Pasiturintys žmonės – valstybės sėkmė

– Manau, kad veiksniai, kurie lemia mažų valstybių sėkmę, tokią pat įtaką daro ir didelėms valstybėms. Politinis stabilumas, sėkmingai dirbanti vyriausybė, efektyvi ekonominė politika, taip pat racionalus verslo apmokestinimas, konvertuojama valiuta, kuri padeda išvengti per didelio mokestinio reguliavimo.

Dar būtina paminėti efektyvią teisės sistemą ir sėkmingai veikiančią kapitalo rinką. Valstybės klestėjimui tiesiog būtina efektyviai veikianti finansų sistema, kuri skatintų žmones taupyti, o šį taupymą nukreiptų į pelningas finansines priemones. Ekonomikos istorijoje galima rasti nemažai pavyzdžių, kai valstybės, kurioms iš pradžių sekėsi, nepasiekė ekonominių aukštumų dėl finansų rinkų neišsivystymo arba per mažo dėmesio joms.

Islandijoje energetikos ištekliai buvo valstybės ekonomikos plėtros pagrindas. Valstybei puikiai sekėsi su šiais energetikos ištekliais tvarkytis pokario metais, todėl gamtos išteklius vertiname kaip tradicinį ekonomikos pagrindą. Tačiau pastaruoju metu finansų sektorius tapo svarbiausiu ekonomikos augimo varikliu greta gamtinių išteklių.

Tai, ką jūs skaitote apie Islandijos gerovę, ypač yra sėkmingos finansinio sektoriaus veiklos rezultatas. Šį ekonominės sėkmės veiksnį galima rasti įvairiose mažose valstybėse, kurioms puikiai sekasi tvarkyti savo ekonomiką. Galima sakyti, kad mažų valstybių verslas siekia išsivaduoti iš objektyvių priežasčių sąlygotos mažos rinkos, jam reikia plėstis į kitas rinkas. Dėl šios priežasties verslui reikia turėti realų finansinį nacionalinį pagrindą, kuris pagrįstų tokią verslo plėtrą.

Būtina tokios plėtros sąlyga – laisvas pinigų judėjimas. Kalbant paprastai, didesnė dalis mažų valstybių suprato, kad tai vienintelė išeitis tokio dydžio valstybėms. Tačiau sėkmei taip pat reikia narystės tarptautinėse organizacijose, antraip mažos valstybės dėl nedidelio gyventojų skaičiaus lieka nepastebėtos tarptautinėje arenoje. Islandijoje finansinis sektorius pradėjo klestėti 1994 metais, kai valstybė liberalizavo savo kapitalo rinkas ir prisijungė prie Europos ekonominės erdvės sutarties (ją sudariusios EFTA ir ES valstybės).

Tiesa, ekonomikos liberalizavimas prasidėjo anksčiau – 8-ojo dešimtmečio pradžioje, tačiau Islandijos ekonomika augimo spartą įgijo būtent po narystės tarptautinėse organizacijose. Verta pažymėti, kad šiuo metu Islandija yra tarp 5–6 turtingiausių OECD valstybių pagal BVP vienam žmogui. Valstybės konkurencingumas yra aukštai įvertintas ir Pasaulio ekonomikos forume.

Viena iš esminių išvadų – kiekvienos valstybės ekonominės sėkmės pagrindą sudaro subalansuotas socialinis-ekonominis dialogas. Pavyzdžiui, Islandijoje moterų vaidmuo ekonomikoje pastaruoju metu ypač padidėjo. Tai yra labai svarbi kiekvienos valstybės žmogiškųjų išteklių dalis ir neprotinga būtų tą ignoruoti. Tikslingas moterų įjungimas į atitinkamas darbo rinkos pozicijas gali tapti viena iš ekonomikos pakilimo priežasčių.

Dalyvavimas tarptautinėse organizacijose taip pat skatina ir demokratijos augimą, o tai savo ruožtu prisideda ir prie finansų rinkų laisvėjimo. Reikėtų pažymėti, kad Lietuva šioje srityje pasiekė tikrai nemažai, prisijungdama prie tarptautinių organizacijų ir glaudžiai dirbdama su savo Šiaurės kaimynais.

