Aukciono metu bus galima nustatyti, ar meno rinkos „burbulas“ dėl Amerikos krizės sprogs, ar sugebės išsilaikyti. Ekspertai nusiteikę optimistiškai, nes per pastaruosius ketverius metus meno rinka augo ne pirkėjų iš Amerikos dėka. Meno kūrinius perka naujieji investuotojai iš Rusijos, Kinijos, Arabų Emyratų, Indijos.
Meno kūrinių, kaip ir aukso, rinka juda priešinga kryptimi nei įprastos investicijos. Nestabilumo laikotarpiu ji gali tapti itin pelninga, kaip, pavyzdžiui, atsitiko 2002-aisiais.
Panašiai ir šiandien. Šį reiškinį patvirtina ir britų aktorius Hughas Grantas. Kino garsenybė praėjusį rudenį prestižiniame „Christie`s“ aukcione pardavė Andy Warholo kūrinį „Liz“ už 23,7 mln. dolerių – tai 8,7 mln. daugiau nei prieš šešerius metus, kai kūrinys buvo įsigytas.
100 eurų, investuotų į meno kūrinius 2000-aisiais, anot „Art Investments“ konsultantų, grįžo net su 57 eurų grynuoju pelnu.
Galima palyginti: 100 eurų, investuotų biržoje, atnešė 3 eurų nuostolį, 21 euro nuostolis patirtas ir iš dešimties metų paskolos lakštų investicijos.
Meno rinką 148 eurais lenkia tik auksas. Pelnas siekia 5,8 procento, šiuolaikinio meno sektoriuje – netgi 9,8 procento.
„Tai tiesa, – aiškina privačių bankų asociacijos „Art Advisory“ prezidentė Cristina Ragazzoni. – Šiuolaikinis menas vertinamas labiau už senuosius kūrėjus. Kita vertus, yra didelė rizika, kadangi modernusis menas priklauso nuo rinkodaros, tad yra nepastovesnis. Gali nutikti, kad JAV krizė paskatins išrankumą ir pristabdys kainas“.
Kitaip tariant, paveikslas yra ne investicinis lakštas: norint paversti meno kūrinį pelningu, reikia sulaukti tinkamo laikotarpio perpardavimui.
Kas nustato kainas meno rinkoje? Rinkoje veikia mechanizmas, valdomas aukciono kompanijų, kurios atlieka biržų vaidmenį. Jos ima tarpininkavimo mokestį, sukryžmindamos paklausą ir pasiūlą, bei kantriai laukia laikotarpio, kai meno kūrinius bus galima kuo brangiau įvertinti.
Meno kūrinius rinkai pateikia garsių muziejų kuratoriai ir galerijų savininkai, kurie atlieka ne tik tarpininkų vaidmenį, neretai jie ir patys investuoja. Jei tiki menininko sėkme, investuoja ir savo asmeninį kapitalą. Sunku nustatyti meno galerijų sandėrių apimtį, kadangi dažnai sutartys yra neviešinamos.
Vis svarbesnės tampa mugės, kuriose pardavėjams ir pirkėjams yra proga susitikti, apsikeisti nuomonėmis. O kolekcionieriai šiais laikais nėra vien turtingos asmenybės, gerai išmanančios meną arba tiesiog siekiančios prestižo visuomenėje. Tai gali būti ir bankai arba investicijų fondai, bandantys paįvairinti savo investicijų portfelį.
Meno fondų reiškinys atsirado neseniai: fondai perka meno kūrinius vietoje akcijų. Investuotojui pakanka minimalaus pradinio investicinio kapitalo, ir jis „dirba“ mažiausiai penkerius metus. Tačiau netgi pasitelkus ekspertus, kurie padeda rinkti meno kūrinius, neįmanoma išvengti rizikos. Fondais naudojasi galerijų savininkai, aukciono kompanijos, konsultantai, reklamuojantys tam tikrus menininkus.
Meno ir verslo sugretinimas kelia diskusijas. Pastaruoju metu vis svarbesni tampa internetiniai aukcionai. Pradedant garsiuoju „eBay“ ir baigiant specializuotomis svetainėmis, tokiomis kaip „Artnet.com“, kuri siūlo įsigyti po 300 ekspertų garantuotų kūrinių per dieną. Ši svetainė pasiima 10 proc. kūrinio vertės.
Yra ir tokių svetainių, kurios siekia dar labiau uždirbti, pavyzdžiui, „Smartarea“. Nuo balandžio mėnesio tai bus pirmoji šiuolaikinio meno galerija Italijoje, tik internetu parduodanti meno kūrinius, kurių vertė – nuo 2 tūkst. iki 20 tūkst. eurų. Ji bandys sekti Londono „Saatchi-Gallery“ galerijos pėdomis, kuri už internetu parduotus meno kūrinius 2007 metais gavo 100 mln. dolerių pelną.
Pasak prekybą meno turtais tiriančios įmonės „Laboratorio Nomismasul“, Italijoje naujųjų pirkėjų amžius šiandien siekia 30-45 metus.
Tačiau tai dar ne nuolatinė publika, kuriai per daug įtakos padarė Didžiosios Britanijos ir Amerikos rinkos tendencijos. Galingiausio pasaulyje meno prekeivio Larry’io Gagosiano atvykimas į Romą, kur jis gruodį atidarė meno galeriją, leidžia spėlioti, kad Italijoje yra daug žadanti rinka, siekianti 1,8 mlrd. eurų. Ją galima pelningai išnaudoti dėl žemų naujųjų menininkų įkainių.
Pavyzdžiui, menkesnės vertės šiuolaikinio meno kūrinio vidutinė kaina yra 3 tūkst. 703 eurai, aukštesnės – gali pasiekti 53 tūkst. 989 eurų kainą.
Viena vertus, pirkti ir perparduoti Italijoje apsimoka, kadangi pelnas neapmokestinamas, ir jo nereikia deklaruoti. Tačiau sutarčių PVM yra vienas aukščiausių pasaulyje – jis siekia 20 peocentų. Beje, daugiau kaip 50 metų senumo meno kūriniams transportuoti valstybės institucijos reikalauja specialaus leidimo, o norint gauti vizą meno kūriniui eksportuoti į užsienį, reikia laukti 40 dienų.
Pasaulinė meno aukcionų apyvarta – apie 7 mlrd. JAV dolerių.
Italijos šiuolaikinio meno rinkos siūlomos aukcionuose bendra vertė 150 mln. eurų.
***
Garsiausi sandėriai:
Markas Rothko, „Raudona, mėlyna, oranžinė“. 1955.
Kaina: 23 225 889 eurų. Niujorko „Christie`s“ galerija.
Jeffas Koonsas, „Hanging Hearth“. 1994-2006. Pakarta širdis?
Kaina: 18 050 082 eurų. Niujorko „Sotheby`s“ galerija.
Andy Warholas, „Liz“. 1963.
Kaina: 16 000 275 eurų. Niujorko „Christie`s“ galerija.
Francis Baconas, „Sėdinti moteris“. 1961.
Kaina: 13 696 250 eurų. Paryžiaus „Sotheby`s“ galerija.
Willemas de Kooningas, „Be pavadinimo XXIII“. 1977.
Kaina: 18 050 082 eurų. Niujorko „Christie`s“ galerija.