Šeimos verslo perdavimas – žingsnis po žingsnio

Imperija pateko tikrai į geras rankas. Dabar Maikas savo tėvo metodais jau rengia savo sūnų ją paveldėti.“ Tai ištrauka iš vienos perkamiausių Lietuvoje Roberto T. Kiyosakio ir Sharon L. Lechter knygų „Du tėčiai – turtingas ir vargšas: ko turtingieji moko savo vaikus ir ko nežino vargšai!“.

Lietuvoje kol kas abiejų rankų pirštų pakanka suskaičiuoti šeimos verslo istorijas, kurios pasakotų apie iškilų tėvą verslininką ir jo darbus sėkmingai tęsiantį sūnų ar dukrą. Tačiau, „Versus“ duomenimis, per ateinančius penkerius metus didelių šeimos verslo perdavimo atvejų turėtų gerokai padaugėti, nes daugelis 1990–1993 metais verslą pradėjusių kurti verslininkų neslepia, kad jau nusprendė pasitraukti iš savo veiklos.

Verslo perdavimas vaikams yra tik vienas iš pasitraukimo variantų, nes išeiti iš jo savininkas gali ir tuomet, kai įmonę ištinka bankrotas, kai jis nusprendžia parduoti savo verslą arba dalį savo bendrovės akcijų pasiūlyti investuotojams biržoje.

Anot investicinio banko „SEB Enskilda Lietuva“ vadovo Žyginto Mačėno, Lietuvoje dar daugelis nelinkęs viešinti informacijos apie tai, kad verslą, pavyzdžiui, perleido ar į jį įtraukė savo vaikus, nors jau yra ir labai gražių pavyzdžių.

Jis mini stiklų ir veidrodžių apdirbimo bendrovėje UAB „Gravera“ sėkmingai besidarbuojančius generalinį direktorių Valentiną Kriučkovą ir jo sūnų vykdomąjį direktorių Andrių Kriučkovą, AB „Neaustinių medžiagų fabrikas“ generalinį direktorių Stanislovą Grušą, kuris taip pat ruošia savo sūnų verslui paveldėti.

„Lietuvoje dar labai gaji problema – verslo savininkų, o tiksliau – steigėjų, nesugebėjimas atitolti nuo savo verslo, ji perduodant valdyti vykdomajam direktoriui, kuriuo gali būti dukra, sūnus ar tiesiog samdomas žmogus“, – pažymi Mačėnas.

Daugeliu atvejų versle steigėjas vis dar tampo visas vadeles, stengdamasis „šiandien padaryti dar geriau“, o kai jam tas pavyksta, tada jis neabejoja, kad „ir toliau viską gali daryti pats“, nes patikėti ką nors jauniems žmonėms bijo, kad jie ko nors nepadaryti ne taip.

„Lietuvoje daugelis sukurtų verslo įmonių, įskaitant ir didžiąsias, priklauso šeimoms.

Tai „Vilniaus prekyba“, „Achema“, „Invalda“, „MG Baltic“. Lietuviai dažnai nelinkę parduoti savo verslo, nes labiau norėtų jį atiduoti savo vaikams, tačiau tai jau priklauso nuo toje šeimoje susiklosčiusių aplinkybių: ar vaikai nori, ar pajėgūs tą daryti, o kita vertus, ar pats verslas toliau gali gyvuoti kaip šeimos verslas?“ – svarsto Mačėnas.

Verslui reikalingas didelis lankstumas arba sprendimai, kurie gali būti labai nepopuliarūs, bet ilgalaikėje perspektyvoje – labai teisingi, o šeimos versle, Mačėno teigimu, tą padaryti daug lengviau. Tačiau kai verslui reikia labai stipriai plėstis, o savų lėšų neužtenka, tada kapitalui prisitraukti tenka rinktis kitą būdą, pavyzdžiui, eiti į biržą.

„Svarbu ir tai, ar vaikai, užsienyje baigę gerus universitetus, apskritai norės grįžti į šeimos verslą, nes jie gali raginti savo tėvus parduoti verslą ir įsteigti, pavyzdžiui, apribotos rizikos fondą ar investicijų įmonę ir imtis naujos veiklos – investavimo“, – neatmeta tokios galimybės Mačėnas ir priduria, kad jo praktikoje nėra buvę, jog verslininkas, nusprendęs verslą perduoti šeimai, pavyzdžiui, sūnui, patarimo būtų kreipęsis į finansų patarėjus.

