Vis dėlto tikrąja Didžiosios Britanijos kolonijų Šiaurės Amerikoje spaudos pradžia galima laikyti 1721 metais spaustuvininko Jameso Franklino pradėtą leisti „The New England Courant“. Vyresnysis būsimojo JAV prezidento Benjamino Franklino brolis Jamesas atsisakė laikytis įprastų licencijavimo taisyklių ir nuolat kritikavo Naujosios Anglijos valdžią – šitaip įgyvendino spaudos laisvės idėją ir sulaukė finansinės sėkmės. Laikraščio puslapius jis užpildydavo pasisakymais apie viską – nuo piratų iki medvilnės – literatūriniais rašiniais ir filosofiniais pamąstymais.
Prabėgus trims amžiams nuo pirmojo J.Franklino laikraščio numerio, jau ne tik pesimistiškiausi mokslinės fantastikos kūrėjai spėlioja, kam teks garbė išleisti paskutinį tikro laikraščio numerį. Nebedaug žmonių tiki, kad ant popieriaus spausdinamas laikraštis išliks. Laikraščių leidėjai vis sparčiau netenka reklamos užsakovų, skaitytojų, rinkos dalies ir kartais net jausmo, kad jiems skirta ypatinga misija.
Vyriausiasis „The New York Times“ redaktorius Billas Kelleris neseniai Londone pasakė: „Vietose, kuriose renkasi redaktoriai ir leidėjai, šiomis dienomis vyrauja laidotuvių nuotaika. Redaktoriai vieni kitų klausia „Kaip gyvuoji?“ tokiu pačiu niūriu tonu, kuriuo kreipiamės į sunkią ligą arba skyrybas išgyvenusius draugus“. B.Kellerio kalbą, su antrašte „Dar ne mirę“, savo tinklapyje paskelbė „The Guardian“.
Gal dar ir ne, tačiau mažėjantys tiražai ir reklamos užsakymai, populiarėjantis internetas, kurio fone dienraščiai atrodo inertiški ir lėtai reaguojantys, klasifikuotus skelbimus naikinantys reklamos portalai pranašauja nenumaldomai artėjantį galą.
Nepriklausomi, viešai pardavinėjami Amerikos laikraščiai per pastaruosius trejus metus neteko 42 proc. rinkos vertės, teigia žiniasklaidos magnatas Alanas Mutteris. Volstryte į spaudą investuoti drįsusios kompanijos gavo per nagus. „McClatchy Company“, už „Knight Ridder“ tinklą 2005 metais paklojusi 6,5 mlrd. dolerių, nuo to laiko prarado daugiau nei 80 proc. savo akcijų vertės. Tais pačiais metais „Pulitzer“ tinklą įsigijusios „Lee Enterprises“ akcijos krito trimis ketvirčiais. Netikėtai labiausiai vertinti periodikos leidiniai ima virsti finansiniu akmenimi po kaklu.
Nenorėdamos varžytis „The Los Angeles Times“ ir „Wall Street Journal“ valdžiusios šeimos pardavė didžiąją savo turto dalį. Nuo 2004 metų pabaigos „The New York Times Company“ buvo priversta stebėti, kaip jos akcijos neteko 54 proc. vertės – ypač sparčiai ji krito pastaraisiais metais. „Deutsche Bank“ analitikas savo klientams patarė parduoti kompanijos akcijas. „The Washigton Post Company“ panašaus likimo išvengė tik persivadinusi į „švietimo ir žiniasklaidos kompaniją“. kurios mokymo ir egzaminų padalinys „Kaplan“ dabar neša mažiausiai pusę visų kompanijos pajamų.
Dauguma vadybininkų, reaguodami į jų verslo modelio žlugimą, ėmė karpyti biudžetus, uždarė biurus, sumažino etatus, laikraščių formatus ir skilčių pločius. Nuo 1990-ųjų Amerikos laikraščiuose neliko ketvirtadalio darbo vietų.
Apžvalgininkė Molly Ivins skundėsi, kad laikraščių kompanijos savo problemas nusprendė spręsti, padarydamos „produktą mažesnį, nenaudingą ir neįdomų“. Galbūt tai viena iš priežasčių, kodėl vis mažiau laikraščius perkančių ir skaitančių amerikiečių tam skiria vis mažiau laiko – vidurkis sumažėjo iki 15 valandų per mėnesį. Vos 19 proc. 18-34 metų amžiaus amerikiečių išvis užmeta akį į popierinį dienraštį. Vidutinis amerikietiško laikraščio skaitytojas yra 55-erių metų ir vis senėja.