– Manau, kad vienas be kito negalėtų egzistuoti. Bet kuriai visuomenei svarbi gera teisinė sistema, tačiau neignoruokime valstybės reikalų tvarkymo plačiąja prasme. Kaip jau minėjau, valstybės, turinčios daug gamtinių išteklių, nebūtinai tampa turtingos. Labai gerai, kad žmonės vis labiau supranta, jog socialinis saugumas ir ekonominis augimas eina greta. Svarbus to pavyzdys – pensijų sistema.

Kiekvienam žmogui būtina užsitikrinti pakankamas pajamas senatvėje, tačiau tai garantuoti gali tik efektyvi pensijų sistema, suteikianti galimybę kiekvienam gyventojui laisvai planuotis savo ateitį. Tačiau minėtus elementus – ekonominę gerovę ir socialinį saugumą – būtina sujungti. Manau, kad Islandijai tai puikiai sekasi.

Tiesa, Lietuvos ir kitų naujų ES narių privalumas slypi tame, kad jos jau gali išvengti klaidų, kurias padarė pažengusios valstybės, plėtodamos finansinę sistemą, socialinę gerovę ir kitus sėkmingos valstybės elementus. Juk Lietuva gali tiesiog pasimokyti iš šių klaidų ir jų tiesiog išvengti.

Kiekvienai valstybei derėtų išsamiai išsinagrinėti Airijos pavyzdį. Airija buvo labai varginga ES valstybė, o jos finansinė padėtis 9-ojo dešimtmečio pradžioje buvo ypač sunki: nedarbas, viešojo sektoriaus deficitas ir kitos problemos. Tačiau nuo narystės ES pradžios šiai valstybei ėmė labai sektis. Pamoka, kurią galėtų išmokti visos naujosios narės, – nors sėkmės pradžią davė ir ES fondai, tačiau svarbiausia yra gebėjimas panaudoti savo žmogiškųjų išteklių pajėgumus.

– Islandijoje pensijų sistema taip pat sunkiai skynėsi savo kelią – pradžia buvo nerangi, tačiau vėliau viskas įsibėgėjo.

– Sunku tiksliai pasakyti, kada prasidėjo pensijų fondų bumas Islandijoje – iki 7-ojo dešimtmečio pensijų sistema Islandijoje nebuvo tokia svarbi ir reikšminga. Viskas prasidėjo nuo sėkmingų darbo susitarimų, kai buvo sutarta, jog atlyginimų padidėjimas būtų nukreipiamas į pensijų fondus. Tai davė pradžią ypač intensyviam pensijų fondų augimui.

Žinoma, ir anksčiau mes turėjome profesinių fondų tradicijas, pensijas kaupė atskirų profesijų atstovai, valstybinių institucijų darbuotojai, tačiau nuo 7-ojo dešimtmečio dalyvavimas pensijų fonduose tapo masinis.

Ankstyvojo pensijų kaupimo laikotarpio problema buvo ta, kad dėl uždaros finansų rinkos nebuvo taip paprasta uždirbti gerą kapitalo grąžą. Todėl privačių pensijų fondų išplitimo pradžia galime laikyti kapitalo rinkų liberalizavimą, kai užsienio fondai atsivėrė Islandijos fondų valdytojams ir investavimas tapo pelninga veikla.

Šiuo metu Islandijos pensijų sistemą sudaro valstybinė pensija, finansuojama iš surenkamų mokesčių, papildoma dalis, gaunama iš profesinių fondų (juos finansuoja darbdavių ir darbuotojų įmokos), ir sistemos viršūnė – savanoriškos įmokos į pensijų fondus, kurias moka patys žmonės. Sistemos sėkmė – puiki šių trijų elementų darna ir puikus profesinių fondų ir savanoriško taupymo mechanizmų organizavimas.

Tai lėmė didelį pensijų fondų veiklos augimą. Šiuo metu Islandijos pensijų sistemos turtas sudaro 130% nuo BVP ir tai tikriausiai yra didžiausias santykis EBPO, panašus į Šveicarijos ir Olandijos. Pensijų sistemai įsukti būtina puikiai funkcionuojanti kapitalo rinka. Lietuva ją jau turi, todėl neabejoju, kad pensijų sistemos plėtra jūsų šalyje tiesiog neišvengiama. Juo labiau kad pensijų sistema Lietuvoje sukurta pagal atitinkamas Europos tradicijas, todėl kitų valstybių patirtimi tiesiog būtina pasinaudoti.

