Kiek reikia turėti pinigų, kad išeitum į pensiją turtingas?

Žurnalas „Fortune“ liepos pradžioje išleistame specialiame priede investuotojams klausia: kiek reikia pinigų, kad į pensiją išeitum turtingas? Ir pats pateikia skaičių – 5 mln. USD. „Parex“ finansinių paslaugų grupės įmonės „Parex Asset Management“, kuri valdo per 1 mlrd. EUR kapitalą ir turi antrines bendroves Ukrainoje bei Rusijoje, prezidentas Robertas Idelsonas „Versus“ teigia, kad žmonių, kurie galvoja apie ankstyvąją pensiją, pensinis kapitalas turi būti 15–20 kartų didesnis nei planuojamos kasmetinės išlaidos.

Lietuvoje žmogus dar negali visiškai nedirbti, nes kol kas nėra tokios geros, o tiksliau – tikros, kaip Vakaruose privačios bankininkystės ar turto valdytojo, „Versus“ teigia investicijų banko „Suprema“ privačios bankininkystės direktorė Baltijos šalims Jolanta Latvienė. Todėl ir jau pakankamai uždirbusiam verslininkui tenka pačiam stebėti, kaip sekasi jo investicijoms į fondus, įmonių akcijas, jis pats turi sekti, kokia yra jo nekilnojamojo turto vertė ir ar jis generuoja planuotas pajamas.

Pašnekovė nesiima įvardyti, kiek reikėtų pinigų žmogui, kad jis galėtų nebedirbti, nes kiekvieno poreikiai yra skirtingi. Pavyzdžiui, vieniems pakanka 6 000 Lt per mėnesį, kitų poreikiai 20 000–40 000 Lt. Todėl turto valdytojai su kiekvienu klientu individualiai aiškinasi, kokios turėtų būti jo mėnesio pajamos.

„Aš niekada visų savo pinigų neinvestuočiau į vertybinius popierius ir nesitikėčiau iš to pragyventi ir nedirbti. Investicijos turėtų būti išskaidytos“, – sako J.Latvienė.

Ji skaičiuoja, kad investicijos į vertybinius popierius – akcijas, obligacijas, turėtų prasidėti nuo 2 mln. Lt, jeigu klientas norėtų per mėnesį uždirbti daugiau nei 20 000 Lt. Tačiau perspėja, kad vien tik iš šios investicijos neužtenka pragyventi, nes, jeigu šiandien biržose akcijos kyla, tai rytoj jau gali jų kursas kristi. Todėl patikslina, kad „į vertybinius popierius investavus 2 mln. Lt, žmogus uždirbtų tik tiek, kad galėtų „kažką sau leisti“.

„Nors vienas iš mūsų klientų – aukštas pareigas einantis verslininkas, kuris išplėtojo savo verslą ir gautus pinigus investavo į vertybinius popierius – tikisi iš jų pragyventi ir keliauti. O jo kelionės į tolimas šalis kainuoja apie 200 000 Lt“, – išskirtinį atvejį pateikia J.Latvienė.

„Supremos“ turto valdytojai šiam verslininkui suskaičiavo, kad, jeigu investicijų grąžą yra 11–12%, tai norint patenkinti jo poreikius, į fondus šis žmogus turėtų investuoti apie 6 mln. Lt. 60% šių pinigų būtų skiriama akcijoms, o kita dalis – obligacijoms. Vadovė teigia, kad taip suformuotam portfeliui nurodoma 67% rizika, kad jo vertė per metus gali nukristi 8–9%. Todėl, verslininkas gautų apie 900 000 Lt pajamų per metus.

„Iš „Supremos“ įmonių finansų skyriaus jaučiame, kad tie žmonės, kurie parduoda įmonę, beveik visada dalį gautų pinigų investuoja į vertybinius popierius. Tačiau tai niekada nebūna didesnė suma nei 10% parduotos įmonės vertės“, – pažymi J.Latvienė.

„Supremos“ privačios bankininkystės klientų sąrašas neilgas, tačiau jį sudaro klientai, turintys dideles sumas. Į Latvienės kuruojamą klientų sąrašą patenka tie, kurie gali investuoti nuo 0,5 mln. Lt.

Šiemet nuo sausio 1 dienos, palyginti su 2006 metais, vidutinis kai kurių „Supremos“ klientų portfelis augo apie 17%, o mažiau rizikavusių – 8–10%.

J.Latvienės teigimu, auksinius kiaušinius šiemet investuotojams dėjo: Brazilijos rinka, kuri uždirbo 21% investicinės grąžos, dar daugiau – 27% Kinijos, o ypač gerai vertinama Skandinavija, kuri per mažiau nei metus uždirbo net 46% grąžos.