Šeimos verslo dėsningumai

Šeimos verslo perdavimo sandoriai kol kas tėra pasiekę pradinį „žvalgybų“ ir savininkų konsultacijų etapą ir investicinės bankininkystės boutique „Hortus Investment“ veikloje. Jos viena iš plėtojamos veiklos krypčių – patarti šeimos verslo vystymo, pardavimo, palikimo klausimais.

Tačiau aktyviai verslo pasaulyje nuo 1993 metų dalyvaujantis „Hortus Investment“ direktorius Valdemaras Vaičekauskas neabejoja, kad per ateinančius penkerius metus jiems teks ne kartą verslininkus konsultuoti, kaip ir kam geriau perduoti šeimos verslą.

„Šeimos versle galima įžvelgti vadinamuosius kietuosius (angl. hard) ir minkštuosius (angl. soft) verslo komponentus. Prie pirmųjų priskiriama rinka, produktai, technologijos, sutartys, sąskaitos, įsipareigojimai, o antriesiems – žmonės, jų charakteriai ir santykiai. Pastariesiems šeimos versle paprastai skiriamas didesnis dėmesys“, – pažymi Vaičekauskas.

Be to, šeimos verslui būdingi ir tam tikri dėsningumai. Pirmiausia labai svarbu griežtos taisyklės, nes jas turi ir joms paklūsta visas sėkmingai dirbantis šeimų verslas pasaulyje. Jos nusako, kaip tvarkomasi šeimos versle, nes veikla be taisyklių, kaip rodo praktika, yra pirma ir didžiausia nesėkmių priežastis.

„Taisyklėse paprastai surašyta, kada kas vyksta, kaip vyksta, kas už ką atsakingas, kaip tvarkomasi versle“, – detalizuoja Vaičekauskas.

Kitas dėsningumas – šeimos verslo prioritetų sudėliojimas tokia tvarka: pirmoje vietoje yra profesionalumas ir tik po to – giminystė.

Trečias – šeimos narys, prieš numatytu laiku įsiliedamas į verslą, patirties dažnai įgyja kitose bendrovėse, t. y. už šeimos verslo ribų.

„Ten jaunasis šeimos atstovas gali turėti objektyvesnį santykį ir sąlygas su išoriniu pasauliu, taip pat geriau pajusti, ką reiškia priimti vieną ar kitą sprendimą, ko reikia, kad sukurtum vertę versle. O svarbiausia – gauti geros verslo praktikos. Ir tik turėdamas tam tikrų valdymo žinių ir gyvenimiškosios patirties jis gali prisiimti atsakomybę už šeimos verslą, kuriam svarbus tęstinumas“, – pažymi Vaičekauskas.

Vardydamas šeimos verslo dėsningumų sąrašą, jis pažymi, kad jau ir Lietuvoje verslininkai ieško būdų ar kokių nors priemonių jauniesiems šeimos atstovams suteikti progą patiems pajusti atsakomybę.

„Yra atvejų, kai šeimos verslas įsteigia paramos ar rėmimo fondą, kurį patiki savarankiškai valdyti savo atžaloms. Kitas pavyzdys, kai tėvas galimam savo turto perėmėjui sūnui ne tiesiog duoda pinigų pradėti verslą, o kreipiasi dėl jų į banką: sūnus gauna paskolą, o tėvas už tai bankui suteikia garantą. Rezultatas toks pat – sūnus gavo pinigų, tačiau tai, kad ne iš tėvo, o iš finansinės institucijos, sustiprino jaunuolio atsakomybė jausmą“, – istorijas iš savo darbo patirties pateikia Vaičekauskas.

Jis primena ir tai, kad šeimos versle, palyginti jį su kitokio pobūdžio verslu, skiriasi interesų grupės.

„Pagrindinė šeimos verslo interesų grupė yra klientai ir darbuotojai, o ne šeimos versle – akcininkai ir valdyba. Taip pat šeimos verslas yra jautresnis socialiniams santykiams. Kuo bendruomenė mažesnė, tuo ji stipriau susijusi su šeimos verslu, todėl labiau veikiama bet kokių pokyčių. Todėl prieš imantis tam tikrų veiksmų verslo savininkams tenka įvertinti ir poveikį bendruomenei“, – nurodo „Hortus Investment“ vadovas.

