Lietuviškus šakočius į savo namus įsileido net ir japonai

Ar žinote, kaip japoniškai skamba „šakotis“? Ogi „ritoania no keki“. Ir įdomiausia, kad japonai šį produktą noriai perka. 27 metų Mindaugas Žabaliūnas šakočius Japonijoje kepa jau beveik metus.

Per šį laiką lietuvio kepykla šalia Nagasakio išsiplėtė, buvo iškelta į kitas patalpas už miesto, įdarbinta daugiau žmonių bei papildomai sumontuotos dar kelios kepimo mašinos. Japonijoje jau veikia trys šakočių parduotuvės.

„Daug užsakymų gaunu internetu. Japonai po vestuvių puotos kiekvienam svečiui ką nors dovanoja. Kadangi šakotį pavadinau lietuvišku vestuvių pyragu, pataikiau tiesiai į dešimtuką, – džiaugėsi lietuvis. – Kartais vestuvėms užsakoma apie 200 šakočių“.

Praėjusiais metais vestuves kėlusi Lietuvos ambasados sekretorė svečius irgi vaišino Japonijoje keptu lietuvišku vestuviniu pyragu.

Sunkiausia Japonijoje – išmokti japonų kalbą. Jos nemokėdamas vargu ar užkariausi japonų pirkėjų širdis. Būtent nuo šių mokslų pradėjo ir M.Žabaliūnas.

Jam, Kauno technologijos universiteto studentui, prieš šešerius metus atsirado galimybė išvažiuoti tęsti studijų į APU universitetą Japonijos Bepu mieste.

Studijų sąlygos čia puikios: geriausi pasaulio dėstytojai, didžiulė biblioteka bei ramybė. Tai vienas iš nedaugelio universitetų Japonijoje, kuriuose galima studijuoti ir anglų kalba. Japonų kalba nėra privaloma, tačiau pageidaujama.

Tačiau tie, kurie buvo Japonijoje, žino, kad čia, jei nori ilgiau studijuoti ar imtis verslo, japonų kalba yra pagrindinis įrankis.

Mindaugas kalbos mokėsi ne tik universitete. Atostogos tarp semestrų Japonijoje ilgos – apie porą mėnesių. Jas gali naudoti kaip išmanai. Dalis studentų tuo laikotarpiu dirba.

Gerai angliškai kalbantys užsieniečiai dažnai imasi mokyti vietinius anglų kalbos, tačiau Mindaugo tokios perspektyvos neviliojo.

„Aš važiavau į Japoniją ne anglų kalbos mokytis. Todėl atostogų metu rinkausi tuos darbus, kuriuose būčiau priverstas bendrauti japoniškai. Dariau daug ką: ir šiukšles mieste rinkau, ir indus ploviau. Tačiau mano pagrindinis tikslas buvo lavinti šnekamąją kalbą“, – kalbėjo M.Žabaliūnas.

Rezultatas: po poros metų vaikinas laisvai šneka japoniškai.

Japonijos regionuose vykstančios šventės neapsieina be daugybės įvairaus maisto. Ruošti bei prekiauti įvairiais patiekalais jose gali kas tik netingi. Ta galimybe puikiai pasinaudojo ir lietuvis su savo draugais.

„Prikepdavome blynų, prisukdavome vietnamietiškų suktinukų – vis jena kita į kišenę“, – apie verslo užuomazgas tolimoje šalyje pasakojo lietuvis.

Kelerius studijų metus patyrinėjęs japonišką rinką bei skonį, būdamas ketvirtame kurse lietuvis su draugais atidarė vietnamietiškų patiekalų restoraną. Tai padaryti nebuvo sudėtinga, nes norint pradėti smulkų verslą nereikia nei leidimų, nei licencijų.

„Jei japonas iš vakaro sugalvoja, kad rytoj savo namuose įrengs nedidelę sendaikčių arba daržovių parduotuvę, jam tereikia susikalti lentynas, išsidėlioti prekes, pakabinti iškabą ir gali pradėti prekybą“, – pasakojo Mindaugas.

