Moteriai, sugalvojusiai įsigyti gražų ir madingą daiktą, nepakanka jį išsirinkti ir įsigyti. Be to, kaip pirkinys derės prie jos garderobo, pasirodo, jai reikia sukti galvą ir dėl dar vieno dalyko. Ne, visai ne dėl to, ar naujoji madinga įvaizdžio detalė patiks jos širdies draugui.
Ji turi rūpintis, ar pirkinys patiks... jos viršininkei. O viršininkei jis patiks tik tuo atveju, jei bus daug prastesnis už pačios turimus daiktus. Mat, kalbėkime atvirai, Lietuvoje dygsta naujas reiškinys – „mados teroras“.
Kaip ir seksualinis priekabiavimas darbovietėje, tai – žmogaus prievartavimo forma, kai, norint prievartauti ar terorizuoti, pasitelkiamas neatremiamas argumentas – aukštesnė tarnybinė padėtis.
O kai valdžios galia ir moteriškas pavydas susimaišo, išeina mirtinai nuodingas kokteilis. Kartą jo paragavęs, gali visam gyvenimui prarasti bet kokį apetitą madai!
Tuo galėjo įsitikinti viena mano vilnietė pažįstama, į darbą atėjusi su tokia pačia madingos firmos rankine kaip ir jos viršininkės. Be ceremonijų priekabiai ją apžiūrėjusi, jos padalinio viršininkė pareiškė: „Gerrrai gyveni. Turbūt tau per daug mokam“.
Nuo atlyginimo sumažinimo ją išgelbėjo tik tai, kad ji yra tikrai gera, kompanijai daug užsakovų ir pelno pritraukianti darbuotoja, todėl generalinis direktorius, „nusižengėlę“ į vietą pastatyti panūdusiai jos viršininkei pagrūmojo pirštu ir pasakė: „Nu nu nu“.
Kitai draugei, kurios atvejį jau kartą aprašiau, baigėsi liūdniau – kaip vaistą nuo ją apėmusios depresijos iš paskutinių santaupų nusipirkusi išsvajotus batus, negavo Kalėdų premijos. Kai kam irgi pasirodė, neva ji „per gerai gyvena“. Pasirodo, „gerai gyventi“ Lietuvoje yra nusikaltimas, už kurį darbovietėje baudžiama! O darbo bitelės, kompanijoms nešančios pelną, turi „žinoti savo vietą“ ir tupėti hierarchijos korio apačioje, būti pilkos, pavargusios, suvargusios ir suglaudusios sparnelius.
Pavyzdžiui, vieno lietuviško drabužių parduotuvių tinklo darbuotojoms, pasak jau kuris laikas įkyriai sklandančių gandų, jų vadovė šiukštu draudžia pirkti tuos pačius drabužius, kuriuos jau yra įsigijusi ji pati.
Tad kas lieka ištikimoms darbuotojoms? Teisingai, atspėjote – atliekos. Nes darbuotojos tai vadovei – ne vertingi žmogiškieji ištekliai, kuriems reikia padėkoti ir jų triūsą įvertinti, o baudžiauninkės, vertos atliekų nuo ponios stalo.
Iš tiesų esame labai įdomaus proceso liudininkai. Atrodo, kad Lietuvoje formuojasi luomai, o drabužiai, jeigu viskas ir toliau vystysis tokiu pat greičiu, taps luominės padėties išraiška.
Kaip XVII amžiaus pradžioje, kai Vilniuje buvo išleistas specialus potvarkis, draudžiantis miestietėms dėvėti brangiuosius kailius ir brangią juvelyriką. Nes pasiturinčių pirklių dukros ir žmonos pernelyg pradėjo puoštis sabalų kailiais, perlais bei brangenybėmis ir taip nustelbė nusigyvenusias bajores.
Istorija nutyli, ar potvarkis įsigalėjo, ar kokia pirklienė iš tiesų sulaukė baudos už pernelyg madingą puikavimąsi, bet tai, kad to meto madai buvo bandytas užnerti įstatymo apynasris – faktas.
Tačiau grįžkime į šiandienos Lietuvą, kur madingi, dizainerių sukurti daiktai vis dažniau tampa „statuso simboliu“ ir tarsi nurodo asmens vietą hierarchijoje. Na, kai nėra kuo daugiau didžiuotis ir rodyti savo „statusą“, tai galima daryti ir daiktais.
