Žalios lan­kos, bal­tos avys

Be­si­blaš­kydamas, kuo už­si­im­ti ir ką veik­ti, pri­si­mi­nė se­ne­lius, gy­ve­nu­sius kai­me. „Jie lai­kė ke­lias avis, mo­čiu­tė vi­sa­da ver­pė vil­nas, jos man iki šiol kve­pia, tad no­ras ūki­nin­kau­ti at­si­ra­do lyg ir sa­vai­me, – pa­sa­ko­ja Gied­rius. – Grį­žau į kai­mą, dir­bu, kas man pa­tin­ka. Rū­pes­čių lyg ir pa­kan­ka, bet jie ma­nęs ne­var­gi­na, o nuo­la­ti­nis ju­dė­ji­mas tik į svei­ka­tą. Po še­še­rių me­tų dar­bo ūky­je šie­met ga­nyk­lo­se žo­ly­tę pe­šios jau per 1,5 tūkst. avių ban­da.“

Pa­sak G. Pra­ka­pa­vi­čiaus, jis kas­met de­kla­ruo­ja per 430 ha ža­lie­nų, ta­čiau vi­sa že­mė dar pri­klau­so vals­ty­bei, jis ją tik nuo­mo­ja. Tad rim­tai in­ves­tuo­ti ir ge­rin­ti jos būk­lę kol kas ne­ga­li, nors vi­si do­ku­men­tai ją įsi­gy­ti jau se­niai pa­reng­ti. „Su že­mės re­for­ma pas mus tik­ra tra­ge­di­ja. At­va­žia­vę es­tai sa­ko, kad ši re­for­ma pas juos se­niai baig­ta: pir­miau­sia že­mę ati­da­vė sa­vi­nin­kams, o li­ku­sią par­da­vė, re­for­ma te­tru­ko pen­ke­rius me­tus, – sa­ko Gied­rius. – Pas mus dau­ge­ly­je ra­jo­nų že­lia to­kie kem­sy­nai ir jų nei par­duo­da, nei nuo­mo­ja. Ma­ny­čiau, kad ir gy­vu­li­nin­kys­tei at­eis pras­ti lai­kai, nes mū­sų ra­jo­ne net kai ku­rie smul­kie­ji avių au­gin­to­jai jas jau par­duo­da.“

Su­fol­kų veis­lės švel­nia­vil­nės ėria­ve­dės po­pu­lia­riau­sios Eu­ro­po­je. Iš pra­džių G.Pra­ka­pa­vi­čius 2002 m. iš Len­ki­jos nu­si­pir­ko 20 ėria­ve­džių ir du avi­nus. Pas­kui – dar du kar­tus po 200 švel­nia­vil­nių ir po 6-7 avi­nus pir­ko Vo­kie­ti­jo­je. „Au­gi­nu avis veis­lei. Vie­ti­niams žem­dir­biams jų la­bai rei­kė­jo prieš pen­ke­rius me­tus, – sa­vų dar­bų pra­džią pri­si­me­na Gied­rius. – Bet ta­da aš ėria­ve­des au­gi­nau sau, plė­čiau veis­li­nę ban­dą, tad ne­tu­rė­jau par­duo­ti. Ne­se­niai ap­si­lan­kė spe­cia­li ko­mi­si­ja, ku­ri tu­rė­tų su­teik­ti veis­li­nės fer­mos sta­tu­są. Da­bar ir ėria­ve­džių ga­lė­tu­me par­duo­ti, bet... ne­la­bai kam rei­kia.“

Dar tik pradė­ju­sio­se ža­liuo­ti ga­nyk­lo­se ga­no­si prieš 2-3 sa­vai­tes ap­si­ė­ria­vu­sios avys. Da­bar veis­li­nė­je ban­do­je yra apie 500 mo­ti­ni­nių avių, vi­du­ti­niš­kai 750 ėriu­kų ir apie 200 avy­čių ban­dai at­nau­jin­ti. Ūki­nin­kas tei­gia, kad tu­ri­mos že­mės plo­to ne­di­dins ir dau­giau­siai lai­kys apie 2 tūkst. avių. Ge­riau ma­žes­nė fer­ma, bet tin­ka­mai pri­žiū­rė­ta. Į dis­ku­si­jas, ar avi­nin­kys­tė pel­nin­ges­nė už pie­no ūkį, G.Pra­ka­pa­vi­čius ne­si­lei­džia: „Aš ne­dis­kutuo­ju šia te­ma, nes no­riu jas au­gin­ti ir au­gi­nu. Jei bus vi­siš­kai blo­gai, ban­dą par­duo­siu, bet ma­nau, kad taip ne­bus. At­ei­ty­je no­rė­čiau šei­mi­nin­kau­ti pa­žan­gia­me ūky­je: kad bū­tų pui­kiai įreng­tos fer­mos, ša­lia - sker­dyk­la su šal­dik­liais ir per­dir­bi­mo ce­chu. At­vy­ku­sie­ji įsi­gy­ti ėrie­nos (mė­sai par­duo­da­mi tik 2-3 mėn. ėriu­kai) ga­lė­tų vie­to­je iš­si­rink­ti gy­vu­lį, kaip tai da­ro­ma Vo­kie­ti­jo­je, kur pir­kė­jai ren­ka­si ne tik mė­są, bet ir pie­no pro­duk­tus, dar­žo­ves.“

