ilgalaikiai projektai, paties banko iniciatyvos reiškia, kad nors oficialiai rėmimų biudžetas turi būti baigtas svarstyti iki spalio pabaigos, realiai jis tampa deficitinis jau vasaros viduryje.

„Ir praktika, ir tikimybių teorija rodo, kad galimybė sulaukti pasiūlymo, kuris idealiai atitiktų mūsų siekiamą įvaizdį ir komunikuojamas vertybes, yra arti nulio. Todėl iniciatyvų skatinti verslumą, šalies pažangą imamės patys. Beje, mūsų dėmesio tikrai sulauktų projektai, plėtojantys elitinę Lietuvos kultūrą, tačiau šiandien dažniau sulaukiame kreipimųsi iš tiesiogiai į pelną orientuotų renginių organizatorių“, – padėtį nušviečia A.Užupis.

Rengti pačių inicijuotą kultūros projektą ėmėsi ir „Bitė“ – šiemet bendrovės kartu su dailininkais Audriumi Gražiu ir Vilmantu Marcinkevičiumi rengiamas projektas „Bitės meno erdvės“ vyko trečią kartą. Prieš porą metų bendrovė atliko nuoseklią rinkos analizę, norėdami išsiaiškinti pagrindines tendencijas, esamą situaciją ir galimybes.

Anot „Bitės“ generalinio direktoriaus pavaduotojo rinkodarai Pauliaus Dambrausko, buvo ieškoma neįprastos idėjos, įdomaus projekto, kuris turėtų išliekamąją vertę visuomenei. Viena iš siūlomų idėjų buvo dailės pleneras, kurią išplėtojus ir gimė projektas „Bitės meno erdvės“. Tai unikalus tarptautinis renginys, kurio metu dailininkai kuria didelio formato paveikslus viešose erdvėse – gatvėse, parkuose.

„Kaskart skirdami pinigus paramai svarstome, kokią pridėtinę vertę vieni kitiems galime sukurti – nepakanka, kad būtų paminėtas tik bendrovės vardas ar prekės ženklas. Visų pirma vertiname originalumą, nes mūsų misija – suteikti naują patirtį“, – sako P.Dambrauskas. Jo teigimu, pagrindiniai bendrovės paramos motyvai yra socialinė reikšmė, įvaizdis, taip pat galimybė kitaip, naujai pristatyti bendrovės išskirtinumą.

Pasak bendrovės generalinio direktoriaus pavaduotojo, „Bitė“ turi tris pagrindines sritis, kurioms skiria paramą: sportas, kultūra ir jaunimo lavinimo projektai. „Procentais biudžeto sritims nesame paskirstę – kiekvieną kartą vertiname pateiktų projektų pridėtinę vertę bendruomenei. Bendrovės dėmesys paramai ir labdarai pagrįstas mūsų vizija ir vertybėmis“, – sako P.Dambrauskas.

Pasak Budraičio, Lietuvoje susidariusi padėtis, kai naujoviški, originalūs, dar neregėti projektai gerokai sunkiau pritraukia rėmėjų. „Kodėl opera, klasikinė muzika finansavimą randa gerokai lengviau? Nemanau, kad skiriasi vadybininkų darbo principai ar talentas. Man atrodo, kad tai daugiau susiję su verslininkų nenoru rizikuoti, kartais, neslėpkime, ir su nelabai stipriu šiuolaikinės kultūros išmanymu.

Šiemet atvežame aukščiausios lygos teatro grandus, tačiau net ir Fabre ar Castellucci vardai girdėti toli gražu ne kiekvienam. Ir vis dėlto būtent verslininkai geriau nei kas nors kitas turėtų žinoti, kad didesnė rizika reiškia ir didesnę investicijų grąžą – buvimas su elitiniu, raidos tendencijas diktuojančiu menu kuria pažangaus, šiuolaikinio, įžvalgaus verslo įvaizdį“, – įsitikinęs „Sirenų“ direktorius. Vežti pasaulinius vardus į Vilnių kiek rizikinga ir dėl publikos – net ir šalies elitas ne visada žino pasaulinio garso teatralus.

„Manome, kad viena pagrindinių mūsų funkcijų yra visuomenės kultūrinė edukacija. Nėra lengva, tačiau ir ateityje ketiname vežti tai, kas teatro scenose naujausia ir geriausia. Dirbdami su Oskaro Koršunovo teatru remiamės tokiais pat principais – uždirbame tik iš gastrolių po geriausius festivalius, o rodyti spektaklius Lietuvoje mums nuostolinga. Juk mokame net už salės nuomą. Tačiau savo publikos neketiname pamiršti – nepaisydami vienadienės finansų logikos, čia vis tiek vaidinsime“, – švietimo svarba neabejoja M.Budraitis.

A.Užupis sako, kad ir visuomenės kultūrinė edukacija, ir elitiniai renginiai su laiku tikrai sulauks vis daugiau didžiojo verslo dėmesio. „Egzistuoja vienas kitam įtaką darančių reiškinių ratas: mes siekiame remti tai, kas svarbu mūsų klientams, jų kultūros supratimas ir skonis lavėja, todėl, manau, Lietuvoje pastebėsime vis daugiau intelektualiosios kultūros apraiškų. Vis dėlto reikia paminėti, kad nei sportas, nei pramoginiai renginiai iš akiračio neišnyks – visuomenei reikia įvairaus pobūdžio veiklos. Svarbu, kad nekiltų klausimų dėl jos kokybės“, – tikina jis.