Kadaise juos siejo daugelis dalykų, dabar beliko du - ta pati pavardė ir boso pareigos.
Loreta Bosienė, medicinos centro „Lorna“ savininkė:
„Gyvenime sutikau daug viršininkų. Tiek vyrų, tiek moterų. Bet nemanyčiau, kad vieni vadovauja geriau, kiti - blogiau. Darbe nesvarbu, kas partneris - vyras ar moteris. Kaip sekasi, priklauso tik nuo to, ar žmogus garbingas, atsakingas, kokį nori matyti rezultatą, kaip sugeba vadovauti. Būti bosu - kiekvieno asmeninė atsakomybė. Be abejo, moterys viršininkės jautresnės, labiau vadovaujasi intuicija. Vyrai - ramesni, logiškesni.
Atrodo, medicina ir verslas - nesuderinami dalykai, bet viskas įmanoma, kai labai nori. Šiemet „Lornai“ sukanka dešimt metų. Prieš Kalėdas ketiname minėti jubiliejų. Vyksta statybos, ketiname plėstis. Esu šios įmonės sumanytoja ir įkūrėja. Tai - mano vizija, įgyvendinta ambicija, mano antrieji namai. Darbovietė man - kaip šeima. Malonu, kai po 3-4 poilsio dienų žmonės ateina į darbą jo pasiilgę. Blogų darbuotojų tarp mūsų nėra ir negali būti. Medikai turi ne tik gydyti, bet ir mylėti žmones, pasiaukoti. Būna, kad kolektyve atsiranda vienas kitas žmogus, kuris kaitina atmosferą, viską aitrina. Toks anksčiau ar vėliau turi pasitraukti.
Nenoriu būti despotiška, ką nors daryti per prievartą. Noriu, kad darbe žmones lydėtų gera nuotaika, sveikata. Jei tik žmogui spaudžia širdį, raginu ateiti ir išsikalbėti. Negalima tylėti, nes tas tylėjimas kaip kokia mina kada nors gali sprogti. Jei žmogus išdrįsta, ateina, pasipasakoja, vadinasi, darbas jam rūpi. Niekada neišduodu kito žmogaus paslapčių. Šia prasme esu jiems kaip kunigas.
Ko geras bosas turėtų vengti? Žmogų barti, žeminti kitų akivaizdoje. Aš to stengiuosi nedaryti. Kai myli žmones, viską dėl jų gali padaryti. Darbuotojai tai jaučia.
Mums rūpi ne tik darbas, bet ir visuomeninė veikla. Daug metų dirbame AIDS, narkomanijos prevencijos srityje, su neįgaliais vaikais, vadovauju Vakarų kraujo donorų asociacijai. Pati stengiuosi daryti gerus darbus ir kolektyvą į juos įtraukiu. Atminty daug gražių bendrų prisiminimų: pirmieji Naujieji metai, išvykos į neįgaliųjų, senelių namus, iškylos su palapinėmis į gamtą. Propaguoju šventes ir išvykas tik su šeimomis. Jei švęsti, tai tik su šeimomis. Namuose likę šeimos nariai neturi kentėti.
Kai manęs klausia, kas mano gyvenimo varomoji jėga, atsakau, kad meilė žmonėms, savo darbui, gyvenimui. O bėdų turim kiekvienas. Ir jūs, ir aš, ir kitas... Bet susidėlioji gyvenimo prioritetus ir įveiki krizes. Kaip lietų keičia saulė, dieną - naktis, taip ir žmogaus gyvenimas klostosi...
Man nepatinka, kai žmones skirsto į turtingus ir vargšus. Nei gyvenime, nei darbe nežiūriu, kokiais rūbais - „Escada“, „Gucci“ ar kitokiais - žmogus rengiasi. Turtai - trumpalaikiai dalykai. Svarbiausia - moralė, atsakomybė. Tik toks žmogus yra turtingas.
Dėl man likusios buvusio vyro pavardės nei liūdžiu, nei ja džiaugiuosi. Anksčiau man daug kas sakydavo, kad ji man netinka. Esą turėčiau būti šiurkštaus balso, griežta...
Niekada nemėgau žmonių, kurie gali nieko nedirbti, vien tik ko nors laukti iš namiškių. Aš kažkada daug dirbau namie, auginau vaikus, viriau valgyti... Septynerius metus prižiūrėjau savo buvusio vyro motiną. Buvau namų siela. Tai buvo didelis darbas, jaučiausi namų bosė, bet tai nebuvo įvertinta...
