V.Gruenas, Šaltasis karas ir prekybos alėja

Vartotojų erdvės plėtra padarė nemenką poveikį santykiui tarp lyčių. Projektuodamas prekybos miestą Victoras Gruenas nuo pat pradžių orientavosi į moteris. Naujieji centrai kasdieniam moterų gyvenimui turėjo suteikti naują kokybę. „Namų šeimininkė galybę laiko praleidžia ne tik virtuvėje, bet ir parduotuvėse“, - aiškino Gruenas 1953 metais radijo laidoje.

Apsirūpinęs statybos blokų ir medžių pavyzdžiais, jis demonstravo laidos vedėjui, kokią ramybę ir jaukumą „mažoji ponia pirkėja“ ras prekybos centre, kuris iš „triukšmingo pagrindinio kelio“ buvo perkeltas į ramų parką. Pagal Grueno apibrėžimą, apsipirkimas - tai darbo ir laisvalaikio kombinacija.

Prekybos centras turėjo suteikti moterims vietą visuomeniniame ir kultūriniame gyvenime, atsverdamas priemiesčių izoliaciją. Jis turėjo palengvinti gyvenimą tų moterų, kurioms neprieinamas nei transportas, nei vaikų priežiūros įstaigos, - moterų, kurios, Grueno žodžiais tariant, kremtasi, kad „jų gyvenimas tuščias ir nuobodus“, nes „priemiesčiuose nėra ką veikti“.

Lyčių politika šeštajame dešimtmetyje buvo paremta poliarizuota diferenciacija. Iš istorinių šaltinių žinome, kad susidūrusios su karo grėsme moterys ieškojo prieglobsčio privačioje erdvėje. Joms pasinėrus į namų aplinką, vyrams buvo siūloma kitokia savisauga. 1953 metais pasirodžiusio „Playboy“ vyriausiasis redaktorius Hughas Heffneris pareiškė: erotinės Marilynos Monroe nuotraukos vyrus bent šiek tiek atitraukia „nuo Atominio amžiaus siaubo“.

Empiriniai duomenys rodo, kad šeštasis dešimtmetis Amerikoje buvo šeimos aukso amžius: pokario metais amerikiečių tuokdavosi daugiau ir jaunesnių negu įprasta europiečiams. Jų šeimos buvo didelės, o skyrybų, palyginti tiek su ankstesne, tiek su vėlesne ka rtomis, būta mažiau. „Susiklosčiusi tendencija buvo tokia stipri, kad, vos atsispyrei nuo kranto, ir jau plauki vedybų ir motinystės pusėn“, - prisimena Brett Harvey savo knygoje „Šeštasis dešimtmetis: moters žodinė istorija“. Apėmus atominio karo baimei, šeimos jaukumas, namų ruoša buvo suvokiami ne kaip darbas, bet kaip asmenybės savirealizacija. Nepabaigiamą namų ruošą lydėjo vartojimo prekių gausa, tarsi atpildas už triūsą ir meilę namams.

Nors paplitusi nuomonė, kad šeštajame dešimtmetyje moterys daugiausia buvo tik namų šeimininkės ir motinos, tačiau moterų skaičius darbo rinkoje per šį laikotarpį išaugo. Šeštojo dešimtmečio pabaigoje moterys nacionaliniu mastu sudarė 35 proc. darbuotojų. Lizabeth Cohen ir kitos feministės teigia, kad paslaugių moterų įvaizdis, siejamas su šeštuoju dešimtmečiu, buvo depresijos rezultatas, kitaip tariant, ketvirtuoju ir penktuoju dešimtmečiais, kai darbo netekę vyrai ir tėvai ilgėjosi specifinės jų lyčiai būdingos galios, žmonos ir dukros, siekdamos juos palaikyti, įtvirtino stipraus duoną uždirbančio vyro įvaizdį. Atitinkamai šeštuoju dešimtmečiu Jungtinėse Valstijose buvo juridiškai įteisintas moterų nevisavertiškumas: jos negalėjo pačios gauti paskolų ar apsidrausti, nusipirkti buto, pasirašyti kontrakto.

Kai Gruenas dar buvo visiškai pasinėręs į Detroito rekonstrukciją, Daytono savininkai Minesotoje 1952 m. nusamdė jį suprojektuoti universalinę parduotuvę, kuri atitiktų priemiesčių gyvenimo būdą. Gruenas pateikė dar avantiūristiškesnę koncepciją negu ta, kuria rėmėsi pertvarkydamas Detroitą. „Visiškai naujai bendruomenei“ jis siūlė statyti visai naują miestą. Daytono šeima, nepaisydama perspėjimų, nusipirko didelį dešimties kvadratinių kilometrų žemės plotą už dešimties kilometrų nuo Mineapolio centro. Šiai vietovei Gruenas sukūrė projektą su gyvenamaisiais kvartalais, privačiais namais, medicinos centru, ežeru, gatvėmis ir unikaliu prekybos centru. Sumodeliuotas pagal Milano „Galerijos“ pavyzdį, Grueno kūrinys vėliau įėjo į istoriją kaip pirmas visiškai hermetiškas, oro kondicionieriais aprūpintas prekybos centras. Šis kompleksas buvo išdėstytas aplink dengtą, puikiai apšviestą atriumą, kuriame tilpo dvi universalinės parduotuvės.