„Tikram idealistui širdis nurodo, ką reikėtų daryti, o protas pataria, kaip tai padaryti.“ Richardas Nixonas, 37-asis JAV prezidentas.

„Alnoje“ – ir sūnus, ir dukra

„Alnos“, kurią 1989 metais įkūrė Valentinas Milaknis, įmonių grupėje jau ne vieni metai sukasi abu verslininko vaikai – sūnus Tomas ir dukra Justina. Susitikimo su „Versus“ dieną Valentino Milaknio kompiuteryje „degė“ naujausias sūnaus Tomo darbo įvertinimas, kurį kartą per metus rašo visi darbuotojai.

„Atsiliepimai apie Tomą geri, nors kolektyvas jam dar turi tam tikrų pastabų“, – apie savo 38 metų sūnų kalba Milaknis. Jis pripažįsta, kad po dešimties darbo metų „Alnoje“ jis pats čia dirba tik epizodiškai. O ir per intensyvios jo veiklos laikotarpį būta kelių reikšmingų pertraukų: kai 1999 metais išėjo dirbti ūkio ministru, vėliau – vadovauti Lietuvos radijui ir televizijai. Pats Milaknis prie išėjimų mini ir savo darbą 1999 metais įkurtoje „Daily Service“, kuri daug metų veikė pagal „Ofice 1“ franšizę, o neseniai buvo parduota islandams.

„Tačiau po 10 metų intensyvaus darbo versle ir pats buvau nusprendęs, kad pasitrauksiu, nes jaučiausi išsisėmęs“, – prisipažįsta Milaknis. Jis pasakoja, kad sūnus Tomas „Alnos“ slenkstį peržengė dar studijuodamas matematiką dabartiniame Kauno technologijos universitete.

„Atsakomybė už verslą jam buvo perduota gana sunkiomis sąlygomis, kai „Alna“ buvo atsidūrusi kryžkelėje, kur eiti toliau, ir visus kamavo šiokia tokia nežinia“, – prisimena vienas iš pagrindinių „Alnos“ įmonių akcininkų.

Mat po Lietuvos Nepriklausomybės paskelbimo ir ekonominių blokadų „Alna“ buvo netekusi pagrindinės savo rinkos – Rusijos. O ir programavimo paslaugų Lietuvoje tuo metu beveik niekam nereikėjo. Tada ši įmonės veiklos sritis nunyko ir tik 1996 metais vėl buvo atgaivinta. Tomas kaip tik ir organizavo šios veiklos atgimimą, kiek vėliau jo iniciatyva buvo įkurta dar viena bendrovė UAB „Navision Software LT“, kuri diegė verslo valdymo sistemas, o po kurio laiko buvo parduota danams.

Be to, minimu laikotarpiu po vienu „Alnos“ stogu dar buvo vystoma keletas krypčių, kurios tarpusavyje konkuravo, todėl bendrovę reikėjo restruktūrizuoti. Po prieš trejus metus įvykusių pertvarkų, be „Alnos“, atsirado dar trys pagrindinės įmonės. Tomas Milaknis nuėjo vadovauti vienai krypčių UAB „Alna Business Solutions“, kurią tuo metu buvo apėmusi krizė, tačiau po 1,5 metų ji tapo pelninga.

O Milaknio dukra Justina per restruktūrizaciją, tuo metu, kai tėtis dirbo „Daily Service“, vadovavo visai „Alnai“. Dabar ji laikinai iš verslo pasitraukė, nes išėjo motinystės atostogų. „Iki tol Justina stengėsi visą laiką vengti mūsų verslo. Siekdama nepriklausomybės, ji baigė mokslus Vilniaus universiteto Ekonomikos fakultete, vėliau metus mokėsi Londono „Cass Business School, City University“, – pasakoja Milaknis. Tačiau po kurio laiko, kai jau buvo padirbėjusi svetur, įskaitant advokatų kontorą, ji pradėjo dirbti rinkodaros vadove „Office 1“, vėliau pervadintoje į „Daily Service“.

„Į saviškius versle gal ir per griežtai žiūrėjau, keldavau jiems didesnius reikalavimus ar griežčiau nei kitiems darbuotojams ką nors pasakydavau. Tačiau čia jiems negalėjau sukurti dirbtinės aplinkos, jie viską turėjo išsikovoti patys, nes juos turėjo priimti aplinka, komanda, rinka“, – šeimos verslo niuansus atskleidžia Milaknis.