Islandijoje profesinės sąjungos buvo vienas iš variklių, padėjusių išjudinti pensijų sistemą. Jos suprato, kad tai gali būti labai svarbus ir jų pačių veiklos elementas. Praktiškai dėl jų veiklos pensijų fondai tapo ypač svarbia finansų rinkų dalimi ir sudaro apie trečdalį šalies kredito išteklių, valdo apie 10% šalies akcijų ir 40% obligacijų rinkos. Pensijų fondai yra labai svarbūs Islandijos investuotojai užsienyje, daugiausia savo lėšas kreipiantys į portfelinius produktus.

Žinoma, pensijų fondų valdymas susijęs su rizika ir ją reikia valdyti – tiek investicijų, tiek valiutų svyravimai. Profesionalių fondų valdytojų atsiradimą Islandijoje lėmė efektyvi teisinė bazė ir švietimo sistema. Manau, kad Lietuva visa tai turi, tačiau kol kas galbūt nėra atkreipusi daugiau dėmesio į šiuos elementus.

– Valstybinės pensijos Islandijoje taip pat nėra didelės. Visoje pensijų kaupimo sistemoje jos sudaro tikrai nedidelę išmokų dalį – apie 10–12% dabartinių pajamų. Sistemos tikslas – kad žmogus, sulaukęs pensinio amžiaus, pasiektų mažiausiai 70% darbo užmokesčio dydžio pensiją. 50–60% šių pajamų šiandieniniai pensininkai gauna iš privalomų profesinių fondų.

Be to, kiekvienas savo ateities pajamas gali padidinti papildomai mokėdamas įmokas į privačius fondus. Tokį kaupimą skatina valstybė, suteikdama mokesčių lengvatas. Galima sakyti, kad per ilgą laikotarpį vidutiniškai uždirbantis žmogus investuodamas turi galimybę savo būsimą pensiją pasididinti iki 80% buvusių pajamų.

Tiesa, yra ir nemažai senosios kartos žmonių, kurie nedalyvavo privačiose pensijų schemose, todėl išėję į pensiją jie turi mažesnes pajamas. Vis dėlto dabar tai jau valstybės problema, ji turėtų užtikrinti šiems žmonėms normalią senatvę.

Profesiniai fondai yra visos islandiškos pensijų kaupimo sistemos esmė. Jie yra įsteigti įmonių valia, daugiausia kilę iš profesinių sąjungų susitarimų su darbdaviais. Nors šie fondai privalomi, kiekvienas darbuotojas asmeniškai nusprendžia, kurį ar kuriuos jis pasirinks.

Mokėjimai į tokius fondus sudaro apie 10% nuo darbo užmokesčio, tačiau dauguma žmonių pasirenka dar ir papildomo savanoriško kaupimo (III pakopos) fondus ir sumoka dar 4–6% nuo pajamų (tiek, kiek iš tikrųjų skatina mokesčių lengvatos) tam, kad senatvėje galėtų mėgautis didesnėmis išmokomis. Taigi kiekvienas darbuotojas moka apie 18% nuo savo pajamų į pensijų fondus, o šiuos mokėjimus skatina valstybė, suteikdama mokesčių lengvatas tiek darbuotojui, tiek ir darbdaviui.

– Kiekvienas žmogus ir kiekviena šeima turėtų patys surasti sau tinkamą investicijos būdą, išsirinkti tinkamus produktus esamoje ekonominėje aplinkoje. Pasakyti, koks yra vienas receptas visiems, būtų labai sunku. Tačiau vienas dalykas labai aiškus – mums būtinai reikia suplanuoti savo pensiją, nes kiekvienas puikiai žinome, kad tas laikas tikrai ateis. Ir pensijoje reikės dar pragyventi praktiškai trečdalį savo gyvenimo.

