Sulaukusi siūlymo Norvegijoje parengti daktaro disertaciją, M.Gamperienė pradėjo nukėlinėti grįžimo į gimtinę datą.
„Stabdė ir tai, kad pasidomėjusi, kokios galimybės manęs laukia Lietuvoje, suvokiau, jog tokios darbo vietos kaip Norvegijoje gimtinėje neturėsiu. Vienas dalykas yra gauti algą, kitas – ir gauti algą, ir dirbti darbą, kuris patinka“, – pasakojo 40 metų M.Gamperienė.
Įveikė universiteto konkursą
Į Norvegiją M.Gamperienė išvyko baigusi medicinos studijas Vilniaus universitete. Gavusi Šiaurės šalių fondo stipendiją, jauna gydytoja metus ketino stažuotis Šieno miesto centrinėje ligoninėje – susipažinti su darbo medicinos laimėjimais Skandinavijoje.
„Tuomet mano sūnui Lukui buvo šešeri metai. Maniau, metus pasitobulinsiu Norvegijoje ir grįšiu, kai vaikui reikės eiti į pirmąją klasę“, – pasakojo lietuvė.
Tačiau po pusmečio gabi darbo medicinos specialistė sulaukė siūlymo dalyvauti konkurse doktoranto vietai Oslo universitete užimti.
Lietuvei sekėsi – ji įveikė vienuolika kandidatų, tarp kurių M.Gamperienė buvo vienintelė užsienietė.
Ketveriems metams motina su sūnumi persikėlė į Norvegijos sostinę.
Tačiau ir numatytam laikui pasibaigus, juodu lagaminų keliauti į Lietuvą nesusikrovė. Projektas, kurio ėmėsi M.Gamperienė, buvo pratęstas.
Išmėgino visas sritis
Darbo medicinos specialistai Norvegijoje dirba ne tik gydymo įstaigose, į kurias kreipiasi profesinėmis ligomis sergantys žmonės. Kur kas didesnis dėmesys šioje Skandinavijos šalyje skiriamas prevencijai – ieškoma būdų, kaip užkirsti kelią ligoms.
Didelės įmonės įsteigia padalinius, kuriuose dirbantys medikai rūpinasi, kad darbuotojų neužkluptų ligos. O mažesnės kompanijos tokių specialistų paslaugas perka iš darbo medicinos centrų.
M.Gamperienė nutarė pasinaudoti visomis galimybėmis: ji dirbo gydytoja poliklinikoje, nedideliame darbo medicinos centre ir didžiausioje Norvegijos kompanijoje – šalies pašte.
Ilgainiui moteris grįžo į tą sritį, nuo kurios pradėjo – medicinos mokslų daktarė šiuo metu dirba Darbo tyrimų institute.
„Norėjau susirinkti visus pliusus: kad galiu gydyti, būti įmonės – ir didelės, ir mažos – darbo medicinos specialistė ir atlikti tiriamąjį mokslo darbą“, – vardijo moteris.
Darbo tyrimų instituto mokslininkai tiria, kaip įvairūs darbo veiksniai veikia darbuotojų sveikatą.
M.Gamperienė su kolegomis daugiau domisi psichosocialine darbuotojų aplinka.
„Profesines ligas paskatina ne tik fiziniai, bet ir psichosocialiniai veiksniai, tarkim, konfliktiški santykiai su kolegomis ar darbdaviais, darbo organizavimo problemos.
Viskas prasideda nuo įtampos, vėliau psichologiniai sutrikimai sukelia ir fizinius negalavimus“, – sakė medikė.
Susitikimą planuoja iš anksto
Svetur gyvenančiai M.Gamperienei pritapti Norvegijoje buvo lengva.
„Man patiko norvegų santūrumas, „kvadratiškumas“ – jie linkę mąstyti standartiškai, planuoti.
Tačiau iš pradžių būdavo keista, kad, kviesdami pietų, bičiuliai atsiversdavo kalendorių ir paskirdavo laiką po trijų mėnesių“, – pasakojo M.Gamperienė, įpratusi elgtis kur kas impulsyviau.
Sapnuodavo norvegiškai
M.Gamperienės sūnui pradėjus lankyti mokyklą, pedagogai stengėsi, kad šešiametis Lukas kuo lengviau ir greičiau priprastų. Vaikui nekilo sunkumų ir išmokti norvegų kalbą.
„Kalba yra raktas į tą visuomenę, kurioje gyveni. Jei ją moki, pritampi greitai.
Norėdama įsitvirtinti kaip gydytoja, vakarais lankydavau kalbos kursus, žiūrėdavau filmus per televizorių.
Norvegų kalbą išmokau per tris mėnesius. Lūžis įvyko po kelių savaičių – pradėjau sapnuoti norvegiškai“, – pasakojo M.Gamperienė.
Taupumas stebino norvegus
Dar gaudama Šiaurės šalių fondo stipendiją, moteris su sūnumi turėjo išgyventi iš 4500 kronų (dabartiniu kursu – 1935 litai).
„Tai man atrodė dideli pinigai, tačiau pagal Norvegijos pragyvenimo lygį tai nebuvo didelė suma. Pirmąjį mėnesį išgyvenome iš 500 kronų – negalėjau netaupyti. Pirkdavau bulvių, virdavau sriubą, kepdavau blynus.
Draugai norvegai negalėjo tuo patikėti, klausdavo, gal galėtų man paskolinti pinigų. Dabar nebeįsivaizduoju, kaip iš tokios sumos reikėtų išgyventi“, – šypsodamasi prisiminimais dalijosi lietuvė.
Po kelerių metų, kai nusprendė Norvegijoje likti, M.Gamperienė pasiėmė iš banko paskolą ir įsigijo erdvų butą.
Skiriama per mažai dėmesio
M.Gamperienė neatmeta galimybės kada nors grįžti į Lietuvą. Tačiau kol kas tėvynėje šiai medicinos sričiai neskiriama tiek dėmesio, kiek, lietuvės manymu, derėtų.
„Lietuvoje darbo medicina popierių pavidalu nugula ant stalo. Tėra keletas specialistų, kurie dirba užsibrėžę tikslus, atlieka mokslinius tyrimus, grumiasi su biurokratija.
Darbuotojų ligos nenaudingos nei valstybei, nei darbdaviams. Lietuvoje, deja, tam dar neskiriamas dėmesys“, – savo patirtį dviejose šalyse lygino M.Gamperienė.