Nuspręsta – pasitrauks

Jis dabar „Alnos“ įmonių grupės veikloje dalyvauja kaip turto valdytojas ir tvirtina tiesioginės įtakos verslui neturįs, todėl ir jo „pakeitimas nebūtų kritinis bendrovės veiklai“.

„Būna, kad žmonės, kurie kuria verslą, įsimyli jį ir jiems tada būna sunku jį palikti. Ir man buvo toks momentas, kai aš galbūt truputį gyniau savo poziciją, ir tai turbūt nebuvo visai neteisinga. Tačiau prieš kurį laiką viską permąsčiau ir supratau, kad dabar jau noriu pakeliauti ir mažiau dirbti. Tai reiškia, kad verslo perdavimui psichologiškai jau esu nusiteikęs“, – pripažįsta Milaknis.

Ir užtikrina, kad jo pasitraukimas galėtų įvykti „ir per metus ar trejus, tačiau tikrai neprireiks penkerių“. Verslininkas sutinka, kad dalis jo amžiaus versle besisukančių žmonių dar nesusimąsto, kas bus po kelerių metų, o laikas eina, todėl, jo nuomone, ir paruošiamuosius darbus, ir darbą su savimi reikia atlikti laiku. Be to, žmogui visą laiką reikia turėti tikslų kažkuriam laikotarpiui į priekį. Pašnekovas įspėja, kad „jeigu neplanuosi, tada viskas vyks atsitiktinai, o neplanuoti savo gyvenimo yra blogai ir pavojinga“.

„Kas konkrečiai galėtų atsisėsti į mano kėdę, svarstome daug variantų, ieškome geriausio sprendimo. Mano sūnus Tomas gali ir toliau tęsti savo darbą kaip vienas iš komandos narių, o mano vietą gali užimti žmogus iš šalies. Tačiau jeigu tokio nerastume, tai ta vieta atiteks Tomui“, – dėl savo įpėdinio galutinio žodžio dar netaria Milaknis. Tačiau neatmeta ir kitos galimybės, kad gali būti nuspręsta, jog „Alnos“ įmonių grupei dar reikia naujų akcininkų su tarptautine patirtimi.

„Jei jūs neapsisprendėte, jūs vis tiek apsisprendėte.“ Bodo Schaferis

Planas – dirbti toliau

Su vyriausiuoju sūnumi Daliumi vienos didžiausių Lietuvoje pieno perdirbimo AB „Rokiškio sūris“ įmonių grupės stambiausias akcininkas Antanas Trumpa pieno versle dirba nuo 1991 metų, nors akcininku jis tapo metais vėliau.

„Atėjau dirbti dar į valstybinę įmonę, o pradėjau joje nuo šaltkalvio“, – su šypsena senus laikus mena Dalius, dabar jau gerokai šoktelėjęs karjeros laipteliais. Ilgą laiką jis dirbo „Rokiškio sūrio“ gamybos direktoriumi, o bendrovei vadovavo Antanas Trumpa. Tačiau nuo 2006 metų balandžio Dalius buvo išrinktas „Rokiškio sūrio“ valdybos pirmininku, tapo tėvo pavaduotoju, o nuo 2007 metų sausio 1 dienos ir UAB „Rokiškio pienas“ vadovu.

Taip jam atiteko „Rokiškio sūrio“ įmonių grupės šviežių pieno produktų verslas, o rinkoje toks žingsnis buvo įvertintas „dalies verslo perdavimu“.

„Akcininkams vadovauja ir atstovauja Dalius, o verslui vadovauju aš“, – taip minėtas permainas įvardija Antanas Trumpa. Jis pasakoja, kad vyresnysis jo sūnus pieninėje dirbti pradėjo po mokslų Kauno politechnikos institute Mechanikos fakultete.

„Tas atėjimas buvo natūralus. Tikrai iš anksto nebuvo planuota, kad dirbs pieninėje, o kada nors perims verslą. Baigus studijas tiesiog reikėjo kažkur dirbti, o paskyrimų nebuvo“, – savo sūnaus atsiradimą „Rokiškio sūryje“ aiškina Antanas Trumpa.