Boso dienos nesureikšminu. Žinau, kad vienas vadovas be darbuotojų nieko nepadarys, tik kartu su jais. Jie - mano bendraminčiai. Džiugu, kai viena ar kita proga sulaukiu sveikinimo, gražios staigmenos, ko nors iš širdies. Švenčių yra visokių: valstybinių, krikščioniškų, profesinių. Svarbiausia, kad dėl jų nekentėtų šeimos nariai. Tikriausiai supratote, ką norėjau pasakyti...“
Antanas Bosas, politikas:
„Be abejonės, gyvenime turėjau daug viršininkų. Ir dauguma jų buvo geri. Geriausios gero boso savybės? Bet kuriam viršininkui patekus į bet kokią situaciją padeda profesionalumas, padorumas, garbės ir žodžio laikymasis. Iš savo pavaldinių visada reikalauju to paties kaip ir iš savęs. Rezultatų pasiekiau gerų. Tie, kurie su manimi dirbo, sako, kad esu griežtas, bet teisingas. Griežtas pirmiausia sau.
Ir dabar mane supa įvairūs žmonės. Ar visais pasitikiu? Tais, kurie yra šalia, pasitikiu. Ir atvirkščiai - todėl, kad pasitikiu, jie ir yra šalia...
Kažkada vadovavau 6 tūkstančiams darbuotojų. Aišku, visų nepažinojau. Gerai žinojau tik personalo skyriaus darbuotojus, o kitų tikrai negalėjau prisiminti. Bet aš stengiausi - turėjome gražią tradiciją prieš Kalėdas susitikti su kolektyvu ir aš būtinai dalyvaudavau.
Kas geresnis bosas - vyras ar moteris? Tai priklauso nuo to, kokiai įmonei tenka vadovauti. Moteris moteriai, vyras vyrui nelygu... Vyrai - didesni technokratai, sprendimus priima greičiau, daugiau loginiu arba analizės pagrindu. Moterys su pavaldiniais yra minkštesnės, švelnesnės, rodo daugiau emocijų. Sprendimus priima lėčiau, bet jie labiau apgalvoti. Toks buvo mano darbas - dažniau teko vadovautis protu, ne emocijomis.
Ką darau, kai matau, kad žmogus nesėdi savo darbo vietoje? Jei gėrinėja kavą ar rūko, tikrai nebaru. Man svarbu rezultatas. Jeigu žmogus per tą patį laiką sugeba padaryti darbą ir tuo pat metu išgerti kavos, ko čia nervintis?
Kam geram bosui sekretorė? Tikrai ne kavai virti. Kavos galiu išsivirti ir pats. Gera sekretorė pirmiausia turi išmanyti bendravimo kultūrą, etiketą, mokėti keletą kalbų, gražiai bendrauti su klientais, verslo partneriais, išmanyti organizacinį įmonės darbą, nuolat kelti kvalifikaciją, lankyti visokius kursus. Be to, savo bosą suprasti iš pusės žodžio. Žinoti, ką sakyti ir ko ne. Vien bakalauro studijų čia tikrai neužtenka.
Beje, apie viską kalbu būtuoju laiku. Prieš kelerius metus vadovavau Vakarų Lietuvos pramonės ir finansų korporacijai, buvau Klaipėdos miesto Turto fondo pirmininkas.
Dabar esu Seimo narys ir svarbiausias mano viršininkas yra Aplinkos apsaugos komiteto pirmininkas. Beje, jis - labai geras bosas, žmogus, profesionalus specialistas. Labai daug iš mūsų reikalauja, bet smarkiai nebara, kartais pagiria. Gerai sutariame.
Gaila, bet dabartinėje mano darbovietėje trūksta padorumo, žodžio laikymosi. Kodėl to nėra? Pirma, jaučiama didžiulė konkurencija. Antras dalykas - valgyti vienam kitą - jau nacionalinis lietuvių ypatumas.
Koks mano pavardės privalumas? Tik toks - nuo vaikystės neturėjau pravardės. Keblumų iki šiol nekilo. Pavardė lengvai tariama, lengvai rašoma, pakankamai solidžiai skamba.
Boso dienos nešvenčiu, nors iki šiol maloniai priimu sveikinimus. Žinau, ko esu vertas aš pats ir ko verti mane sveikinantys žmonės. Suprantu, kad tai ne boso aukštinimas, o daugiau humoro forma man parodytas dėmesys“.