Kur kas apmaudžiau, kai žeriamas neva neatremiamas argumentas, kad „užsienyje visi taip daro, ir tokia pat hierarchija bei nerašyta taisyklė, kad darbuotojas negali rengtis geriau už savo viršininką, galioja ir ten“.
Norėdama išgirsti nuomonę iš pirmų lūpų, skambinu savo pažįstamai, dirbančiai labai garsioje, Londone esančioje tarptautinėje meno rinkos kompanijoje. Ji garsėja ir stilingomis savo darbuotojomis, dažnai net atsiduriančiomis britų madų žurnalų puslapiuose.
Angela – asistentės asistentė, taigi užima žemiausias pareigas skyriuje. Nepaisant to, jos asmeninė silpnybė – „Gucci“ rankinės, kurių turi sukaupusi visą kolekciją ir ją noriai demonstruoja. Ar darbe ji dėl to nesulaukia kreivų žvilgsnių?
„Baik tu, – juokiasi ji. – Kam aš leidžiu savo pinigus – mano reikalas. Va, jeigu pradėčiau juos leisti alkoholiui ar narkotikams, tada vadovams derėtų susirūpinti. O kad gerai atrodau ir galiu sau leisti pirkti dizainerių daiktus – tai firmai tik prestižas“.
Paprašyta anonimiškai truputėlį papasakoti apie skyriaus darbuotojų hierarchiją ir tai atspindinčius „statuso ženklus“, ji pasakoja: „Na, jie labai įvairūs. Tarkime, mūsų padalinio direktorius, kuris, be atlyginimo, gauna dar ir didžiulius komisinius, eilutes siuvasi pagal „Saville Row“ matmenis ir mėgsta „Hermes“ kaklaraiščius“.
Kokį automobilį jis vairuoja? Ji pradeda juoktis: „Tai kad jis vairuoja ne automobilį, o motorolerį „Vespa“, nes nekenčia transporto kamščių, gyvena tolimame Londono priemiestyje, kur turi nedidelį senovišką namą su gana dideliu sodu, beveik parku“.
Tai gal direktorius – tiesiog britų ekscentrikas? „Hm, jei pažiūrėtum, kaip kas rengiasi ar ką vairuoja, tai būtų labai sunku juos sudėlioti į statuso lentynėles, – tęsia ji. – Tarkime, direktoriaus pavaduotoja į susitikimus važiuoja taksi, o į darbą – dviračiu. Ne dėl to, kad neturėtų pinigų, o dėl to, kad ji labai rūpinasi ekologija, todėl ir drabužius renkasi tik iš natūralaus pluošto ir tik etiškai pagamintus. Ji rengiasi labai paprastai, dažniausiai pilkai – gal todėl, kad mada – ne jos hobis. Jos hobis – žirgai. Neseniai ji įsigijo ristūną.
O štai kita bendradarbė yra labai graži ir kompanijoje garsėja tuo, kad visuomet madingai rengiasi. Ji taip pat puikuojasi didžiuliu deimantu ant piršto – turbūt, jeigu vertintum ją pagal „statuso“ simbolius, pamanytum, kad ji – vadovė. Bet iš tikrųjų ji užima vidutines pareigas, tik jos vyras – investicijų bankininkas.
Mūsų generalinis direktorius turi vairuotoją, nes keliaudamas automobilyje visą laiką dirba su savo „Blackberry“ – taigi jo rankos užimtos, ir pats vairuoti jis niekaip negalėtų. Jo kostiumai siūti vienoje senoje ateljė, ir jis labai didžiuojasi tuo, kad jo matmenys nepasikeitė nuo to pirmojo karto, kai tėvas jį, aštuoniolikmetį, pirmą kartą nusivedė į tą ateljė užsisakyti kostiumo. Jis laikosi nuomonės, kad su labai naujais kostiumais vaikšto tik labai nauji turčiai, taigi pats mielai kartais apsivelka jaunystės laikų kostiumą“.
Galbūt griežta „aprangos hierarchija“ galioja konservatyviose verslo srityse, tokiose kaip Londono Sityje įsikūrusios kompanijos?