2006 metais „Suprema“ turėjo klientų, kurie pernai investavę 150 000 Lt per metus savo portfelį paaugino 51%. O Rusijos vertybinių popierių rinka pernai krito ir tokia jos būsena tęsėsi net tris savaites, tačiau metams pasibaigus šios rinkos investicijų grąža buvo 47%.

J.Latvienė nurodo, kad „Suprema“ savo klientų pinigus investuoja į specifinius sektorius: energetikos, vandens, klimato atšilimo ir Azijos nekilnojamąjį turtą. Pasak jos, Klimato atšilimo fondą savo portfelyje turėtų turėti žmogus, kuris investuoja 5–6 metams. Šis fondas investuoja į įmones, kurios sprendžia klimato atšilimo problemą. Jo grąža nuo šių metų gegužės pabaigos buvo 3,24%. Kitas – vandens fondas – investuoja į pasaulio geriamojo vandens gavybą, o Azijos nekilnojamojo turto fondas – į šio žemyno nekilnojamąjį turtą.

„Dauguma klientų kol kas neatsiima uždirbtų iš investicijų pinigų, nes jie dirba ir turi kitų pajamų. Tačiau yra ir tokių, kurie kasmet pasiima po 50 000–200 000 Lt“, – pasakoja J.Latvienė.

Dėliodama į ankstyvą pensiją išeinančio lietuvio portretą, pašnekovė svarsto, kad jis turėtų būti apie 50 metų, nes jaunesnis vargu ar atsisakytų visiškai nedirbti ir nebūti viešumoje. Tačiau Lietuvoje jau yra ir jaunų žmonių, kurie nori užsiimti tik tuo, kas jiems patinka, o darbą paversti malonumu. „Reikėtų sakyti taip, kad tokiame amžiuje darbas jam turėtų tapti pomėgiu, o didžiausius pinigus jis turėtų uždirbti iš investuotų pinigų“, – patikslina savo piešiamą paveikslą J.Latvienė.

„Suprema“ privačios bankininkystės direktorė pasakoja, kad neseniai vienas verslininkas išėjo iš darbo, nes buvo jau pakankamai sukaupęs pinigų. Pirmus metus jis praleido kamuojamas depresijos, nes negalėjo susitaikyti su tuo, kad jam niekas neskambina, neprašo patarimų, o buvę kolegos gyvena ir dirba toliau be jo. Todėl po metų jis vis dėlto sugrįžo į darbą, tik, aišku, kitu statusu ir su galimybe dirbti laisvu grafiku.

Tokių žmonių atsiras greitai

„Parex Asset Management“ prezidentas pritaria, kad nors į ankstyvąją pensiją besirengiantis žmogus jau yra sukaupęs reikalingą tam kapitalą ir dalį jo galbūt jau investavęs į kitus verslus, labai svarbu, kad „šis žmogus būtų pasirengęs pasitraukti iš verslo ir sugebėtų džiaugtis gyvenimu“. Nors toks žingsnis atrodo patrauklus, daugeliui pasiturinčių žmonių jį žengti sunkiau nei tikimasi.

„Vienas iš mano klientų štai ką yra pasakęs: kai supratau, kad išėjus iš darbo man daugiau nebeskambins daugelis žmonių, su kuriais aš nuolat kalbėdavausi verslo reikalais, nusprendžiau, kad laikas išeiti į pensiją dar neatėjo“, – pasakoja R.Idelsonas.

Pasak jo, būtent todėl daugelis Baltijos šalių verslininkų, pardavę dešimtmetį kurtą verslą ir gavę pinigų, kurių užtektų išėjus į pensiją, negali ilgai sėdėti be darbo ir pradeda investuoti į naujus projektus.

„Visi mūsų klientai, kurie gali anksti išeiti į pensiją, tokia galimybe dar nesinaudoja. Ir tai gerai dėl daugelio priežasčių – būtent jų energija padeda vystytis Baltijos šalių ekonomikai“, – įsitikinęs R.Idelsonas.

Tačiau jis pripažįsta, kad Šveicarijoje žmonės daug dažniau išeina į ankstyvąją pensiją ir džiaugiasi tuo, ką uždirbo.

„Tačiau greitai tokių žmonių atsiras ir pas mus, nes globalizacija atveria naujas galimybes, kurios buvo anksčiau nepasiekiamos arba apie kurias anksčiau nežinojome. Įskaitant ir mokėjimą džiaugtis laisvu laiku – nuo skrydžio į kosmosą iki labdaros. Apie tai žmonės Baltijos šalyse sužino vis daugiau, todėl ir aktyviau ims jomis naudotis“, – neabejoja R.Idelsonas.