Knygoje „Nykstantis laikraštis“ (2004) Philipas Meyeris prognozuoja, kad paskutinis laikraščio egzempliorius spaustuvės stakles paliks vieną ankstų 2043 metų rytą. Galbūt pranašiška, kad šios grėsmingos tendencijos sutampa su Vašingtone už 450 mln. dolerių įkurto žiniasklaidos muziejaus – „Newseum“ – atidarymu. Vis labiau ir labiau tas, Billo Kellerio žodžiais tariant, „mielas senamadiškas rašalo ir celiuliozės ryšulėlis“ ima priminti daiktą, kurio vieta – po muziejaus stiklu.
Jo vietą, žinoma, užima internetas, vis greičiau virstantis pagrindiniu politinių naujienų šaltiniu JAV skaitytojams. Jauniesiems ir labiausiai politika besidomintiems amerikiečiams šis virsmas – jau įvykęs faktas.
2004 metų gegužę laikraštis jau buvo tapęs mažiausiai populiariu naujienų šaltiniu tarp jaunų žmonių. „Carnegie Corporation“ atliktoje apklausoje 39 proc. jaunesnių nei 35 metų respondentų sakė manantys, kad ateityje naujienų ieškos tik internete, o vos 8 proc. teigė pasikliausiantys laikraščiais. Turbūt labai ironiška ir neteisinga, kad politinių naujienų internete ieškantys skaitytojai paprastai atsiduria tinklapiuose, kurie paprasčiausiai pateikia spaudai parengtus straipsnius. Tačiau vargu ar šis faktas išsaugos darbo vietas arba pakels akcijų kursą.
Turbūt svarbiausia informacijos persikraustymo iš popieriaus puslapių į skaitmeninę erdvę priežastis yra besikeičianti pačių naujienų prigimtis. Amerikietiškas laikraštis ir televizijos vakaro žinios yra skirti plačiai auditorijai – įvairių vertybių ir nuomonių žmonėms – bei didžiausia savo vertybe laiko objektyvumą.
Daugybė laikraščių, norėdami pademonstruoti nešališkumą, savo žurnalistams neleidžia viešai reikšti politinių įsitikinimų, žygiuoti demonstracijose, dalyvauti politinėse kampanijose, segėti politikų ženkliukų arba ant automobilių klijuoti jų lipdukų.
Privačiuose pokalbiuose žurnalistai ir redaktoriai dažnai sutinka, kad objektyvumas yra idealas, nepasiekiamas horizontas, tačiau nedaug jų prisipažintų išspausdinę bent vieną šališką eilutę. Žurnalistai kratosi net minties, kad jų įsitikinimai galėtų kliudyti tobulai visapusiškam naujienos pateikimui. Garbiojo „The Washington Post“ apžvalgininko Davido Broderio žodžiais tariant, „vidutinio reporterio ideologija nepripildytų ir antpirščio“.
Nepaisant to, visuomenės pasitikėjimas laikraščiais smunka nė kiek ne lėčiau nei akcijų kursas. Neseniai Šventosios širdies universiteto paskelbto tyrimo duomenimis, mažiau nei 20 proc. amerikiečių tiki „visais arba didžiąja dalimi“ žiniasklaidos reportažų, kai prieš penkerius metus šis rodiklis siekė 27 proc. „Mažiau nei vienas iš penkių skaitytojų tiki tuo, ką perskaito“, – reziumuojama 2007-ųjų „Naujienų žiniasklaidos padėties“ ataskaitoje. „CNN nebepasitikima labiau nei “Fox”, o ABC – labiau nei NBC. Vietinis laikraštis nelaikomas labai besiskiriančiu nuo „The New York Times“. Kur kas daugiau amerikiečių ima tikėti skraidančiomis lėkštėmis ir rugsėjo 11-osios sąmokslo teorijomis nei tradicinės žiniasklaidos nešališkumu. Beveik devyni iš dešimties Šventosios širdies universiteto tyrėjų apklaustų amerikiečių sako, kad žiniasklaida tikslingai siekia paveikti viešąją politiką – nors nesutaria, į liberalų ar konservatorių pusę.
