Sodybos brangs kasmet
Nekilnojamojo turto agentūros, parduodančios sodybas su namų valdomis, nuolat seka poreikį ir pasiūlą rinkoje, kainų kitimus, įvertina viso sektoriaus veiklą, nes, pasak agentūrų vadybininkų, 2-3 nepelningai parduoti objektai ir verslo nebelieka. Kaip teigia nekilnojamojo turto agentūros UAB „Eika“ viešųjų ryšių atstovė Daiva Vilkelytė, antrųjų namų (ar tai būtų namas kaime, ar butas pajūryje) paklausa didėja dėl padidėjusių pajamų. Ar tai bus nuolatinė poilsio vieta, ar bus poilsiaujama kitur, irgi turi įtakos kainoms. „Be to, maždaug nuo 2000 m. savo veiklą pradėjo spekuliantai, nes rado galimybę užsidirbti, juolab kad iki šiol nėra mokesčių už nekilnojamąjį turtą,- teigia ji. - Tam įtakos turėjo ir palankios vakariečių politikų prognozės šalies nekilnojamajam turtui brangti, įvairūs ES fondai, kuriais jau galima pasinaudoti.“
Bendrovės „DIGINET lt“ reklamos projektų vadovas Artūras Bobinas įsitikinęs, jog sodybos – tai investicijos ateičiai ir todėl jos nuolat brangs. „Mieste namai brangūs, o jau už 30 km jie kur kas pigesni. Patvarkius aplinką ir esant rekonstrukcijų projektui, sodybos irgi brangesnės, - sako jis.- Namų su valdomis kainos ypač augs, jeigu provincijos rajonuose bus investuojama į įvairius verslus. Suprantama, daugiausiai įtakos kainoms turi atstumai (iki 80 km) nuo didžiųjų miestų.“
Įmonės „Ober Haus nekilnojamas turtas“ Žemės sklypų skyriaus vadovas Vytautas Broniukaitis irgi įsitikinęs, jog sodyba kaime greičiau investicija ateičiai nei mada. Tokio pobūdžio investicijos savo vertę išlaiko ilgai, juolab kad paklausa didėja, pasiūla keičiasi menkai, o kainos per pastaruosius trejus metus didėjo 10-20 proc. kasmet. „Be gražios gamtos, nedidelių atstumų, svarbu pastatų būklė. Vidutinė sodybos kaina - apie 150- 500 tūkst. Lt prie Vilniaus (20-50 km atstumu). Šalia Kauno sodybos apie 20 proc. pigesnės, prie Panevėžio - dar pigiau. Dažnai pastatų būklė esti tik patenkinama arba juos reikia nugriauti. Jei jie tinkami poilsiui, tai ir brangesni, tad ne kiekvienas pirkėjas gali sau tai leisti. Svarbiausi jų reikalavimai – vanduo, graži aplinka, geras privažiavimas ir elektra. Ne visi gali ir nori kasti tvenkinius ar prūdus, nes ne visi tam turi pinigų. Tie, kurie jų turi, ieško sodybų jau prie ežerų, o už keliasdešimt tūkstančių litų visai jos neperka,“ - aiškina nekilnojamojo turto prekybos peripetijas V. Broniukaitis.
Signalizacijos ir vaizdo kameros naudojamos retai
Menkas malonumas antrųjų namų savininkams, kai atvykę po ilgesnio laiko randa išdaužytus langus ar kitaip nuniokotus namus. Dažnas nežino, kaip apsaugoti nuošaliau esančią sodybą, juolab kad ir kaimynai nenori papildomų rūpesčių, be to, dieną naktį už kampo nestovėsi.