Darius Daubaras, „Credit Suisse“ investicinės bankininkystės padalinio Londone viceprezidentas, sako, kad finansų pasaulyje galioja „meritokratijos“ principas: žmonės visų pirma yra vertinami pagal jų pasiekimus. Pasak jo, natūralu, kad šie pasiekimai atsispindi pasirinktoje aprangoje ir solidžiuose aksesuaruose.
Prabangumo laipsnis priklauso nuo karjeros laiptelio, tad paprastai dėvimų kostiumų, laikrodžių ir kaklaraiščių kainos kyla proporcingai užimamai padėčiai, nes tada žmogus paprasčiausiai gali skirti daugiau lėšų savo įvaizdžiui kurti. Galbūt tai paaiškina, kodėl žemesnes pareigas užimantys darbuotojai retai rengiasi prabangiau už savo viršininkus.
Jis priduria: „Gerai besirengiantis, prabangius aksesuarus dėvintis darbuotojas bus pastebėtas ir sulauks komentarų, bet paprastai – pozityvių. Bet kuriuo atveju konfliktinių situacijų dėl to nekyla“.
Bet gal darbinis „mados teroras“ galioja mados žurnalų redakcijų džiunglėse, kur turbūt vyksta tikros kačių kovos dėl vietos ant mados hierarchijos laiptelių?
„Tai būdinga tik ploniems žurnaliukams, – pasakoja pažįstamas žurnalistas. – Didžiųjų žurnalų redaktorėms dizaineriai glėbiais siunčia naujausio sezono modelius arba milžiniškų nuolaidų korteles, kad tik jos apsipirktų jų mados namuose. Karščiausi sezono aksesuarai siunčiami tiesiai į redakcijas ir atitenka merginoms, kurios apie juos rašo straipsnius. Štai kodėl visos mados žurnalų asistentės ir žurnalistės praėjusios Londono mados savaitės metu vaikščiojo su „Anya Hindmarch“, o šiųmetės – su „Burberry“ „Beaton“ rankinėmis“.
Ar redaktorės joms draudžia puoštis taip pat, kaip ir jos? Tikrai ne. Daugelis tų merginų yra kilusios iš labai garsių ir aristokratiškų šeimų, taigi nelabai joms ką uždrausi.
Be to, redaktorės suinteresuotos, kad jų žurnalas būtų gerai reprezentuojamas, o darbuotojos – žurnalo vizitinė kortelė. Ir dar: įtakingosios redaktorės yra tokios privilegijuotos, kad nelabai joms prilygsi, kai pats dizaineris tiesiai į kabinetą kartu su rožių puokšte atsiunčia sidabrinės pitonų odos rankinę už penkis tūkstančius svarų.
Tiesa, buvo nutikusi istorija, susijusi su viena nelabai įtakingo žurnalo redaktore, garsėjančia bjauriu charakteriu. Asmeniškai negavusi dizainerių pakišučių, ji susikvietė savo darbuotojas, liepė joms „į bendrą katilą“ sunešti visą dizainerių atsiųstą laimikį ir iš jo išsirinko geriausius kąsnelius.
Rezultatas? „Dėkingos“ darbuotojos taip ištrimitavo šią istoriją visam Londonui, kad redaktorės reputacija dėl šio nestilingo poelgio visiškai žlugo. Šiandien ji mados pasaulyje nebedirba.
Vyrams skirto žurnalo „GQ“ apžvalgininkas, vadovaujantis „Style Guy“ skilčiai, paklaustas, ką mano apie taisyklę, kad negalima rengtis geriau už savo viršininką, sako: „Nesu girdėjęs, kad kas nors būtų atleistas iš darbo dėl to, jog pernelyg gerai rengėsi. Tačiau tas darbdavys, kuris taiko nuobaudas darbuotojui vien už tai, kad jis stilingas ar didžiuojasi savo išvaizda, nėra vertas, jog jam būtų dirbama“.
Taigi madingas pavaldines terorizuojančioms vadovėms, atrodo, visų pirma reikia įsigyti vieną jų statusą atspindintį aksesuarą – savo darbuotojų pagarbą. Arba kaip kariuomenėje įvesti uniformas, atitinkančias užimamas pareigas.