Turėti savo pensijų fondą ir į jį investuoti naudinga kiekvienam, nes taip pasirengiama gyvenimo laikotarpiui, kai kiekvienas sumažins savo kasdienę veiklą. Pripažinkime, kad gerėjant sveikatos apsaugai tikrai maža tikimybė, jog pensijos laikas sutrumpės. Be to, kiekvienas investavimas turi būti struktūrizuotas. Kadangi žmonės praktiškai neturi laiko apie tai galvoti, geriausia savo pinigus patikėti tiems, kurie išmano savo darbą ir supranta finansų rinkų specifiką.

Tuomet belieka reguliariai mokėti tam tikrą dalį pajamų pasirinktai pensijų kaupimo schemai. Ko iš tikrųjų Lietuvoje iki šiol trūko – supratimo apie pensiją ir gebėjimo pasirūpinti ja patiems. Akivaizdu, kad pensijų kaupimo programos yra tiesiausias kelias sužinoti, kaipgi jūs gyvensite išėję į pensiją.

Gyvybės draudimo nepavadinčiau alternatyva pensijų programoms, nes draudimas turi tam tikrą neapibrėžtą rizikos laipsnį, kurį sunku kontroliuoti ir kuris tiesiogiai padengiamas iš sukauptų lėšų. Tačiau akivaizdu, kad kiekvieno žmogaus gyvenime tikrai turi būti vietos ir draudimui, ir pensijų kaupimo programai. Matyti, kad kol kas pensijų kaupimo programos nėra užsitarnavusios tinkamos vietos Lietuvos finansų sistemoje.

Tiesa, ir Islandijos visuomenė perėjo šį vystymosi etapą, o dabar individualus pensijų kaupimas yra plačiai pripažintas produktas, privati pensijų schema yra būtinas būsimos pensijos elementas. Aišku, tam reikia ir veikiančios infrastruktūros bei profesionalių žmonių, kurie galėtų valdyti pensijų fondus. Antrosios pensijų pakopos (dalies „Sodrai“ mokamų mokesčių pervedimas į privačius pensijų fondus) įvedimas labai paspartino šiuos procesus Lietuvoje, o besivystanti trečioji pakopa turėtų sėkmingai užbaigti pensijų sistemos plėtrą.

Vis dėlto žmonės turėtų būti realistai – efektyvi pensijų kaupimo sistema neatsiranda per naktį, jai įsibėgėti reikia laiko. Taip pat reikia laiko, kad mokamos įmokos pradėtų uždirbti pelną ir kauptų būsimą pensiją. Labai svarbu, kad Vyriausybė, darbo organizacijos, profesinės asociacijos ir kitos susijusios institucijos dirbtų vieningai šia linkme. Būtina, kad didžiosios įmonės, stambieji darbdaviai suprastų, jog investuodami į darbuotoją jie pirmiausia investuoja į savo verslą.

– Nors pensijos kaupimas nėra tas dalykas, kuriuo reiktų rūpintis kiekvieną dieną, informacijos apie tai Islandijoje tikrai netrūksta. Kiekvienas darbuotojas mūsų šalyje turi pasirinkti sau tinkamą pensijų kaupimo programą, o tam prireikia nemažai informacijos.

Islandai yra puikiai susipažinę su asmeninių finansų tvarkymo pagrindais. Taip pat iš fondų valdytojų nuolat gauna informaciją, kaip sekasi jų fondams, kiek jų investicijos uždirbo ir, žinoma, kokia jam prognozuojama pensija. Už puikiai sutvarkytą informacinę sistemą Islandija yra pelniusi ir Europos apdovanojimus, būtent dėl labai aiškios informacijos, teikiamos profesinių fondų dalyviams, pensijų fondų klientams.

Manau, tokia informacinė sistema yra vienas iš svarbiausių gerai veikiančios pensijų sistemos bruožų. Be to, manau, kad šioje srityje negali būti galutinio įvertinimo, nes kuo geriau informacinė sistema išplėtota, tuo daugiau informacijos gauna dalyviai ir tuo jie yra labai suinteresuoti efektyviai tvarkyti savo asmeninius finansus.

Dėl to vis daugiau jaunų žmonių pradeda domėtis savo būsima pensija, taupymo būdais, pensijų schemomis, rūpinasi ir tų fondų grąža. Taip jie prisideda prie efektyvaus šios sistemos veikimo ir savireguliacijos mechanizmų.