1998-2001 me­tais Gied­rius nu­si­pir­ko tris ne­iš­ar­dy­tus tvar­tų kom­plek­sus ir me­cha­ni­nes dirb­tu­ves. Su šei­ma ap­si­gy­ve­no vie­no­je kul­tū­ros na­mų pu­sė­je, o nuo­sa­vus na­mus sta­to­si ar­čiau tu­ri­mos že­mės. „Tuo me­tu ren­giau ver­slo pla­ną, bet nė vie­nas ban­kas ir UAB „Že­mės ūkio pa­sko­lų ga­ran­tas“ ne­da­vė pa­sko­los ver­slo plėt­rai. Pro­jek­tas jiems ne­ti­ko, ban­kai ne­ti­kė­jo sėk­me, o „Že­mės ūkio pa­sko­lų ga­ran­ti­jų fon­do“ dar­buo­to­jai tei­gė, kad per me­tus su­tei­kia tik pen­kias pa­sko­las, – pri­si­me­na ūki­nin­kas, kaip ban­kai anks­čiau ap­tar­na­vo žem­dir­bius. – Pir­mą­ją pa­sko­lą ga­vau 2002 m. iš „DnB Nord” ban­ko, tuo­met nu­si­pir­ko­me bū­ti­niau­sių įren­gi­mų fer­mai. 2004-2006 me­tais pa­si­nau­do­jau ES fon­dų pa­ra­ma, įsi­gi­jau šiau­dų smul­kin­tu­vą, pa­gal Nit­ra­tų di­rek­ty­vą - mėš­lo krau­tu­vą.“

Da­bar avių au­gin­to­jas yra pa­ren­gęs nau­ją ūkio mo­der­ni­za­vi­mo pro­jek­tą ir ti­ki­si pa­ra­mos iš Eu­ro­pos Są­jun­gos lė­šų fon­do, nes rei­kia gar­dams tvo­rų, nau­jų gir­dyk­lų, at­ski­rų gar­dų ėria­ve­dėms (kai veis­li­nės avys pra­de­da ėriuo­tis, jas bū­ti­na gru­puo­ti). Rei­kia ir pa­čius tvar­tus su­tvar­ky­ti, kad ja­me esan­čias švel­nia­vil­nes pa­šer­tų vie­nas žmo­gus.

Avi­nin­kys­tės ūkių ša­ly­je lyg ir ne­ma­žai, ta­čiau ėrie­nos par­duo­tu­vė­se nė kva­po. Var­gu ar dėl to kal­ta tik kai­na, per 20 Lt/kg. Gal­būt pre­ky­ba strin­ga dėl ypa­tin­gų rei­ka­la­vi­mų sker­dyk­loms įreng­ti. Pa­sak avių au­gin­to­jo, sker­dyk­lai pa­sta­ty­ti pro­jek­tas be­veik pa­reng­tas, bet ši sta­ty­ba pra­de­dan­čia­jam ūki­nin­kui su vi­sa įran­ga kai­nuos per 2 mln. Lt. Be to, rei­kės ir tai­syk­lių lai­ky­tis. O štai kiek dau­giau avių lai­kan­tis vo­kie­čių ūki­nin­kas pa­pras­tai sker­dyk­lą tu­ri ša­lia fer­mos.

Ki­ta kal­ba apie vil­nas. „Tik­ra bė­da, nes jų rei­kia tik se­noms mo­čiu­tėms, ku­rios dar mo­ka verp­ti ar ant­klo­des siū­ti, – kal­ba Gied­rius. – Nu­kirp­tas vil­nas par­duo­da­me ne­plau­tas, šiam dar­bui nė­ra lai­ko. Avis ker­pa­me tik pa­va­sa­rį elek­tri­nė­mis kir­pi­mo ma­ši­nė­lė­mis. Ope­ra­ci­ja trun­ka 3 min. O vil­nų nuo vie­nos su­au­gu­sios avies bū­na 3-4 kg.“ Pa­sak Gied­riaus, vo­kie­čiai vil­ną ati­duo­da len­kams už dar­bą, o pas mus jos nie­kam ne­rei­kia ir kirp­ti nė­ra kam...

„O nuo­var­gį lyg ran­ka nui­ma pa­pras­tas se­ria­las vi­sai šei­mai „Na­me­lis pre­ri­jo­se“, kur tarp žmo­nių to­kie šil­ti ir pa­pras­ti san­ty­kiai. Pas mus jie se­niai pa­mirš­ti...” – at­si­du­so ūki­nin­kas.