Ne mažiau radikaliai kinta ir naujienų supratimas bei poreikis. Rupertas Murdochas Amerikos laikraščių redaktorių draugijai 2005-ųjų balandį sakytoje kalboje perspėjo įtakingiausius redaktorius ir leidėjus, kad tie laikai, kai „naujienos ir informacija buvo kontroliuojamos kelių redaktorių, kurie teikdavosi mums pranešti, kas leistina ir privaloma žinoti“, jau baigėsi. Žmonės nebepriims „Dievo iš viršaus“ su jo „evangeliškosiomis“ naujienomis. Šiandienos vartotojai nori įvairių ir nuolat atnaujinamų naujienų. „Jie nori išgirsti, ne tik kas atsitiko, bet ir kodėl atsitiko. Galų gale, šia informacija jie nori naudotis viešojoje erdvėje – ją aptarti, diskutuoti, abejoti ir netgi susipažinti su panašiai arba priešingai pasaulį suvokiančiais žmonėmis“.
Praėjus mėnesiui nuo R.Murdocho kalbos, 31 metų kompiuterininkas Jonah Peretti ir buvęs AOL direktorius Kennethas Lereris kartu su veikliąja aktyviste Arianna Huffington įkūrė naują interneto portalą, pavadinimu „Huffington Post“. Ketindami sukurti liberalią alternatyvą panašiam naujienų tinklapiui „Drudge Report“, „Huffinton Post“ kūrėjai iš pradžių skelbė iš kitų šaltinių surinktas politines naujienas ir paskalas.
Portalas taip pat talpino grupinį interneto dienoraštį, kurį daugiausia pildė iš plataus A.Huffington draugų ir pažįstamų rato pakviesti žmonės. Tokius plačius ryšius A.Huffington užmezgė ilgus metus rašydama straipsnius įvairiomis temomis nuo graikų filosofijos iki Picasso gyvenimo ir būdama turtingo respublikono bei Kalifornijos senatoriaus žmona, o po skyrybų ji pakeitė politines pažiūras, Los Andžele dirbo liberalų apžvalgininke ir nesėkmingai kandidatavo į gubernatoriaus postą.
Beveik atsitiktinai „Huffington Post“ savininkams pavyko pasinaudoti interneto amžiuje spaudą ištikusiomis problemomis ir, jų manymu, rasti naująją amerikinio laikraščio formą. „Nuo pat pradžių supratome, kad neverta mėgdžioti „Drudge Report“, – prisimena K.Lereris. – Reikia pasinaudoti savo skaitytojų bendruomene. Svarbiausia buvo pabandyti įsivaizduoti, kaip mūsų veikla atrodo bendruomenės akimis“.
Pasak J.Peretti, naujiena „Huffington Post“ portale nėra iš viršaus nuleista malonė, o „bendra rengėjų ir skaitytojų iniciatyva“. Internetas leidžia redaktoriams iškart sužinoti, kurios naujienos domina skaitytojus, skatina jas komentuoti, perduoti draugams ir pritraukti daugiausia vartotojų. Internetinis naujienų portalas, teigia J.Peretti, turi „gyvybės, kurios trūksta popieriui ir rašalui“.
Nors „Huffington Post“ turi naujienų redakciją, kuri yra nedidelė, tačiau planuojama plėsti, dauguma pranešimų tinklapį pasiekia iš kitų šaltinių: spaudos, televizijos arba kieno nors filmavimo kameros. Redaktoriai įdeda nuorodas į, jų manymu, geriausiai temą arba įvykį nušviečiančius pranešimus. Tada parenka intriguojančią antraštę – neretai su liberaliu atspalviu – ir prideda komentarų skiltį, kurioje gali reikštis skaitytojai.
Kiekvieną naujienų pranešimą karštai komentuoja daugybė – šiuo metu per 1800 – garsenybių, tokių kaip Holivudo scenaristė Nora Ephron ar televizijos žvaigždė Larry Davidas, ir mažiau žinomų žmonių. Už interneto dienoraštyje reiškiamas nuomones jie atlyginimo negauna.
