Viešosios įstaigos „Ekoagros“ duomenimis, 2006 m. daugiausia ekologinių ūkių Klaipėdos apskrityje buvo Klaipėdos r. – 31, Skuodo ir Šilutės r. – po 18, o mažiausiai Kretingos r. – 15. Nors šių metų sertifikavimo rezultatai dar nesusumuoti, „Ekoagros“ Telšių filialo direktorius Darius Šionas „Ūkininko patarėjui“ teigė, kad visuose Klaipėdos apskrities rajonuose paraiškų pateikta daugiau negu pernai. Ypač ryškus padidėjimas Kretingos ir Skuodo rajonuose, tačiau palyginti su Biržų (136 ūkiai pernai), Ukmergės (128), Šalčininkų (118) rajonais, pajūryje skaičiai gana menki.
Klaipėdos r. savivaldybės Žemės ūkio skyriaus vedėjas Vincas Letukas ekologinės augalininkystės ir gyvulininkystės klausimu turi savo nuomonę. Jo manymu, jeigu randama lėšų remti ekologinį ūkininkavimą, reikėtų pasistengti dar labiau, kad išeikvota parama nenueitų veltui.
- Mano požiūris į ekologinį ūkininkavimą gal kiek ir keistokas. Tai, kas šiuo metu daroma, tėra pusė darbo. Jeigu jau sugebame sumokėti ekologiškos produkcijos augintojui papildomą sumą, kodėl to netęsiame iki galo, kodėl beveik 100 proc. nutraukiame ekologinės gamybos grandinę, neleisdami žaliavai tapti galutiniu produktu ir patekti ant vartotojo stalo?
Reikėtų dar truputėlį pinigų sumokėti perdirbėjui, kad jis įdiegtų atskirą liniją vien ekologiškiems produktams perdirbti, ir prekybininkui, kad atskirą lentyną ekologiškiems produktams pastatytų ir į ją tuos produktus sudėtų. Nesakau, kad to nedaroma. Yra ekologiškos duonos, šiokių tokių pieno produktų, bet to maža, ir tai – pačių įmonių iniciatyva.
Apskaičiavus, kiek Lietuvoje išleidžiama pinigų ekologiniam ūkininkavimui remti, sakyčiau, sunku pateisinti tokią “pusinę” politiką. Ekologiškų produktų reikia, jų per mažai. Jeigu kol kas negalime aprūpinti visų gyventojų, tai bent darželius, mokyklas... Bet nevalia švarų pieną pilti į bendrą statinę, mėsą paleisti per bendrą konvejerį. Čia ir yra problema, - mano V.Letukas.
Ekologiškai ūkininkaujančių kaimo žmonių skaičius įvairiuose regionuose labai skiriasi. Klaipėdos r., palyginti su aktyviaisiais Biržų, Ukmergės, Šalčininkų rajonais, galima sakyti, dar ir iš vystyklų neišaugo, tačiau apskrityje iki šiol lyderiavo. Paklaustas, kas lemia norą ar pasiryžimą ekologiškai ūkininkauti, skyriaus vedėjas neabejoja, jog tai – kiekvieno ūkininko individualus apskaičiavimas.
- Tam tikros įtakos turi žemės derlingumas. Jeigu rajonuose, kur žemės boniteto balas 50 ir daugiau, ūkininkas atsisakys tręšimo, cheminės priežiūros ir kt., jam liks tik trečdalis derliaus. Toks ūkininkas pagalvos, ar jam apsimoka investuoti ir gauti tris kartus didesnį derlių, ar neinvestuoti nieko, taip pat negauti gero derliaus, tačiau pasiimti nemenkas išmokas. Manau, tai ir lemia apsisprendimą. Mūsų kraštuose žemė ne per derlingiausia, derliai maži.
Kur nors Lietuvos šiaurėje, investavęs į hektarą tūkstantį litų, gauna 8 t kviečių, o mes gauname 5 t. Tai labai didelis skirtumas. Kiekvienas ūkininkas skaičiuoja, kas jam lieka, pavertus pinigėliais. Mūsų krašte atsirado keletas ekologinių pieno ūkių. Ganyklų labai tręšti nėra reikalo, na, gal srutomis palaisto. Gamyba nelabai ir tenukenčia, karvės pieno vis vien duoda nemažai, o ūkininkas dar gauna išmoką.
Tačiau auginant vaisius, uogas sunku įsivaizduoti gerą derlių be chemijos, apsaugos nuo kenkėjų, todėl tokia produkcija neišvaizdi, smulki. Prekiaujama ekologišku medumi. Tačiau jūs man pasakykite, koks medus turėtų būti neekologiškas? Juk iš chemikalais purškiamų laukų medų nešančios bitės išgaištų, - pastebėjimais dalijosi pašnekovas.
Skyriaus vedėjas V.Letukas mano, kad įprastam ūkininkavimui ekologai kol kas jokio „pavojaus“ nekelia, tradicinę produkciją žmonės reguliariai perka ir dar mažiausiai penketą metų pirks.
- Lietuvoje vis dar įsigalėjęs prekės vertinimo pagal kainą požiūris, pirkėjas nelabai žiūri, kas ten padėta – ekologiškas ar neekologiškas produktas. Jam daug svarbiau, kas pigiau. Tačiau yra gyventojų, kurie nori ekologiškų produktų, tą puikiausiai įrodo uostamiestyje rengiamos mugės. Per dvi tris valandas jose išgraibsto viską, ką ekologiškai ūkininkaujantys kaimiečiai suveža.
Sušluoja net sėlenas, grūdus ir viską, kas ten bebūtų. Vadinasi, žmonės tuo domisi. Bet tokį požiūrį lemia reklama. Pirkėjas, eidamas į tokią mugę, iš anksto žino, kad turguje tą dieną vyks tas ir tas. Atėjęs jis randa tikrą ūkininką, perka grietinę, kurią gamintojas jam semia tiesiai iš didelės puodynės, o ne fasuotą į indelius. Žino, kad tai ūkininkas, ne koks perpardavinėtojas – sertifikatas jam prieš akis padėtas.
Jeigu visa mūsų prekyba būtų pastatyta į tokį lygį, turiu galvoje atskirus skyrius parduotuvėse su atitinkama reklama, „Ekoagros“ ženklu, sertifikatais... Visi jau esame užsienyje buvę. Ten parduotuvėse pomidorai, kitos daržovės ar vaisiai sukrauti trimis eilėmis ir visų kaina skiriasi. Klausinėjame, kur čia šuo pakastas, ir mums paaiškina, kad viršutiniai, brangiausi, yra ekologiški, kiti jau pusiau, o apačioje – įprasta cheminė produkcija.
Jeigu mūsų ekologinis ūkininkavimas kada nors ateis iki tokio lygio, kai bus ir perdirbimas sutvarkytas, ir pardavimas, sunku pasakyti, kaip pakryps jėgų pasiskirstymas tarp įprastų ir ekologiškų produktų. Gal įprastinės gamybos ūkininkai iš tikrųjų turės susimąstyti. Bet pagal visus tempus atrodo, kad penkmečio dar prireiks.
Nacionalinė mokėjimo agentūra „Ūkininko patarėją“ informavo, kad artimiausiu metu nenumatyta remti ekologiškos produkcijos perdirbėjų ir prekiaujančiųjų šia produkcija. Parama skiriama tik ekologiškai ūkininkaujantiesiems, taigi didžiausia tikimybė ekologiškos produkcijos įsigyti turguose ar tam skirtose mugėse.