Dabar Lietuvoje, kaip pažymi „Sampo“ banko Privačios bankininkystės departamento direktorius Igorius Pancerevas, ima ryškėti tokia tendencija – didžiausių bendrovių savininkai pradeda trauktis iš tiesioginio valdymo, pasamdydami įmonei vadovauti direktorių arba generalinį direktorių. Dalį savo laiko jie skiria verslui ir priima tik strateginius sprendimus.

„Dirbdami dešimt ar daugiau metų, per tą laiką įkūrę ir išauginę verslą, jie jau nori pailsėti ir fiziškai, ir morališkai“, – priežastis įvardija bankininkas.

Jo teigimu, jie jau galėtų eiti į ankstyvąją pensiją, tačiau kol kas to daryti nemato prasmės, nes verslą laiko savo „kūdikiu“, be to, kaip rodo žiniasklaidoje skelbiamas turtingų Lietuvos žmonių sąrašas, jie yra aktyvūs ir jauni – iki 50 metų žmonės. Todėl šie verslininkai siekia ir ieško sau naujų iššūkių.

Bankininkas nusišypso, sakydamas, kad tikrai kalba ne apie tuos žmones, kuriuos dažnai matome „fotokomiksų“ žurnaluose.

Lietuvoje, I.Pancerevo teigimu, dar nėra iki galo susiformavęs turtingųjų sluoksnis. Tokių, kurie mūsų rinkoje per mėnesį uždirba 100 000 Lt, yra vienetai, todėl kalbant apie turtingus lietuvius galima būtų sakyti, kad tai žmonės, per mėnesį uždirbantys 20 000–50 000 Lt.

„Tik dabar jiems atsiranda laisvų lėšų, kurias gali be skausmo ištraukti iš verslo. Todėl turbūt ir jie patys sunkiai galėtų pasakyti, kiek jiems reikėtų pinigų, kad jau galėtų nedirbti, nes dar yra įpratę gyventi iš mažesnių pajamų“, – sako bankininkas.

Pasak jo, dažniausiai turtingi žmonės patys skaičiuoja savo pinigus ir labiau pasitiki savo skaičiavimais, nes geriausiai žino, ko nori.

„Jeigu jie parduoda dalį savo verslo, tai vien tik padėję indėlį į banką jie galėtų gyventi iš palūkanų, t. y. patenkinti pagrindinius poreikius“, – neabejoja Pancerevas. Tačiau, jeigu jiems reikia daugiau pinigų, tada jie konsultuojasi su dirbančiais privačioje bankininkystėje, kad šie jiems sudarytų investicijų portfelius, investuotų į akcijų rinkas ar nekilnojamojo turto projektus.

Bankininkas sako, kad kiekvienas gali suskaičiuoti, kiek norėtų gauti pasyviųjų pajamų (tai tokios pajamos, kurios uždirbamos investuojant ar padedant pinigus terminuotam indėliui) per metus ar mėnesį. Tai yra apskaičiuoti, kokio dydžio terminuotą indėlį turi padėti į banką ar nupirkti Vyriausybės vertybinių popierių, kad į sąskaitą nuolat „kapsėtų“ pinigai.

„Jeigu banke padėtume 3 mln. Lt indėlį už 4% palūkanų per metus, tai turėtume 10 000 Lt per mėnesį pasyviųjų pajamų. Ar tai pakankama suma, kad galėtum gyventi nedirbdamas? Greičiausiai, kad taip. Bet ar to pakanka, kad galėtum pasijusti turtingas?“ – retoriškai klausia I.Pancerevas.

„Parex Asset Management“ prezidentas Robertas Idelsonas sako, kad Lietuvoje jau yra tokių žmonių, kurie galėtų galvoti apie ankstyvąją pensiją, tačiau tokia galimybe jie dar nesinaudoja. Be to, kiekvieno žmogaus supratimas apie tai, kas yra „gyventi normaliai“, gali reikšti labai skirtingus dalykus.

„Mūsų klientai nori, kad jų investuoti 3 mln. Lt per metus uždirbtų 1 mln. Lt, o tai jau priskiriama prie didelės investicijų grąžos“, – nurodo investicinio banko „Suprema“ Privačios bankininkystės Baltijos šalims direktorė J.Latvienė.

„Lietuvoje žodis „pensija“ asocijuojasi ne su laisvalaikiu, kurį galima praleisti savo malonumui, o su senyvo amžiaus žmogumi, kuris jau nebegali dirbti ir neturi pakankamai pajamų. Todėl psichologiškai tokie žmonės nenori vadinti savęs pensininkais“, – aiškina „Sampo“ banko Privačios bankininkystės departamento direktorius I.Pancerevas.