UAB „Jungtis“ generalinis direktorius Audrius Ališauskas „ŪP“ teigė, kad apsaugos firmų saugomų sodybų ir vienkiemių savininkai privalo įsirengti signalizaciją su tinkamais saugikliais ar įmontuoti vaizdo kameras, turėti gerą ryšio sistemą ir kad prie saugomų objektų būtų tinkamas privažiavimas, o atstumas ne didesnis kaip 20-30 km nuo miesto. Esantys toliau saugomi objektai greitai nepasiekiami. „Šiuos reikalavimus savininkams pateikia visos apsaugos bendrovės, o paslaugos yra mokamos priklausomai nuo atstumų, - teigia A. Ališauskas. – Neteisingi aliarmai, sukelti pelių, paukščių ar kitų gyvūnėlių (sujudina laidus), taip pat mokami. Rajonuose jau yra vietinės apsaugos firmų arba jau esamų bendrovių filialai, tačiau ir ten atsižvelgiama į atstumus, gerus kelius, nes toli laukuose niekas iki namų nevažiuos.“ Direktorius sako, jog galima įsirengti vietinę signalizaciją ar apsaugos pultą, o apsaugos bendrovė gavusi signalą informuoja klientą, kuris tikrina ir apsaugą organizuoja pats.
Kiek kainuoja apsaugos sistemos ir vaizdo kameros ir ar verta jas įsirengti? UAB „ARX Baltica technologijų centras“ direktorius Rytis Spūdys teigia, kad verta, mat apsaugos sistema įrengiama pagal individualius reikalavimus, kad matytųsi visas kiemas ar sklypas. Tinkamai teritorijos apžvalgai reikės beveik 8 vaizdo kamerų. Viena vaizdo kamera (priklausomai nuo kokybės parametrų) kainuoja 700-1200 Lt. Vaizdo kamerų įrašus galima peržiūrėti bet kada, nes jie atsiranda tik tuomet, kai kameros regos lauke kas nors sujuda. „Valdymo pultai dabar įrengiami įvairiai, teritoriją galima stebėti net kompiuteriu, tik reikia, kad sodyboje būtų interneto ryšys. Tokia apsaugos sistema gana brangi, be to, dauguma savininkų šių galimybių nežino arba nenori investuoti, tad atokioms sodyboms patogesnės apsaugos sistemos, susietos su telefoniniu ryšiu,“ - aiškina jis ir priduria, jog daugeliu atvejų vis tiek yra kviečiama apsaugos policija.
Patikimiausia - apsaugos policija
Rytų Aukštaitijos rajonai neginčijamai turi daugiausiai poilsiaviečių ir privačių sodybų, skirtų poilsiui. Ignalinos, Molėtų, Zarasų, Utenos, Anykščių rajonų ežerų, upių ir upelių pakrantės seniai privatizuotos ir apstatytos didesnėmis ar mažesnėmis vilomis. O ir seniau statytos sodybos šiuose rajonuose miestiečių tiesiog graibstyte graibstomos. Anot vieno Molėtų r. miestelio seniūno, sodybos savininkas dar pašarvotas, o pirkėjai jau beldžiasi į duris.
