Prieš porą metų šiai smulkutei šviesiaplaukei tebuvo 24-eri, kai ji sutiko vadovauti už save dvigubai vyresniam kolektyvui. „Kukli, jautri, nedrąsi... Taip mane apibūdindavo, bet kai man reikia, galiu perlipti per save ir elgtis šaltakraujiškai“, – ištaria vadovė.
Savininkai užsiaugino darbuotoją
Pažvelgus iš gatvės į „Centrum Uniquestay Hotel“ pamanytum – nedidelis viešbutukas, tačiau įėjęs vidun patenki į dengtą erdvią patalpą, kurioje sujungti keli pastatai. Dalis jų tenka nuomojamiems įstaigų biurams, kita dalis – 100 kambarių – viešbučiui su baru ir restoranu.
Būtent pastarajame savo karjerą ir pradėjo dabartinė viešbučio vadovė N.Jankauskienė. „Labai norėjau dirbti pačiame viešbutyje, bet tuo metu jame nebuvo man vietos, – sako 26-erių moteris, iš pradžių mėnesį sutikusi padirbėti viešbučio restorano padavėja. – Svajojau būti buhaltere, bet kai Vilniaus kolegijoje baigiau turizmo vadybą, supratau, kad noriu dirbti ten, kur galėčiau bendrauti su žmonėmis“.
Kai sutartu laiku ateinu į viešbutį, jo direktorė kalbasi su klientu. „Kažin, ar jis supranta, kad bendrauja su šios įstaigos vadove?“ – pagalvoju stebėdama ją iš šalies.
Mėlynakė smulkaus sudėjimo moteris atrodo lyg simpatiška mergaičiukė. Tik griežtas pilkos spalvos dalykinis kostiumėlis suteikia jai solidumo.
– Per kelerius metus sugebėjote užkopti iki vadovės posto. Esate sėkmės kūdikis? – klausiu N.Jankauskienės, kai susėdame bare.
– Gal tai – ne sėkmė, o likimas. Dažniausiai ir nenoriu, o jis man atneša ant lėkštutės. Pusantrų metų dirbau viešbučio priimamajame ir pradėjau krutėti, siuntinėti savo gyvenimo aprašymus, ieškoti kito darbo. Matyt, savininkai pajuto ir neleido man išeiti – pasiūlė aukštesnes pareigas. Dabar jie juokauja, kad užsiaugino darbuotoją, – atsakė vadovė.
„Mano darbas – mano namai“
– Ar sunku buvo pasiryžti vadovauti nemažam kolektyvui, ir dar daug vyresniam už jus?
– Labai bijojau, bet paskui pagalvojau: jei kiti žmonės mane mato kaip vadovę, vadinasi, galiu tai daryti. Iš šalies kartais geriau matyti. Iš pradžių ir ašarų buvo, bet stengiausi kuo daugiau bendrauti su darbuotojais, kol jie suprato, kad nėra kam priešintis. Be to, vadovai mane palaikė, tikėjo manimi. Gerai, kad tuo metu buvau viena, nes vis apie darbą galvodavau. Net į pasimatymus užmiršdavau nueiti, – šypteli Nida, kuriai naujas postas nesutrukdė sutikti savo žmogaus – inžinieriaus Deivido Jankausko – ir prieš dvejus metus už jo ištekėti.
– O kaip dabar nuo darbų atitrūkstate – juk nebesate viena?
– Paprastai geriausi verslo planai sukuriami naktį, kai prieš miegą mintys vis sukasi, kaip ką padaryti geriau. Žinau, kad tai nėra gerai, bet... Mano darbas – negalėčiau jo pavadinti savo kūdikiu – jis yra mano namai, nes beveik 24 valandas juo gyvenu.
– O kada apie savo kūdikį pagalvosite?
– Žmonės planuoja – Dievas juokiasi, – žaismingai nuo atsakymo išsisuka viešbučio „Centrum Uniquestay Hotel“ direktorė, neseniai su vyru įsigijusi nuosavą būstą ir pastaruoju metu po darbo arba savaitgaliais laisvą laiką skirianti baldų, interjero detalių paieškoms.
Laimė priklauso nuo požiūrio į ją
– Kas jums yra laimė? – staiga paklausiu viešbučio direktorės. Ji, atrodo, be perstojo galėtų kalbėti apie darbą, bet dabar sutrinka ir nutyla.
– Gyvenimas yra banguotas. Ši savaitė yra gera, o praėjusi buvo juoda – sirgau, vagys automobilį išplėšė... Tačiau visada sakau, kad viskas priklauso nuo požiūrio. Laimė – kai draugams, šeimai viskas gerai, kai visi sveiki, kai man sekasi...
– Jei reikėtų jus apibūdinti pagal aprangą (pilkas kostiumas, rožiniai marškiniai ir originali segė), pasakyčiau, kad esate, reikli, bet jautri, romantiška moteris. Ar taip?
– Kaip ir visos moterys, mėgstu puoštis, bet man nepatinka išsišokti. Mieliau stebiu kitus, kaip jie save originaliai išreiškia. Pavartau mados katalogus: žaviuosi Napoleono laikų stiliumi, bet vis dar nieko neišsirenku. O ryškias spalvas mėgstu matyti namuose – rengtis ryškiais drabužiais nedrįstu.
– Turite silpnybių?
– Saldumynams... Kas vakarą, kai vyras paklausia, ko parvežti, paprašau – „ko nors skanaus“. Niekada tiksliai nepasakau. Suprantu, kad elgiuosi labai moteriškai: jis tikrai man nepataikys nupirkti, nes aš pati tuo momentu nežinau, ko noriu.
– O kas yra jūsų stiprybė?
– Jei žinosiu, kad situacija reikalauja elgtis taip, o ne kitaip, ir kad kito kelio nėra, taip ir darysiu. Nors ir reikės peržengti savo principus, būsiu šaltakraujiška, o aplinkiniai mano vidinės kovos nepastebės.
Prisimenu, su bendraklasiais muzikos mokykloje slapta paskaitėme bylas apie save. Nustebau, kad mane mokytoja apibūdino kaip kuklią, nedrąsią, jautrią. Pamaniau: „Aš ne tokia, įrodysiu, kad yra kitaip“. Paprašiau, kad mokytoja leistų vienai koncertuoti, ir prieš visą salę išėjau viena, nors viduje tirtėjau kaip zuikutis.
Jei ko nors siekiu, man pakanka tvirtybės tai įgyvendinti, – užtikrintai sako Nida.