Kai 1956 m. Sautdeilo centras buvo atidarytas, dvidešimties milijonų dolerių vertės projektą spauda vadino pasauline sėkme. Vietiniai laikraščiai džiaugėsi „išbaigta gyvenimo aplinka“, Architectural Record gyrė eksterjerą, kuris esąs „geresnis nei vidus“. Tačiau praėjus metams po atidarymo „Minneapolis Minn. Tribune“ išspausdino straipsnį, kuriame aptarė Grueno koncepcijos, paremtos moterų, komercijos ir bendruomeninio gyvenimo triada, prieštaringumą. Straipsnyje, pavadintame „Priemiestis ar kilpa? Kuria kryptimi eina mažoji ponia pirkėja?“ rašoma, kad pastačius prekybos centrą „Ponia Mineapolio namų šeimininkė“ gali rinktis vieną iš dviejų galimybių: pasipuošti ir eiti apsipirkti į miesto centrą arba „susodinti vaikus į automobilį ir važiuoti apsipirkti, plaukus susisukusi bigudi“. Kadangi prekybos centras yra „įprastas ir kasdieniškas“, laikraščio nuomone, „ateitis priklauso prekybos centrui“.

Pabrėžęs pragmatišką prekybos centro funkcionalumą, straipsnis atskleidė, kokia ribota Grueno kolektyvinio naudojimo agoros vizija. Prekybos centras palengvino priemiesčių gyventojų kasdienybę, tačiau kolektyvinė investicija į bendrą viešąją sferą nei savininkui, nei pirkėjams nebuvo prioritetas. „Pasipuošę ir neturintys kur eiti“, - taip po kelerių metų Gruenas apibūdino nykų priemiesčių gyvenimą.

Vis dėlto Gruenui pavyko prekybos centrą paversti namų šeimininkių pasižmonėjimo vieta. Jos ir kiti nedirbantys žmonės - pensininkai, vaikai ir paaugliai - rado jaukią vietą prekybos centre, vėliau - prekybos alėjoje: pagal Jerry'o Jacobso empirinį tyrimą, prekybos alėjose daug kas leidžia laisvą laiką, susitinka su draugais ir patiria tęstinumo jausmą, nors „paprastai nieko ypatinga nevyksta“. Prekybos centras, kurio atsiradimą lėmė lyčių politika ir baime pagrįsta Šaltojo karo dienotvarkė, galiausiai suteikė moterims prieglobstį ir įgyvendino „sutalpinimo“ idėją. Jis teikė saugumą tiems, kurie bijojo atominės bombos sprogimo, tapo emocine užuovėja tiems, kuriuos kankino priemiesčių vienatvė, tęstinumo (šaknų) stoka ir nuobodulys. Neabejotina, kad prekybos centrai suteikė tam tikrą pusiausvyrą moterų, kaip nacionalinės reprodukcijos darbininkių, gyvenimui, tačiau sustiprino trdicinį moterų - vairuojančių automobilius namų šeimininkių - įvaizdį ir įkalino jas vartojimo erdvėje. Gruenas buvo teisus sakydamas, kad didėja moterų izoliacija ir neviltis, tačiau jis neįvertino politikos, lėmusios erdvinę lyčių poliarizaciją, svarbos. „Priemiesčiai tapo žeme, kurioje dienos metu gyvena daugiausia moterys ir vaikai ir kuri griežtai suskirstyta pagal šeimos pajamas, socialinę, religinę ir rasinę kilmę“, - diagnozavo Gruenas 1960 metais išleistoje knygoje „Prekybos miestai JAV. Prekybos centrų planavimas“.

Politinis ryšys tarp prieglobsčio ir apibrėžtos moterų vietos tampa aiškesnis, kai jis analizuojamas Šaltojo karo kontekste. 1953 m. liepos 23 d. viceprezidentas Richardas M.Nixonas Maskvoje susitiko su rusų lyderiu Nikita Chruščiovu. Nixono uždavinys buvo parodyti sovietams Amerikos nacionalinę parodą - naujausio modelio vienai šeimai skirti namai, įrenginiai, automobiliai, straipsniai apie madas ir nemokamai dalijama pepsikola turėjo iliustruoti, „ką [...] reiškia laisvė“. Stovėdamas priešais pavyzdinį virtuvės modelį, Nixonas filosofavo apie namų apyvokos reikmenų svarbą: „Mums įvairovė, teisė rinktis [...] yra svarbiausia [...] Pas mus sprendimus daro ne vienas aukštai sėdintis valstybės pareigūnas. [...] Turime daugybę gamintojų ir daugybę skalbimo mašinų rūšių, kad namų šeimininkės galėtų rinktis“.