Kol pajamos neperžengia tam tikros ribos, jenas galima žertis į metalinę dėžutę nuo saldainių. Nebūtini jokie dokumentai.

Būsimą lietuvio restoraną atėję patikrinti higienos specialistai buvo du supratingi pagyvenę vyrai. Jie pažiūrėjo, kad yra kriauklė, šaldytuvas, kad virtuvė nuo salės atskirta. Rastus trūkumus Mindaugas pažadėjo pašalinti, kai tiktai verslas pradės duoti pelno.

To užteko, kad higienos leidimą jis turėtų rankose. Tačiau kad verslas puikiai sektųsi, privalai gerai išmanyti vietinės rinkos poreikius, konkretaus regiono žmonių skonį, reikia turėti pažinčių, įgyti vietinių žmonių pasitikėjimą.

Japonai yra išrankūs. Turi ne tik įtikti jų skoniui, bet ir pradžiuginti akį, o dar geriau – ir ką nors papasakoti apie maistą. „Tai išrankių ir naujoves mėgstančių estetų tauta“, – teigė Mindaugas.

Vėliau priešais restoraną duris atvėrė ir suvenyrų iš įvairių šalių parduotuvėlė.

Verslas sekėsi, tačiau Mindaugas vis tiek nenurimo: kūrė naujus verslo planus ir suko galvą, kaip miestą atgaivinti, kaip kuo daugiau turistų pritraukti, prekybą paskatinti. Tuo metu kaip tik buvo paskelbtas verslo planų konkursas.

Verslo teoriją išmanantis bei praktiškai ją išbandęs lietuvis komisijai pateikė verslo planą ir laimėjo. Su tuo pačiu planu Mindaugas nukeliavo į miesto savivaldybę, kuri, apsvarsčiusi pasiūlymą, jaunajam verslininkui skyrė penkis milijonus jenų (apie 105 tūkst. litų) penkioms parduotuvėms ar restoranams mieste atidaryti.

Tada ir prasidėjo lietuviško šakočio Japonijoje istorija.

„Norėjau japonams pateikti ką nors lietuviška. Cepelinai, bulvių patiekalai ir kitas sunkesnis lietuviškas maistas japonams netinka, o štai saldumynus jie mėgsta. Kuo šaltesnis regionas, tuo saldesnį produktą gali pateikti.

Bepu regionas pietinėje Kiu Siu saloje nei labai šaltas, nei karštas. Kaip ir mūsų šakotis – jis nėra per daug saldus. Tiesiog bandžiau ir tikėjau, kad pavyks“, – kalbėjo Mindaugas.

Jis pasikvietė šakočių specialistą iš Lietuvos ir pradėjo mokytis kepti šakočius. Dviese beveik mėnesį maišė tešlą. Naudojant japoniškus produktus reikėjo iškepti tokio pat skonio šakotį kaip ir Lietuvoje.

Dar reikėjo pagaminti prietaisą šakočiams kepti. Verslas prasidėjo nuo nedidelio fabrikėlio bei parduotuvės miesto centre. Iš pradžių ir pats Mindaugas prie tešlos puodų stovėjo, tačiau įdarbinti japonai greitai perprato gamybos subtilybes.

Vėliau lietuvis atidarė šakočių parduotuvę pramogų miestelyje šalia Nagasakio, pradėjo internetinę prekybą, šakočius pristato ir kitų miestų prekybos centrams.

Japonijoje prekybos centrai remia jaunuosius verslininkus. Kelioms dienoms ar savaitėms jie skiria plotą ir japonę pardavėją. Imk ir prekiauk. Už tai prekybos centras ima 15 proc. nuo apyvartos.

„Norėčiau pats nebeprekiauti. Samdau naujus žmones, ieškau naujų verslo nišų, – sakė viename Nagasakio prekybos centre sutiktas Mindaugas, ten jis prekiauja šakočiais. – Įsigysiu vilą Vietname ir rašysiu knygas. Tačiau kol kas anksti apie tai galvoti. Kaip sako japonai: „Ete ni ho o ageru“ („Kelk bures, kol vėjas pučia“)“.