Kaip „ŪP“ sako Viešosios policijos Utenos apsaugos skyriaus (VPUAS) Stebėjimo techninės kontrolės l.e.p. skyriaus viršininko pareigas Sigitas Juozas Jukna, privačioms sodyboms ir vasarvietėms saugoti kiekvienoje apskrityje yra specializuotos policijos įstaigos. „Mes saugome labai daug sodybų, kurios gerokai nutolę nuo centrų ir kur žiemą lankomasi retai. Atstumų apsaugai neribojame, jeigu tik objektą galima pasiekti be sraigtasparnio, - šmaikštauja S. Jukna. - Pasirašoma sutartis, dėl kurios į Uteną važiuoti nereikia, nes kiekviename rajone yra po apsaugos specialistą. Tačiau sodyboje būtina įrengti signalizaciją ir ją gali įrengti bet kas, tik ne apsaugos policija.“ Jis teigia, jog paprasčiausia signalizacija su specialiais jutikliais ar stiklo dūžių davikliais kainuos apie 1000 Lt, bet labai svarbu, kaip tuos signalus tarnyba gautų stebėjimų pulte. Visoje apskrityje VPUAS įrengtas radijo imtuvų tinklas, kuris priima pavojaus signalus, bet vis tiek yra užkampių, kur ir policija bejėgė. Daug kur žiemai paliekami sargai, o viduje esantis turtas išvežamas. Dar svarbu, kad patikimai veiktų laidinis arba mobilusis telefono ryšys. Tik tuomet įmanoma sodybas apsaugoti. „Užsakovas turi suprasti, kokią paslaugą jam siūlome: mes už namo kampo nestovime ir jo nesaugome, atvykstame tik gavę signalą, tad būtina įvertinti ir sutartyse įrašyti realų atvykimo laiką, - kalba S. Jukna.- Yra patvirtinti apsaugos tarifai ir dažnai saugomus objektus skirstome į dvi grupes: kai signalizacija nereaguoja ir kai sureaguoja per dažnai. Tokių melagingų įsilaužimų būna ir kad mums nebūtų nuostolių, užsakovai moka abonentinį mokestį (50 Lt/mėn.) ir mokestį už kiekvieną iškvietimą (1 Lt/km). Ant durų ir langų klijuojami specialūs lipdukai, nes sodybose nėra paliktų milijonų ir vagia ne profesionalai, o eiliniai nedorėliai.“ Kai sutartys sudaromos su privačiomis apsaugos firmomis, kaip jos dirba, apsaugos policija nežino, nebent juos iškviečia po apvogimo.
Draudimas padengia tik dalį prarasto turto
Draudimo metu reikalingi nuosavybės ir inventorizacijos dokumentai. Sezoninėms sodyboms taikomi didesni draudimo įkainiai. Šiuos įkainius lemia ir daugiau faktorių: namų konstrukcijos (medinės ar mūrinės), regionas (pajūrio zonoje gamtos padaryta žala būna didesnė ir dažnesnė), pastatų dydis ir gyvenamasis plotas, statybos metai. Draudimo įkainiams įtakos turi ir iš kokių medžiagų pastatai statyti: mediniai ar mūriniai. Čia skiriasi ne tik namo vertė, bet ir draudimo suma. Medinių - didesnė, nes gaisro atveju ir nuostoliai esti didesni. „Viena draudimo rūšis yra kai draudžiami tik pastatai (nekilnojamasis turtas), kita – kai draudžiamas turtas pastatų viduje (kilnojamasis turtas). Sezoniniuose namuose AB „Lietuvos draudimas“ draudžia tik sąraše nurodytus kilnojamojo turto konkrečius daiktus,“ - teigia šios bendrovės Privačios rizikos skyriaus vadovas Vaidotas Krensius. Pasak jo, įvykus nelaimingam atsitikimui ar vagystei, padarytus nuostolius draudimas padengia priklausomai nuo draudimo rūšies: ar pastatai buvo apdrausti likutine, ar atstatomąja verte. Naujus pastatus (iki 40 metų senumo) rekomenduojama drausti atstatomąja verte ir tuomet atlyginama tiek, kad jie būtų atstatyti kokie buvo. Likutine verte draudžiami senesni nei 40 metų pastatai, skaičiuojamas nusidėvėjimas ir atsitikus nelaimei be savų lėšų jų neatstatysi. „Daliniams nuostoliams padengti, pvz., išdaužytiems langams, stiklai draudžiami atskirai. Tik gaisro atveju šie nuostoliai padengiami be papildomų įmokų, o nuo piktavališkų veiksmų jie draudžiami papildomai,“ - sako V.Krensius.
Bet kuriuo atveju padarytiems nuostoliams užregistruoti kviečiama policija, o įvykus gaisrui - ir gaisrininkai, kad būtų surašyti atitinkami įvykio aktai. Tačiau visais atvejais žiūrima į draudimo rūšį ir išmokama draudimo suma nepriklauso nuo rinkos kainų: tik nuo likutinės ar atstatomosios pastatų vertės.