Prieš dvejus metus Sovietų Sąjunga buvo pasiuntusi į kosmosą pirmąjį palydovą „Sputnik“ - nuo tada SSRS ir JAV santykiai buvo įtempti. „Ar ne geriau varžytis dėl skalbimo mašinų kokybės negu dėl raketų galios?“ - klausė Nixonas. Chruščiovas atkirto: „Jūs - kapitalizmo advokatas, o aš - komunizmo“. Nixonas gyrėsi, kad iš 44 milijonų amerikiečių šeimų du trečdaliai gyvena privačiuose namuose, turi 56 milijonus automobilių, 50 milijonų televizorių ir 143 milijonus radijo imtuvų. „Jungtinės Valstijos labiausiai priartėjo prie gerovės visiems visuomenėje be klasių“, - padarė išvadą Nixonas. „Pavyzdinis namas, - aiškino jis, - tai ne vila, bet paprasčiausias rančos stiliaus namas, kuris prieinamas eiliniam darbininkui. Aprūpintas modernia įranga, toks namas daro priemiesčio moterų gyvenimą lengvesnį.“

Nors abu valstybės veikėjai karštai ginčijosi dėl laisvės sampratos, jie kuo puikiausiai sutarė dėl moterų padėties. Kai Nixonas susižavėjęs stebėjo, kaip jaunos rusės renkasi maudymosi kostiumėlius ir sportinę aprangą, Chruščiovas pakomentavo: „Jūs irgi už merginas“. O Nixonui apžiūrinėjant grindis plaunančią mašiną, sukrizeno: „Nereikia nė žmonos“. Nixonas įrodinėjo, kad vartotojiškumas panaikins klasinius skirtumus. Siūlė galimybę vyrams įgyvendinti priemiesčio svajonę savo namuose, esą tada moterys sugaiš mažiau laiko namų ruošai. Pasak Nixono, vartotojiškumas, kuriuo siekiama panaikinti klasinius skirtumus, kartu sustiprins seksualinius skirtumus. Nixonas savo klasine politika siekė lygybės, tačiau jo politika lyčių atžvilgiu buvo nukreipta į erdvinį atribojimą, kitais žodžiais tariant, į moterų „sutalpinimą“ tam tikroje erdvėje.

Po to, kai 1957 metais atsidarė Sautdeilo prekybos centras, visose JAV buvo atidaryta 940 prekybos centrų. Iki 1960 m. jų skaičius padvigubėjo ir toliau augo dar trejus metus. Per tą laiką miestų virtimo priemiesčiais kritikai, tarp jų ir Gruenas, suprato, kad tipinė alėjos matrica nepasiekė vieno iš dviejų tikslų: užuot, kaip buvo manyta, pakeitusi miesto vidaus ekonomiką, ji „nutekino“ vertingus resursus, be to, ji beveik nepadidino visuomenės aktyvumo. Socialinėms reikmėms skirta įranga iš prekybos centrų ilgainiui buvo pašalinta ir pakeista komercine, dažniausiai tik imituojančia, kad skirta socialiniam gyvenimui. Plintant naujai vartotojų tipologijai, pasaulio prekybos alėjoje koncepciją pakeitė pasaulio kaip prekybos alėjos koncepcija. Principai, iš plėtoti prekybos alėjoje - pavyzdžiui, „šalia esančios pramogos“ „hipervartojimas“ - vis plačiau buvo taikomi nekomerciniams objektams, tokiems kaip kultūros centrai, laisvalaikio zonos ar muziejai.

Prekybos alėjos plėtra yra materialus vartotojiškos ideologijos hegemonijos įrodymas: Williamas Kowinskis teigė, kad prekybos alėja buvo amerikietiškos svajonės „padori ir niekinga kulminacija - troškimų išsipildymas, pokarinio rojaus išraiška“. Prekybos alėjoje namų šeimininkės tų šeimų, kurios iš miesto centro pabėgo į priemiestį, surado atramą, sutvirtinančią namus. Pasak Lynn Spigel, nuo to laiko prekybos alėjos funkcionuoja kaip teatro forma - „scena, kurioje galima žaisti pasitelkus buržuazinių socialinių konvencijų rinkinius“. Pokario reklamos, žurnalai ir žinynai teikė tų dramų ir komedijų scenarijus. Jie siūlė suvokti namus kaip šou areną ir patarė, kaip juose sukurti įspūdingas scenas.