Gali atrodyti, kad viso to rezultatas – chaosas ir betvarkė, tačiau K.Lereris mano, kad „šis naujas naujienų pristatymo būdas keičia žiniasklaidą lygiai taip pat, kaip prieš trisdešimt metų ją pakeitė CNN“. A.Huffington ir jos partneriai įsitikinę, kad jų modelis rodo kryptį, kuria juda ir didysis žiniasklaidos verslas.
„Žmonės mėgsta kalbėti apie laikraščio mirtį lyg tai būtų savaime suprantama. Manau, tai absurdiška, – sako ji. – Tradicinėms žiniasklaidos priemonėms tereikia suprasti, kad internetas nėra jų priešas. Išties jis jas ir išgelbės, jei šios sugebės pasinaudoti interneto galimybėmis“.
Portalo, įdarbinančio tik 46 darbuotojus, kurių dalis nėra įpusėję trečios savo gyvenimo dešimties, ambicijos gali pasirodyti komiškai išpūstos. Tačiau 11 mln. dolerių biudžetą valdančiam tinklapiui pakanka reklamos užsakymų, siekiančių 6–10 mln. dolerių per metus, kad nedirbtų nuostolingai.
Reklamos užsakovams ypatingą įspūdį daro – o laikraščių vadybininkus į neviltį varo – portalo augimo tempai. Per pastarąjį mėnesį jo lankytojų skaičius, iš dalies pakurstytas pirminių prezidento rinkimų, išaugo iki 11 milijonų. Interneto vartotojų srautus stebinčių kompanijų „Nielsen NetRatings“ ir „comScore“ duomenimis, „Huffington Post“ populiarumu nusileidžia tik aštuonių laikraščių interneto svetainėms – o dar gruodžio mėnesį jis buvo 16-toje vietoje.
Dramaturgas Arthuras Milleris kartą gerą laikraštį pavadino „tautos pokalbiu su savimi“. „Huffington Post“ šiuo atžvilgiu yra puikus laikraštis. Neretai trumpas interneto dienoraščio įrašas sulaukia tūkstančių skaitytojų komentarų, kurie diskusiją kreipia į visas įmanomas puses ir kartais baigiasi ginčais bei pokalbiais tokiomis temomis, kurios visiškai nesusijusios su pradiniu pranešimu. Retkarčiais komentaruose pateikiama įdomių ir šviežių argumentų, tačiau dauguma primena užrašus ant viešojo tualeto sienos.
Abejonių, kad „Huffington Post“ galėtų varžytis ar netgi pakeisti didžiuosius tradicinius laikraščius, kelia ir kiti dalykai. Portalas beveik neturi išteklių, reikalingų originaliems reportažams rengti. Nėra reguliarių sporto arba knygų apžvalgos rubrikų, o pramogų pasaulio naujienas sudaro niekam tikęs nepatvirtintų interneto paskalų rinkinys. Ir nors „Huffington Post“ sėkmingai tapo tribūna, kurioje pažangūs politikai ir Holivudo liberalai gali reikšti kritiką G.W.Busho administracijai, daugelis interneto dienoraščio įrašų neverti net spragtelėjimo pele.
Paprastai normalus laikraštis gali laiduoti už skelbiamos informacijos patikimumą, nes profesionalūs žurnalistai ir redaktoriai patikrina savo šaltinius ir pašalina visus netikslumus, prieš straipsniui keliaujant į spaustuvę. O interneto dienoraščiai savo kokybės kontrolę palieka skaitytojams – savo bendruomenei.
Pasak J.Peretti, „Huffington Post“ redaktoriai „laiduoja už mūsų pirmąjį puslapį“ ir stengiasi, kad į jį patektų tik patikimų šaltinių naujienos ir žinomų komentatorių įrašai. Tačiau tinklapio gilumoje didžioji informacijos dalis atsiduria nepraėjusi pro redaktorių rankas. Redaktorius jį patikrina tik tada, jei skaitytojas pasiskundžia, kad pranešimas melagingas arba įžeidžiantis.
J.Peretti aiškina, kad „Huffington Post“ redakcinis procesas remiasi „kefalžuvės strategija“. „Pačių skaitytojų kuriamas turinys – paskutinis mados klyksmas, tačiau didžioji jo dalis niekam tikusi“, – teigia J.Peretti.
