Lietuvą pastaruoju metu užplūdę įvairiausi finansų guru pritraukia minias praturtėti trokštančių žmonių. Bet atrodo, kad iš seminarų didžiausią naudą turi patys pranešėjai.
Prieš savaitę mūsų šalyje lankėsi praturtėjimo mokytoju tituluojamas Vokietijos milijonierius Bodo Schaferis, išgarsėjęs savo knyga „Kelias į finansinę laisvę“.
Šio veikėjo seminaras „Pirmas milijonas per 7 metus“, surengtas su Lietuvos motyvacinių seminarų moderatoriumi Algirdu Karaliumi ir bendrovės „Reintgen Portfolio Consulting“ įkūrėju Berndu Reintgenu, labiau priminė šou, kurio praktinė nauda – abejotina.
Šou elementai seminaro metu liejosi per kraštus, publika ošė, negailėjo ovacijų. Kiekvienas pranešėjas scenoje demonstravo pinigų kupiūras, mėtė jas ant žemės.
Demonstruojant, kaip leidžiami pinigai, nuo scenos tiesiog ant grindų buvo pilamas vanduo. Pats finansų guru lyg cirko artistas tai užsidėdavo, tai nusiimdavo didelius spalvingus akinius.
B.Schaferis demonstravo jam patinkančio filmo „Mirusių poetų draugija“ su Robinu Williamsu ištraukas, o prieš kiekvieną pertraukėlę skambėjo garsioji Švedijos grupės ABBA daina „Money, money, money“ („Pinigai, pinigai, pinigai“).
Užsieniečiai nuo scenos aiškino, kad pinigus reikia mylėti ir nešiotis mažiausiai tūkstantį litų grynųjų. O štai kredito kortelės, pasirodo, plastikinis šlamštas. Pranešėjai nevengė ir necenzūrinių žodžių.
Reklamavo savo fondus
Praktinių patarimų, kaip uždirbti pinigų, esmę buvo galima suprasti labai paprastai – nori pralobti, investuok į investicinius fondus ir išskaidyk riziką. Tą patį galėtų pasakyti kiekvienas ekonomiką studijuojantis studentas. Tarp vos kelių paminėtų fondų buvo ir B.Schaferio bei B.Reintgeno valdomas investicinis fondas.
Milijonieriai važinėja po pasaulį, gauna pinigus už seminarus ir dar pritraukia pinigų į savo investicinius fondus juos reklamuodami. Iš tiesų paprastas būdas užsidirbti pinigų. Turint galvoje, kad kiekvienas į jų renginį atėjęs žiūrovas sumokėjo apie tūkstantį litų.
Dėstė A.Stašaičio tiesas
Praturtėjimo ekspertai aiškino tą patį, ką praėjusiame dešimtmetyje mokė liūdnai pagarsėjęs Lietuvos kapitalistas Arvydas Stašaitis: „Turtingas žmogus yra tada, kai jis gyvena iš palūkanų“. Buvo kalbama, kad vidutiniškai reikia siekti 12 proc. metinio pelno.
B.Schaferis aiškino, kad žmogus turi žiūrėti ne į realybę, o į galimybes: „Žiūrėdamas į realybę pinigų neuždirbsi, tuo tarpu žvelgiant į galimybę galima išeiti per lubas“.
Vieni iš B.Schaferio kredo: „Gyvenimas per trumpas, kad galėtų būti nesvarbus“ arba „Laiko yra užtektinai, jei tik žinai prioritetus“.
Dalyviams bruko knygas
Seminaro metu daug reklamos skirta pardavinėjamoms B.Schaferio knygoms, sėkmės žurnalams ir būsimiesiems seminarams. B.Schaferis aktyviai siūlė pildyti vieną jo žurnalų, kainuojantį keliolika litų. Plačiai buvo reklamuojamas ir kitų metų balandį vyksiantis 3 dienų praktinis seminaras su B.Schaferiu, į kurį žmonės po šio renginio vėl pirko bilietus.