Jaunesnysis jo sūnus Andrius taip pat yra „Rokiškio sūrio“ valdyboje, turi bendrovės akcijų, tačiau verslininkas sako, kad šis vis dar pasinėręs į mokslus – dabar mokosi doktorantūroje. O dukra visai atitolusi nuo pieno verslo – ji dirba odontologe.

„Visiškai negalvoju, kam perleisiu vairą. Jokiu būdu negalvoju. Tą nuspręs akcininkai ir aš 100% nesu įsitikinęs, kad jie nuspręs, jog vadovauti turi Dalius Trumpa“, – iškart nesvyruodamas ir labai aiškiai į „Versus“ klausimą atsako Trumpa. Jis tvirtina, kad „jeigu jo sprendimas būtų prieš kitų akcininkų valią, tai, ką jis paskirtų, niekada nebūtų gerai bendrovei, joje įsipliekstų konfliktas“.

Rokiškio sūrinėje Antanas Trumpa dirba per 40 metų ir ji jau seniai jam prilygsta antriesiems namams, o darbuotojus jis vadina savo šeimos nariais. „Kartais rimtai sakau, o kartais pajuokauju, kad sūrinė man yra it ketvirtas vaikas. Todėl čia ir dirbu, ir dirbsiu, kiek jėgų bus ir kiek akcininkams būsiu reikalingas“, – tvirtą apsisprendimą rodo Trumpa. Ir patikina, kad jau seniai visas savo atostogas išnaudoja iki galo, daug keliauja su savo kolektyvu, tačiau dar nerado vietos ar užsiėmimo, kuris galėtų jam užtikrinti geresnę gyvenimo kokybę ir ramesnį miegą nei kad darbas pieninėje.

„Kai planuojama iš anksto, aplinkybės stebėtinai dažnai sutampa su planais.“ Gydytojas Williamis Osleris

Apie viską pagalvota

Nekilnojamojo turto plėtros bendrovės „Eika“ savininkas Robertas Dargis apie pasitraukimą iš verslo pradėjo galvoti jau prieš kelerius metus. Nesiimdamas pranašo vaidmens – kada kas tiksliai gali įvykti, jis ramiai savo sumanymą planuoja įgyvendinti per maždaug 2–3 metus. Verslininkas savo sprendimą motyvuoja tuo, kad visą gyvenimą dirbti tą patį darbą žmogui nėra malonu. Juolab kad „dabar jau ir verslas įgavęs stabilumo, užsitikrinęs pajamų, sukaupęs kapitalo, todėl toliau į priekį jį gali stumti ir vaikai“.

„Tai nereiškia, kad išeinu į ankstyvą pensiją ir visą laiką leisiu tik poilsiui, nors daugiau laiko norėčiau skirti buriavimui“, – sako Dargis.

Verslininko vidinė spyruoklė jau užsukta naujiems darbams: pritaikyti savo penkiolikos metų patirtį, „keičiant dabartinę miestų augimo sistemą į aiškesnę, racionalesnę, darnios plėtros sistemą, kuri leistų ir kiekvienam žmogui, ir bendrovėms, ir pačiai valstybei augti daug didesniu greičiu“.

Tačiau prieš atsidedant darbui visuomeniniais pagrindais, Dargio „Eikoje“ dar laukia, vadinamasis pereinamasis laikotarpis – vadovavimo bendrovei perdavimas.

„Nekilnojamojo turto verslas mano sūnui įdomus. Jau dabar jis dirba Londone įsikūrusioje JAV konsultacinėje bendrovėje „Cuchman & Wakefield“ su didžiųjų prekybos centrų ar daugiafunkcinių kompleksų projektais“, – pasakoja Dargis.

Dabar su jaunuoju Dargiu daugiausia bendradarbiauja „Eikos“ komercijos skyrius, kuriam labai vertingos jo atsiunčiamos Europos nekilnojamojo turto apžvalgos, pokalbiai apie tam tikrus produktus, išlaidas, kainų struktūrą.

„Jeigu jam bus įdomu dirbti „Eikoje“, tai jis dirbs, o jeigu ne – samdysiu kitus žmones“, – sako Dargis, iškart pripažindamas, kad Lietuvoje vis dar opi darbuotojų sąžiningumo ir lojalumo įmonei problema. Daugeliu atvejų samdomi direktoriai ieško greitos naudos, todėl pasitaiko, kad ir numarina įmonę neatvėrę jai naujų plėtros horizontų ar naujų rinkų.