Bristolyje (Didžioji Britanija) gydytoja psichiatre konsultante dirbanti Kristina Gintalaitė-Bieliauskienė nurodo, kad ėjimo į ankstyvąją pensiją laikotarpis turi keletą etapų. Pirmasis – tai ilgai lauktas atostogų, arba vadinamasis medaus mėnesio, etapas. Jis trunka tiek ilgai, kiek asmuo gali sau leisti „ramiai gyventi“ ir ilsėtis. O „gyventi ramiai“ gali būti gerokai sudėtingiau nei tikėtasi pradžioje.

Antrajam etapui, kurį patiria ne visi, būdingas stiprus išgyvenimas ir perdėtas žavėjimasis naujuoju gyvenimu. Į viską žiūrima lyg per rožinius akinius, t. y. ypač teigiamai. Dauguma žmonių per tą laiką stengiasi pavyti tai, ką, kaip mano, yra praleidę dirbdami. Tikėtina, kad šis etapas daugumai anksti išėjusių į pensiją trunka gana trumpai arba iš viso nepasireiškia.

Vis dėlto ankstyvas išėjimas į pensiją reikštų esminį gyvenimo būdo ir socialinių vaidmenų pasikeitimą.

Kitam etapui būtų būdingas nusivylimas naujuoju gyvenimo būdu, per kurį atsiskleidžia asmens vidinė tuštuma, pasireiškianti kaip atostogų nuobodulys, o jo bandoma atsikratyti užsiimant neįprasta tai asmenybei veikla. Šiuo laikotarpiu gali išryškėti ir santykių sutrikimai, nesugebėjimas prisitaikyti prie naujo socialinio vaidmens. Blogiausiu atveju nesugebėjimas prisitaikyti prie naujos gyvensenos gali pasireikšti tiek fiziniais, tiek psichikos sutrikimais – nerimu, depresija.

Jeigu iki tol prasmės buvo ieškoma tik darbe, tai dabar laisvalaikis vertinamas kaip tuščias laikas, žmogus nežino, ko griebtis. Galimybę užsiimti savarankiška veikla ir patirti naujo gyvenimo privalumus pakeičia kaltės jausmas dėl „dykinėjimo ir nieko neveikimo“. Tada mėginama grįžti į tą patį darbo ir bendravimo tempą, kuriuo buvo gyvenama anksčiau, atsigriebti už neva tuščiai praleistą laiką ir pasiraitojus rankoves griebtis tų pačių ar naujų darbų. Sėkmės atveju paskutiniame etape būtų susitaikoma su nauja realybe, ją priimant su visais privalumais ir skirtumais.

Tačiau ne kiekvienas išgyvena visus šiuos etapus, be to, gali peršokti iš vieno į kitą, aplenkdamas tarpinius finišus. Dar kitiems būdingas sustojimas tik tam tikrame etape, be abejonės, – dažniausiai trečiame. Visų etapų išgyvenimo trukmė gali būti labai įvairi ir trukti nuo keleto mėnesių ar pusės metų iki vienų ar net kelerių metų. Tačiau vėlgi tai priklauso nuo asmenybės brandumo ir išankstinio pasirengimo naujajam gyvenimo tarpsniui.

„Versus“ konsultavusi K.Gintalaitė-Bieliauskienė pažymi, kad labai svarbu palengva pereiti nuo ankstesnio gyvenimo prie naujojo, ir įspėja, kad daug laiko ir pastangų kainuoja tinkamas apgalvojimas bei pasirengimas naujam gyvenimo etapui.

1. Net savanoriškas apsisprendimas išeiti į pensiją yra didelis stresas, todėl jam svarbu tinkamai pasiruošti įvertinant savo asmenybę. Kuo daugiau žinai apie save, tuo sėkmingiau gali įveikti stresą, kurį lemia naujasis gyvenimo būdas. Labai svarbu suvokti minėtus etapus, kuriuos tenka įveikti.

2. Prie naujos gyvensenos reikia pereiti palengva. Sunku įsivaizduoti, kad aktyvi, energinga, kūrybinga asmenybė staiga ims ir pradės mėgautis „nieko neveikimu“. Be abejo, įprastą darbą gali pakeisti nauji, įdomūs užsiėmimai. Šiuo metu ypač daug žmogus gali sužinotu apie save ir turi pakankamai galimybių atsiskleisti ir išnaudoti savo užmirštus talentus ar gebėjimus bei atskleisti naujus.

3. Tam tikrais atvejais būtina specialisto pagalba, į kurį dažniausiai kreipiamasi išgyvenant trečiąjį etapą. Be abejonės, specialistas padeda įveikti naujo vaidmens išgyvenimo krizę arba prisitaikyti prie gyvenimo pokyčių, tačiau tam tikrais atvejais gali prireikti ir medikamentų ar ilgalaikės psichoterapinės pagalbos.