Naudojant „kefalžuvės strategiją“, „skaitytojai raginami reikštis ir ginčytis tinklapio viduje, o pirmąjį puslapį profesionalūs redaktoriai laiko švarų. Ir toliau laikysimės tokios strategijos, nes vartotojų srautai auga, jei leidi jiems patiems kontroliuoti turinį, tačiau reklamos plotą geriausiai parduoda išpuoselėtas, dailus pirmasis puslapis, kuriame verslininkai gali grožėtis savo prekių ženklais“.
Tokia strategija turi ir savų trūkumų. Kai šalį siaubė uraganas “Katrina”, žinomas aktyvistas Randallas Robinsonas padarė įrašą, kuriame užsiminė apie pranešimus, kad kai kurie žmonės Naujajame Orleane „valgo mirusiųjų kūnus, jog išgyventų“. Apie įrašą sužinojusi A.Huffington susisiekė su R.Robinsonu ir išsiaiškinusi, kad jis negali pagrįsti savo apmąstymų, paprašė parašyti paneigimą. Informacija buvo pataisyta pagirtinai greitai, tačiau nepakankamai, kad neišplistų po kitus šaltinius.
„Huffington Post“ į save dėmesį patraukė 2005-ųjų rudenį, kai A.Huffington nepaliaujamai kritikavo „The New York Times“ žurnalistės Judith Miller karo ir užsienio reikalų apžvalgas, pasinaudodama informacijos nutekėjimais ir užuominomis iš „The New York Times“ reporterių ir redaktorių, nors žurnalistų sluoksniuose jos reputacija ir taip gana abejotina.
Ir prieš „Huffington Post“ interneto portalai naudojosi savo skaitytojų žiniomis, kad sudrumstų vyraujantį žiniasklaidos diskursą. 2000 metais liberalių pažiūrų laisvai samdomas žurnalistas Joshua Micah Marshallas įkūrė tinklapį, pavadinimu „Talking Points Memo“, kuriame tikėjosi pasinaudoti žurnalistų laisvalaikio tyrimais ir skaitytojų informacija bei nuodugniau nei tradiciniai laikraščiai išnagrinėti kai kurias temas.
Per Floridos balsų perskaičiavimo skandalą įkurtą portalą žurnalas „Columbia Journalism Review“ gyrė „beveik savarankiškai į dienos šviesą išvilkus atleistųjų JAV teisininkų istoriją“ – skandalą, po kurio turėjo atsistatydinti JAV teisingumo ministras, o J.M.Marshallas gavo George`o Polko apdovanojimą, pirmą kartą įteiktą interneto portalui. „Talking Points Memo“ taip pat prisidėjo atmetant G.W.Busho socialinės apsaugos planą ir atkreipiant dėmesį į nekorektiškus senatoriaus Trento Lotto pasisakymus, po kurių jis turėjo atsisakyti Senato daugumos vadovo posto.
Pasak J.M.Marshallo, „bendradarbiavimas“ pateikiant naujienas jo tinklapyje „prasidėjo atsitiktinai“. Jo planas buvo savo skaitytojams paprasčiausiai pasiūlyti „skaidrumo“ ir „stiprias nuomones“ atskirti nuo pristatomų faktų.
Tačiau laikui bėgant jis pamatė, kad skaitytojų bendradarbiavimas gali suteikti „daugybę naudingos informacijos“, kuri ne visada būna prieinama laikraščių žurnalistams, paprastai bendraujantiems su, J.M.Marshallo žodžiais, „profesionaliais šaltiniais“. Pavyzdžiui, uragano “Katrina” sukeltos krizės metu paaiškėjo, kad kai kurie jo skaitytojai dirba federalinės vyriausybės klimato ir oro stebėjimo tarnybose. Jie tinklapiui suteikė patikimų žinių, neprieinamų niekam kitam.
Nepaisant J.M.Marshallo pasiekimų, tradicinių laikraščių korespondentai atsainiai žiūri į politiškų tinklapių žurnalistiką ir ją laiko mėgėjiška. Tikroji žurnalistika, ypač tiriamoji, primena jie, yra brangus užsiėmimas. Nuomonių reiškimas – pigus.
Išties joks naujienų portalas neišleidžia nė mažos dalies tos sumos, kurią išleidžia didieji laikraščiai.