Tokiame kontekste, prekybos alėja tapo tarsi megascena, kurioje galima atlikti „amerikietiško gyvenimo būdo“ dramą. Buvęs (nuo 1926 iki 1934 m.) entuziastingas Vienos politinių kabaretų ceremonmeisteris, Gruenas dar tada įgijo patirties ir perprato režisūros triukus - darbas antisemitinėje Vienoje išmokė jį poetinės metaforos meno, ištobulino simbolinę kalbą ir subtilią įtaigą. Dieną dirbdamas mūrininku ir darbų prižiūrėtoju - modernizavo daugybę savo draugų žydų butų ir parduotuvių, vakarais jis visą energiją skirdavo pokšto menui. Vieną kartą Gruenas „pasvėrė“ žodžius turgaus svarstyklėmis, nes policininkas liepė jam „atsargiau pasverti savo žodžius“. Gruenas rašė eilėraščius, populiarias pjeses ir pamfletus, rengė vakarinius spektaklius. Pabėgęs į JAV, jis pirmiausia subūrė Pabėgėlių artistų Brodvėjuje kabaretą. Nors linksminti publiką jam sekėsi, vis dėlto grįžo prie architektūros. Susidomėjo įspūdingų scenų dizainu, abstraktusis modernizmas ir drąsus erdvinis manipuliavimas leido suprojektuoti idealų paviršių bet kokiam „įsivaizduotam kitur“, žadėjo neribotas performatyvios savirežisūros galimybes.

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje, kai prekybos alėja vis dar buvo laikoma pokarinės Šiaurės Amerikos simboliu, visuomeniniai sąjūdžiai ėmė vis labiau kritikuoti moterų ir spalvotųjų „sutalpinimo“ politiką. Kaip ir kitais diskriminavimo atvejais, opozicija kilo staiga, nors atrodė, kad situacija visiškai valdoma. Būtent šeštuoju dešimtmečiu, hiperkonformizmo ir sėkmingo erdvinio atribojimo laikais, pilietinių teisių sąjūdis sugebėjo priversti, kad būtų panaikinta valdžios įteisintoji „rasinė segregacija“. Daugybė baltųjų, beje, vyrų, kritikavo masinę izoliaciją priemiesčiuose ir teigė, kad yra nusivylę normuotu visuomenės gyvenimo būdu.

Šeštojo dešimtmečio pabaigoje autorės feministės „namudinę orgiją“ bandė apversti aukštyn kojom. Bestseleriu tapo Betty Friedan knyga „Moteriškumo mistika“, atskleidusi prievartinį pririšimą prie namų. Friedan teigimu, toks pririšimas prie namų ir vartotojiškumas yra du esminiai moterų suvaržymo instrumentai - namų šeimininkės vis labiau apkraunamos, siekiant paslėpti „didėjančią tuštumą“. Friedan rašė, jog priversti moteris vis daugiau dėmesio skirti kolektyvinėms pareigoms, „prasminga (ir pelninga) suvokus, kad moterys yra pagrindinės amerikietiško verslo klientės... Svarbu moteris paversti šeimininkėmis, kad jos pirktų vis daugiau daiktų namų ūkiui“. Ištisa feminisčių karta, atkakliai tvirtinusi, kad tai, kas privatu, yra politiška, apnuogino liguistą neapykantą moterims, būdingą erdvinio „sutalpinimo“ politikai.

Sunku tiksliai pasakyti, kada Gruenas pripažino apsiskaičiavęs. 1964 m. jis kritikavo JAV dėl to, kad jos niokoja esmines urbanistinio gyvenimo vertybes - intymumą, skirtingumą ir įvairovę. 1968 metais, kai Amerikos miestuose įsiplieskė neramumų liepsna, kai afroamerikiečiai ėmė reikalauti integracijos, kai aktyvistai rengė demonstracijas prieš karą Vietname, kai feministės viešai atakavo patriarchalines institucijas, Gruenas pareiškė grįžtąs į Vieną. Visą likusį gyvenimą jis teigė, kad nekilnojamojo turto verslas pasisavino jo prekybos miesto koncepciją ir sumenkino ją iki „pardavimo mašinos“. Kartą ir „visiems laikams jis išsižadėjo tėvystės“ ir atsisakė „mokėti alimentus dirbtinei plėtrai“. Susidomėjęs ekologija, sutelkė dėmesį į „savaime darnų miestą“, „ląstelinį metropolį“ ir tapo sąjūdžio prieš branduolinį ginklą aktyvistu. Pastatų, skirtų moterims, Gruenas daugiau nebeprojektavo.