Todėl skelbimas, kad butas nuomojamas „už dyką“ atrodo lyg nesusipratimas, nors tokių skelbimų Prancūzijos interneto puslapiuose – ne vienas.
Paprastai žodis „dykai“ reiškia mainus. Nuomininkas nemoka šeimininkui, tačiau tvarko namus, skalbia drabužius, ruošia valgį.
Bet būna ir tokių šeimininkų, kurie įsigeidžia šio to daugiau: „seksas du kartus per mėnesį“ skamba tiesiai šviesiai. Tačiau siūlymai už gyvenamąjį plotą „atverti sielą ir kai ką giliau“ skleidžia miglą, už kurios slypi iškrypusios fantazijos. „Butas už nepadorias paslaugas“ – rėžia akį kitas skelbimas.
Sprangi studentės duona
Prancūzų dienraščio „Liberation“ žurnalistė Ondine Millot perskaitė gausybę tokių pasiūlymų. Ji nusprendė atlikti tyrimą ir išsiaiškinti, kaip nekilnojamojo turto savininkai Prancūzijoje gaudo sekso vergus.
„Mane labai nustebino, kad tokie dalykai vyksta Prancūzijoje“, – sakė šešis mėnesius šią temą narpliojusi žurnalistė.
„Skambinau ir kalbėjau su dešimtimis vyrų, kurie prie savo skelbimų nenurodė buto nuomos kainos. Jie paprasčiausiai ieškojo sekso ir už tai siūlė savo valdas“, – konstatuoja O.Millot, kuri ironiškai nusijuokia paklausta, ar dėl to kaltas internetas.
Ji siūlo apsidairyti knygynuose – čia ant lentynų galima rasti ne vieną istoriją apie moterį, buvusią pirmąją Prancūzijos ponią ar politikę, siekiančią tapti pirmąja JAV vadove. Tarp istorijų apie moteris – nepaprasta Lauros D. išpažintis.
Savo knygoje „Mano brangiosios studijos“, ji detaliai pasakoja, ką teko patirti jaunai į didmiestį atvykusiai merginai. Ką tik mokyklą baigusi panelė susidūrė su krūva išbandymų – ji tapo viena iš minios skurdžiai gyvenančių studentų, galvojančių ne tik apie mokslo šviesą, bet ir stogą virš galvos.
Būdama devyniolikos ji pirmą kartą mylėjosi už tai, kad turėtų kur gyventi – nuomą susimokėjo kūnu.
Prancūzijos „būstų krizės“ istorijas narplioję BBC žurnalistai susitiko su knygos autore. Mergina jiems pasirodė žavi ir linksma. Tik ji labai stengėsi išlikti anonimiška – Laura yra įsitikinusi, kad tėvai gali nepakelti tokio dukters nuopuolio.
Laura teigia, kad būsto nuomai per mėnesį išleisdavo 70 procentų savo pajamų, tačiau vis tiek pyksta, jog seksas už keturias sienas ir stogą yra astronominė kaina.
„Turiu gausybę draugų, kurie gyvena apleistose, nešvariose ir sveikatai pavojingose vietose. Jie turi nuolat derėtis su šeimininkais, kurie jaučiasi lyg karaliai ir išnaudoja nuomininkus“, – patirtimi dalijosi Laura D.
Skurdas keičia gyvenimo būdą ir kelia audras
Seksas už nuomą atskleidė skaudžią problemą, su kuria susiduria jauni prancūzai. Savarankišką gyvenimą pradedantys jaunuoliai yra labai pažeidžiami. Jie stengiasi prisitaikyti prie aplinkos ir susikurti pakenčiamas gyvenimo sąlygas. Mažai kas išvengia skurdo gniaužtų.
Net Prancūzijos vyriausybė pripažįsta, kad šalį krečia stipriausia būsto krizė nuo Antrojo pasaulinio karo metų.
Įtampa tarp didelės paklausos ir menkos pasiūlos ypač jaučiama šalies sostinėje Paryžiuje.
Benamių minios net šalies valdžiai ima badyti akis – asmeninis bankrotas žmones išstumia į gatvę, nors Paryžiuje laisvų būstų daugiau negu Londone. Tačiau britai yra įpratę turėti savo nuosavą būstą, o prancūzams nuoma – gyvenimo būdas.
Be pastogės likę asmenys prisimena, kad Prancūzijos respublika iškilo ant pečių tų žmonių, kurie protestavo gatvėse. Todėl ir dabar jaunuoliai buriasi į grupes bei kovoja už teisę gyventi šiltai.
„Juodasis ketvirtadienis“, „Teisė į būstą“, „Don Kichoto vaikai“ – tai grupės, kurios sugebėjo į save atkreipti visuomenės dėmesį ir pranešė apie problemą politikams.
„Juodojo ketvirtadienio“ nariai save vadina sukilėliais – per specialias operacijas jie gelia šeimininkams, kurie stengiasi iš nuomininkų išlupti ne tik pinigų. Taip pat jie filmuoja kišeninius butus, už kuriuos šeimininkai prašo žvėriškų sumų.
„Don Kichoto vaikai“ sutrikdė prancūzų vyriausybę, kai pernai būriais išėjo į gatves ir miegojo tiesiog po atviru dangumi. Jų palapinių miestelis nusidriekė Senos pakrantėmis.
Įpykusi „Teisės į būstą“ grupuotė užėmė buvusio banko pastatą, esantį priešais senąją Paryžiaus biržą, visai netoli nacionalinio Prancūzijos banko. Užimtą pastatą grupuotės nariai pavadino Būsto krizės ministerija ir įkūrė ten operacijų štabą bei „skvotą“.
Triukšmingos akcijos patraukia dėmesį, bet visuomenė abejoja, ar taip galima priversti valdžią šalyje pastatyti daugiau namų. Protestuotojai atkerta, kad spausdami vietinius ir aukščiausius šalies politikus, jie įžiebia viltį – tylėdami prancūzai permainų niekada nesulauktų.
Prancūzijos vyriausybės narė Christine Boutin pripažįsta, kad jaunuolių pastangas pastebi ir stengiasi rasti būdų, kaip sumažinti įtampą būsto nuomos rinkoje.