Net ir po pastarojo biudžetų karpymo ir etatų mažinimo „The New York Times“ redakcijoje dirba daugiau nei 1200 etatinių darbuotojų – arba maždaug 50 kartų daugiau nei „Huffington Post“. „The Washington Post“ ir „The Los Angeles Times“ redakcijas sudaro po 800–900 žmonių. Vien išlaikyti biurą Bagdade „The New York Times“ atsieina 3 mln. dolerių per metus. Nors „Huffington Post“ naudojasi šių investicijų nauda, jis nė kiek neprisideda prie jų kainos.
Dauguma laikraščiuose dirbančių redaktorių ir žurnalistų paaukojo daugybę metų ar net dešimtmečių, kad įsigilintų į temas, kurias nušviečia. Vargu ar yra nors vienas interneto dienoraščio rašytojas, patirtimi ir kompetencija prilygstantis Bartonui Gellmanui bei Danai Priest iš „The Washington Post“ arba Dexteriui Filkinsui su Alissa Rubin iš „The New York Times“.
2005-ųjų spalį Fynikse rengtame reklamuotojų suvažiavime Billas Kelleris skundėsi, kad interneto dienoraščių rašytojai tik „perdirba ir sukramto naujienas“, nekreipdami dėmesio į tokių laikraščių, kaip „The New York Times“ propaguojamą „patikimą žurnalistiką“.
„Interneto dienoraščių rašytojai nekramto naujienų. Jie jas išspjauna“, – „Huffington Post“ protestavo A.Huffington.
Ji, kitaip nei dauguma profesionalių žurnalistų, nemano, kad jų darbas ieškant tiesos yra pranašesnis už paprastų žmonių, besireiškiančių internete. Šių sugebėjimas pastebėti spragas tradicinės žiniasklaidos pranešimuose iš Irako „išryškino absurdiškus prietarus, pastebimus lyginant vadinamosios tradicinės žiniasklaidos ir interneto dienoraščių patikimumą, – rašo ji. – Artėjant karui Irake dauguma tradicinės žiniasklaidos priemonių, taip pat ir „The New York Times“ neteko savo neklystančiųjų autoriteto skaitytojų ir žiūrovų akyse, o naujosios informacijos priemonės įrodė, kad jomis galima pasitikėti, ir kad jos dažnai sugeba savo klaidas ištaisyti greičiau nei senosios“.
Vis dėlto A.Huffington pamiršo paminėti parazitinį ryšį, kuris sieja beveik visus interneto naujienų portalus bei dienoraščius su laikraščiais. „Huffington Post“ žengė originalios žurnalistikos kryptimi, kai pernai politikos redaktoriumi pasamdė „The Washington Post“ veteraną Thomasą Edsallą. Kai jam buvo pasiūlytas darbas, T.Edsallas sako jautęs, kad „The Washington Post“ sprendimus „vis labiau motyvuoja baimė – baimė netekti skaitytojų, reklamos užsakovų, pajamų, baimė būti prarytiems interneto, baimė netekti reikšmės. Baimė vadovavo laikraščiui nuo pradžios iki galo ir užkrėtė visą naujienų procesą“. Išėjęs į „Huffington Post“ jis sakė pasijutęs lyg „išėjęs iš kalėjimo“. Tačiau tokių pavyzdžių nėra daug.
Net jei sutiktume su visais A.Huffington priekaištais „The New York Times“ arba T.Edsallo kritika „The Washington Post“, sunku nepradėti svarstyti, kas atsitiks visuomenės informavimui ir visai demokratinei sistemai, jei nebegalėsime pasikliauti laikraščiais, jų neprilygstamais ištekliais ir profesionalumu, su kuriuo jie iki šiol mus informuodavo apie tai, ką reikia žinoti.
Vienoje „Simpsonų“ serijoje peštukas Nelsonas parodo pirštu į „The Washington Post“ žurnalistą ir sušunka: „Cha cha, tavo priemonė miršta!“ Nelsonas teisus, laikraščiai miršta. Vis akivaizdžiau smunka jų konkurencingumas, kokybė, išsamumas, personalo dydis ir tiražai bei leidinių skaičius. Ką tai pranašauja, sunku pasakyti.