Įdomi tema beveik 14 metų

„Eikos“ istoriją 1993 metais pradėjusiam Dargiui tema apie šeimos turto paveldėjimą buvo įdomi jau nuo 1994 metų, kai rinkos ekonomika Lietuvoje dar tik spardėsi vystykluose.

„Visi klausimai, susiję su verslo auginimu, tęstinumu, perdavimu jau tada buvo man įdomūs – smalsavau, kas vyksta pasaulyje. Apie tai perskaičiau nemažai įdomios amerikiečių literatūros“, – pasakoja Dargis. Iš perskaitytų istorijų verslininkui įsiminė tai, kad sunkiai kurtą tėvų verslą dažnai paveldėdavo vaikai.

Jaunoji karta matė sunkiai dirbančius savo tėvus, bet jau augo geresnėmis sąlygomis, todėl perėmę vairą dar stūmė į priekį tėvų užkurtą verslo raketą, bet jau ne su tokiu užsidegimu kaip pirmtakai, o anūkai, jau augę visiškame pertekliuje, dažnai kompanijas tiesiog nusmukdydavo.

„Todėl vakariečiai yra sugalvoję daug modelių, kaip apsaugoti savo įmones nuo tokio išvaistymo, tačiau kartu ir nuo pardavimo. Pavyzdžiui, tarpukario ir pokario JAV buvo populiaru ieškoti samdomo vadybininko savo bendrovei ir dažnai net dovanoti kažkiek jam akcijų, tačiau su sąlyga, kad jis užtikrins kompanijos augimą“, – kalba Dargis. Šiais laikais, anot jo, šioje šalyje jau elgiamasi kiek kitaip – verslininkai sukuria fondą, kuris teikia labdarą, tarnauja bendruomenės tikslams ar remia švietimą ir pasamdo jam valdytoją. O tam tikrą pajamų dalį fonde numato savo vaikų ar anūkų išlaikymui.

„Taip vaikai neturi teisės savo nuožiūra eikvoti fonde esančio kapitalo“, – tokio sprendimo naudą pažymi Dargis.

Kalbėdamas apie pinigus kaip didžiulę mokymo priemonę, verslininkas sako, kad būtina įsitikinti, ar vaikai yra pasirengę perimti verslą. Galima duoti atžaloms pinigų savarankiškai įgyvendinti vieną kitą projektą. Tai, Dargio nuomone, būtų gera mokykla, po kurios būtų galima žengti ir kitą, svarbesnį, žingsnį.

Vaikų versle tema aktualėja

Jis prognozuoja, kad per artimiausius 5–6 metus Lietuvoje vyraujančiame šeimų versle turėtų prasidėti kartų kaita, atsirasti kitų „raketų nešėjų“.

„Rinkoje turėtų susiformuoti tokia tendencija: verslininkų, savo verslą perleidžiančių vaikams, turėtų atsirasti daugiau nei jį parduodančių ar įsileidžiančių investuotojus. Nors tarp mano draugų yra ir tokių, kurie savo verslą pardavė ir išvyko šildytis į Ispaniją, ir tokių, kurie estafetę perdavė jaunajai kartai“, – kalba Dargis.

Vis dažniau verslininkų atžaloms jam tenka spausti ranką ir Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos, kuriai jis vadovauja, susirinkimuose.

„Mano kolegos verslininkai supažindina su savo vaikais, kurie jau pamažu bando patekti į tą verslo bėgimo takelį, iš kurio, matyt, po kiek laiko pagrindiniai bėgikai trauksis, užleisdami vietą dabar ruošiamai pamainai“, – kalba Dargis.

Tačiau jis neatmeta ir tokios galimybės, kad daug kam, įskaitant ir jį patį, gali iškilti kita problema. Lietuvai įsitvirtinus augančioje Europoje, mūsų rinkoje bus labai įvairių jos dalyvių, todėl gali iškilti klausimas, ar verta laikytis įsikibus į šeimos sukurtą bendrovę, o gal geriau, ją išvysčius iki kuo didesnės vertės, parduoti? Pavyzdžiui, Estijoje įsigalėjo toks pasirinkimas, o dabar daugybė estų verslininkų liūdi, kad šalyje labai nedaug telikę nacionalinio kapitalo bendrovių ir jų svoris valstybėje palyginti nedidelis.