Seminaras daugiausia pritraukė jaunus žmonės, nors pasitaikė ir vienas kitas solidesnio amžiaus „būsimasis turtuolis". Renginyje dalyvavęs vienos finansų maklerio įmonės vadovas po pietų seminare nebepasirodė.
* * *
Kodėl mokymai „Kaip tapti milijonieriumi?" turi tokį pasisekimą? Ko žmonės ten eina, ką tikisi išgirsti? Vilniaus universiteto Psichologinių inovacijų ir eksperimentinių tyrimų mokymo centro vedėja psichologė-psichoterapeutė Roma Jusienė:
„Tai tik vienas iš gausybės pavyzdžių, kodėl daugelis tiki iliuzija, kad žmogaus laimė yra ne pinigai, o jų kiekis. Tai rodo, kad visuomenėje sureikšminama žmogaus finansinė sėkmė, ir pinigai užima kone svarbiausią vietą gyvenime. Tie mokymai tik sustiprina šitą iliuziją, beje, išvešėjusią mumyse nuo vaikystės. Juk dažnai tėvai bando papirkti savo vaikus, laiko ir bendravimo su jais trūkumą kompensuoja dovanėlėmis ir pinigais.
Mes girdėdavome iš tėvų: „Jei tik turėtume pakankamai pinigų..."Mums ima atrodyti, kad turėdamas pakankamai pinigų gyvenime turėsi viską, ko tau reikia ir ko norisi. Tačiau taip nėra.
Pinigai užtikrina tik bazinių, vadinamųjų fiziologinių, žmogaus poreikių patenkinimą. Deja, kitų, ne mažiau gyvybiškai svarbių poreikių - meilės, saugumo, savigarbos - už pinigus nenupirksi. Ir jų turimas kiekis anaiptol nepadės, kad ir kiek mėgintume pasijusti labiau mylimi, saugesni, garbingesni.
Galima su tuo ginčytis: štai žmogus, kuris tik turėdamas pinigų galėjo pasistatyti namą tvirtovę ir taip apsaugoti save.Štai žmogus, kuris tik dėl savo pinigų „įsigijo" puikios išvaizdos ir malonių manierų „mylimąją". Štai šimtai žmonių, kurie pinigais perka vardą, padėtį visuomenėje ir pan. Taigi išorinius dalykus nusipirkti galima, bet ar tai tikrai padeda jaustis geriau?
Net ir už storų sienų ir saugomas šunų arba turėdamas nejudinamą, svarią sąskaitą banke dažnas vis tiek jaučiasi nesaugus ir nuolat įsitempęs. Jau nekalbu apie savęs vertinimą, savigarbą ar gebėjimą mylėti ir jaustis mylimam. Turėdami galimybę pažvelgti į daug pinigų turinčių žmonių vidų galime pamatyti, kiek vienišų, išsigandusių, menkaverčiais ir silpnais besijaučiančių yra tarp jų.
Įdomu ir paradoksalu tai, kad tie mokymai (jie paprastai yra labai įtaigūs, nes pačių žmonių baimes ir silpnybes panaudoja prieš juos pačius) ne tik sustiprina tas klaidingas iliuzijas, bet ir stiprina priklausomybę nuo pinigų. Taigi ne mes valdome, tvarkome pinigus ir naudojame juos savo reikmėms, o jie mus ima valdyti, jų poreikis diktuoja mums gyvenimo būdą.
Žinoma, kuo labiau priklausomi nuo pinigų tampame, tuo labiau neigiame tą priklausomybę. Apskritai mūsų gebėjimas elgtis su pinigais labai priklauso nuo požiūrio į juos ir santykio su jais - tikrai ne nuo turimo pinigų kiekio. O santykiuose su pinigais galioja panašūs dėsningumai kaip ir žmonių santykiuose".