Prieš trejus metus Rupertas Murdochas perspėjo redaktorius: „Daugelis mūsų buvome nepaprastai ir nedovanotinai savimi patenkinti ir tyliai vylėmės, kad vadinamoji skaitmeninė revoliucija prašlubuos pro šalį“. Šiandien beveik visi rimti laikraščiai stengiasi prisitaikyti ir pasinaudoti technologijos galimybėmis – interneto dienoraščiais, vaizdo reportažais, erdve skaitytojų diskusijoms. Kai kurie laikraščiai – tokie kaip „The New York Times“ ir „The Washington Post“ – greičiausiai ištvers šią transformaciją, tačiau pakeis savo formą – sumažins darbuotojų skaičių, bet išplės savo veiklą skaitmeninėje erdvėje. Kiti ieškos nišų vietos bendruomenėse.
Laikraščių redaktoriai teigia išmokę pamoką, tačiau žurnalistai nenori atsisakyti ypatingo savo statuso. Jie atsainiai reaguoja į internete išsakomą kritiką – kartu ir į ją sukeliantį demokratėjimo poreikį. „The Chicago Tribune“ neseniai nusprendė nebeleisti savo tinklapio lankytojams rašyti komentarų po politinių naujienų pranešimais. Redaktorius Timothy J.McNulty visai pagrįstai skundėsi, kad „diskusijų forumai ėmė atrodyti kaip nepraustaburnių fanatikų irštva“.
A.Huffington yra įsitikinusi, kad popierinių ir internetinių dienraščių modeliai ima artėti vienas prie kito: „Reklamos užsakovų pinigams judant į internetą, „HuffPost“ pateiks daugiau originalios žurnalistikos, o „Times“ su „Post“ ir toliau rengs reportažus kaip ir iki šiol, tik didesnė jų dalis bus skirta skaitytojams internete“. A.Huffington pranašauja, kad „ateityje žurnalistika bus energingesnė, ir joje bus daugiau elementų iš „liaudies balso“ – panašaus į tą, kuris atskleidė teisingumo ministro skandalą“.
Išgyvenusius didžiuosius laikraščius parems ir pelno nesiekiantis sektorius. Liberalių pažiūrų milijardieriai Herbo ir Marion Sandlerių finansuoja projektą „ProPublica“, kuriam vadovauja buvęs „Wall Street Journal“ redaktorius Paulas Steigeris. Jo tikslas – grąžinti tiriamąją žurnalistiką į tradicinę žiniasklaidą, kur šios taip trūksta. Neseniai Davido Bennahumo vadovaujamas Nepriklausomos žiniasklaidos centras pasamdė Jeffersoną Morley iš „The Washington Post“ ir buvusią „The New York Times“ bei „The Los Angeles Times“ redaktorę Allison Silver, kad vadovautų interneto portalui, pavadinimu „Washington Independent“. Tai vienas iš naujienų tinklapių, skirtų pagyvinti etatų mažinimo kamuojamą Vašingtono žurnalistiką. Vis dėlto naivu tikėtis, kad filantropija išspręs visas pereinamojo laikotarpio problemas.
Taigi greitai įžengsime į susiskaldžiusių, chaotiškų naujienų erą, kurioje turėsime daugiau bendruomenės diskusijų, tačiau mažiau pirmarūšės žurnalistikos. Spauda iš objektyvumui atsidavusios veiklos virsta atskirų bendruomenių rinkiniu, kuriame kiekviena jų pranešinėja savo „žinias“, paremtas atskiromis kiekvienos jų „tiesomis“.
Gali nebelikti vieno nacionalinio diskurso ir visiems priimtino „faktų“ rinkinio, kuris leistų formuoti nacionalinę politiką. Visos naujienos bus „kairės“ arba „dešinės“. Tai nėra visiškai naujas reiškinys. Prieš tai, kai 1896-aisiais „The New York Times“ perėmė Adolphas Ochsas ir išspausdino garsiąją deklaraciją, žadėdamas dirbti „be baimės ir šališkumo“, Amerikos viešąją erdvę valdė kurią nors partiją begėdiškai palaikantys laikraščiai. O kai kuriose Europos šalyse žiniasklaida jau seniai atsisakė vieningo diskurso ir nusprendė atstovauti skirtingoms politinėms bendruomenėms, kurių kiekviena savo požiūrius skelbia savo laikraščiuose. Galbūt ne atsitiktinai politiniu gyventojų dalyvavimu šiose šalys gerokai lenkia JAV.