– Nedaryčiau tokio apibendrinimo. Pavyzdžiui, islandai yra tikri darbo fanatikai ir į pensiją išeina daug vėliau nei kitų Europos šalių gyventojai. Mes neturime tokios opios visuomenės senėjimo problemos. Be puikiai veikiančios socialinio aprūpinimo sistemos, mūsų žmonės yra ir ilgaamžiai.

Islandų gyvenimo trukmė praktiškai ilgiausia pasaulyje, taigi mes turime nemažai pensinio amžiaus žmonių, kurie vis dar dirba. Akivaizdu, kad pensijų fondai turi tam įtakos, nes dirbdami žmonės ir toliau kaupia savo pensiją. Tačiau vėlgi socialinio saugumo sistema puikiai organizuota, tad kai priartėja pensinis amžius, žmogus gali pasirinkti, ar toliau dirbti, ar, pavyzdžiui, keliauti.

Apie pensijų kaupimo būdus, taupymą ir tai, kaip ramiai gyventi sulaukus pensinio amžiaus, svarsto buvęs Islandijos užsienio reikalų ministras, Lietuvos nepriklausomybei daug nusipelnęs žmogus, dabar pensininkas ir nepriklausomas konsultantas Jonas Baldvinas Hannibalssonas.

Žiūrėdami į gyvenimo ciklus suprasite, kad būnant jaunam, kuriant šeimą reikia daugiau pinigų: investuoti į namus, auginti vaikus, ypač jeigu moteris nedirba. Tad savarankiško gyvenimo pradžioje daug didesnis pinigų ir investavimo poreikis. Tai kontrastuoja su faktu, kad dauguma žmonių pradeda dirbti už labai mažą atlygį ir daugiau ima gauti tik su amžiumi. Tad išlaidų ciklai yra ryškus kontrastas uždarbio ciklams. Tai reiškia, kad jaunoms poroms būti skolingoms yra natūralu. Vis dėlto net tokiu atveju būtina galvoti apie taupymą ateičiai.

Islandijos patirtis turi būti vertinama ir kitose šalyse, kadangi mes sugebėjome išvystyti savo finansus tinkamai tvarkančią kartą geriau nei tą padarė dauguma valstybių. Pensijų kaupimo sistema Islandijoje vystėsi daug metų ir tai ypač geras veikiančios trijų pakopų pensijų kaupimo sistemos pavyzdys.

Pirmoji pakopa – tai minimali pensija, mokama valstybės iš mokesčių. Bet tai poreikiams neadekvatus minimumas, kurio tikrai neužtenka normaliai gyventi norinčiam žmogui. Na, teoriškai tai padeda neskursti. Antroji pakopa yra pagrindinė. Kiekvienas dirbantis žmogus turi priklausyti kuriam nors pensijų fondui. 6% atlyginimo į jį moka darbdavys, 4% – darbuotojas, paliekant galimybę įmokėti ir daugiau, bet tai jau savanoriška.

Tai reiškia, kad didžioji dalis pensijos išmokama iš fondo. Kitose valstybėse visa pensija mokama iš surenkamų mokesčių. Tai ilgainiui tampa didele problema, nes vyksta visuomenės senėjimo procesai, mažiau žmonių dirba ir moka mokesčius – tai gali priversti valdžią apriboti pensininkų teises, nes ji negali vykdyti savo įsipareigojimų. Islandijoje tokia problema neturėtų kilti.

Trečioji pakopa – visiškai savanoriškas pensijos kaupimas. Tai absoliučiai individualus žmogaus pasirinkimas. Naudojantis visomis trimis pakopomis galima užsitikrinti visišką finansinį saugumą senatvėje, o tai gana geidžiama vertybė. Reikėtų pridurti, kad, pavyzdžiui, Italijoje pensijos amžius buvo 59–61 metai, dabar norima prailginti iki 62–63 metų.

Islandijoje nuo pat pradžių pensinis amžius buvo 67 metai ir jeigu pensijos išmokas žmogus nukeldavo iki jam sukanka 70 metų, pensija tapdavo atitinkamai didesnė. Islandijoje darbo valandos bene didžiausios pasaulyje – 53 per savaitę, o, tarkime, Prancūzijoje – 35 valandos. Moterų dalyvavimas darbo rinkoje nepaprastai aukštas – 80%. Dalyvavimas darbo rinkoje ir pensinis amžius reiškia, kad, nepaisant gana gerų pensijos gavimo perspektyvų, žmonės vis dar gali ir nori dirbti, tad daug 70 metų amžiaus žmonių vis dar dirba. Bet nuo 70 metų žmogus gali daryti abu dalykus – dirbti ir gauti pensiją.

Tiesa yra ta, kad 9 iš 10 žmonių Islandijoje dalyvauja III pakopos pensijų kaupime. Žinoma, yra verslo žmonių grupė, kurie jau dabar yra gana turtingi ir jiems nereikia rūpintis pensijos kaupimu, kad turėtų pinigų senatvei. Tokie žmonės turi teisę sakyti, kad jiems nereikia dalyvauti pensijų fonduose. Bet gyvenimas nieko negarantuoja, gali būti labai turtingas šiandien ir viską prarasti rytoj. Tokie žmonės turėtų pažiūrėti, kas atsitiko daugybėje šalių – verslo gyvavimo ratas neapsieina be pakilimų ir nuopuolių, bumų ir depresijų, krizių.

Žvelgiant į istoriją, nereikėtų teigti, kad turiu viską ir man nereikia taupyti. Didžiajai daliai žmonių tai svarbus reikalas ir taupymas turi būti tinkamai organizuotas. Kai žvelgiame į išsivysčiusias šalis, matome, kad gerai sutvarkyta priverstinio taupymo senatvės pajamoms sistema tikrai buvo gera. Viskas priklauso nuo žmonių pasitikėjimo – ar mes tikrai pasitikime pensijų fondais, ar jie tikrai mums išmokės įmokėtus pinigus. Toks pasitikėjimas buvo įgautas tik per patirtį.

Šalys, neturinčios tokios sistemos, susiduria su nemažai bėdų. Visi žino, kad JAV yra turtinga šalis, bet tai vienintelė turtinga išsivysčiusi šalis, kuri neturi jokių priverstinių taupymų ar nacionaliniu mastu veikiančių pensijų fondų sistemos. Kadangi nėra tokios valstybinės organizacijos, reguliuojančios taupymą, tai reiškia, kad amerikiečiai stengiasi su taupymu susijusias problemas išspręsti kompanijų lygmeniu – darbdaviai derasi su darbuotojais dėl pastarųjų pensijos per darbo sutartis. Bėda ta, kad per savo gyvenimą žmogus pakeičia labai daug darboviečių.

Kai nėra nacionalinės sistemos, tai tampa labai komplikuota. Tarkime, trejus metus įmokas moka viena kompanija, trejus metus –kita. Tai nesaugu, permaininga, jeigu kompanija bankrutuoja, žmogui neužtikrinama pakankama pensija. Būta tragiškų atvejų per paskutinį amžių. Viena didelė kompanija JAV staiga žlugo, visi darbuotojai buvo išspirti be pensijų.

Taip pat jeigu ekonomiką ištinka didesnė ar mažesnė krizė, darbdaviai bando sumažinti savo įsipareigojimus, apkarpyti darbuotojų pensijas. Neseniai skaitėme laikraštyje, kad visuotinai streikavo didžiausio automobilių gamintojo „General Motors“ darbuotojai, nes kompanija pareiškė daugiau nesiderėsianti dėl savo įsipareigojimų darbuotojams mokant pensijas. Tuomet žmonės nebežino, į ką kreiptis, – į valstybę?

Mes turėjome daugybę palyginamųjų šalių analizių ir beveik visų jų rezultatuose Skandinavijos valstybės yra viršutinėse pozicijose, nesvarbu, apie ką šnekama: išsilavinimą, vystymosi efektyvumą, aukštąsias technologijas, infrastruktūros kokybę, dalyvavimą darbo rinkoje, moterų dalyvavimą darbo rinkoje, inovacijas. Šiaurės valstybės ne tik pajėgios varžytis su galingomis pasaulio šalimis, jos pajėgios išlaikyti viršutines pozicijas. Visa tai lemia tinkamas, organizuotas, ilgalaikis investavimas ir žmonių išprusimas, kaip tą reikia daryti.