„Bloga žinia – laikas skrenda, gera žinia – tu esi pilotas.“. Michaelis Altshuleris.

Verslas „kūdikis“ teliko investicija

Aurelija ir Aurelijus Rusteikai, iki šiol sieti su didžiausiu Lietuvoje buities technikos ir elektronikos mažmeninės prekybos tinklu „Topo centras“, jau pasitraukė iš aktyvios veiklos tinkle, ten telikdami akcininkais.

„Iš pradžių „Topo centrą“ laikėme savo kūdikiu ir manėme, kad šiame versle praleisime visą gyvenimą. Ir, aišku, kad jį paliksime savo vaikams ir anūkams. Tačiau po kiek laiko supratome, kad toks mūsų požiūris yra trumparegiškas, nes jeigu susikoncentruosime tik į vieną sritį, tai atsiras verslo rizika, todėl nutarėme savo investicijas išskaidyti. Kita vertus, visai neaišku, ar mūsų vaikai norės pardavinėti televizorius, o ne, pavyzdžiui, užsiimti fotografija“, – svarsto Rusteika, sakydamas, kad jie su žmona abiem savo dukroms Gailei ir Miglei, kurioms atitinkamai dabar yra 21 ir 13 metų, dėl ateities leidę apsispręsti pačioms.

„Topo centrą“ dabar jie laiko tik viena iš investicijų, nors jos svoris šeimos versle ir didžiausias. Pirmąją „Topo centro“ parduotuvę jie atidarė 1995 metais, o 2004-aisiais tinklą meiliai vadino „išvystytu kūdikiu“.

Rusteika sako, kad „Topo centre“ jam buvo labai įdomu dirbti nuo pirmųjų dienų iki 2005 metų, kai suvokė, kad jam darbas tapo tik procesu ir kad jį gali atlikti ir samdytas direktorius. Neseniai verslininkai iš Kauno persikraustė į Vilnių ir visą savo energiją sutelkė į 2005 metų kovą įsteigtą „Aura Estate“, kuri užsiima investicijomis ir nekilnojamojo turto verslu.

„Ribos, kiek ilgai dar dirbsime, nesame užsibrėžę. Prieš tai aktyviai dirbome, dabar aktyviai investuojame, o dar po kiek laiko – gal tapsime pasyviais investuotojais. Bet dabar dar norime kurti tokį verslą, kuris tiesiogiai priklausytų nuo mūsų“, – taip savo dalyvavimą versle šiuo metu apibrėžia Rusteikos.

Golfas domina labiau nei televizoriai

Vyresnioji Rusteikų dukra Gailė namuose negyvena nuo 16 metų. Dabar ji Londono Kingstono universitete studijuoja verslą. Rusteikos prisimena, kad prieš išvykdama vyresnėlė dažnai jų klausdavo, ar jų turima „Topo centro“ dalis jai kada nors atiteks? O kai išvažiavo į Europą ir ten paniro į kitokį pasaulį, tai ir mąstymas pasikeitė. Kai pasimokė Londone, tai jai ir bankai, ir investavimas tapo įdomu. Dabar magistro studijas galvoja susieti su golfo vadyba. O visą savo laisvalaikį skiria fotografijai.

„Mūsų tikslas – vaikams duoti galimybę pradėti kurti verslą, tačiau nemanau, kad turime savo dukras versti vadovauti mūsų įmonėms, pavyzdžiui, „Topo centrui“, – pažymi Rusteika. Nors mažesnioji Miglė dar mokyklinio amžiaus, tačiau ji jau nuo 10 metų veda savo išlaidų buhalteriją ir už ją atsiskaito tėvams.

„Kol abiem dukroms reikia tik skaičiuoti, kiek jos gauna iš mūsų pinigų ir kiek jų išleidžia, tai joms sekasi gerai, tačiau kai reikės pradėti pačioms užsidirbti, tai visko gali būti“, – pragmatiškai svarsto Rusteika.

Verslininkas sutinka su verslo pasaulyje paplitusia teorija, kuri sako, kad jeigu verslą vaikai paveldi iš tėvų, dažniausiai tas verslas bankrutuoja ir tik anūkai jį prikelia naujam gyvenimui. „Mes patys versle – pirmoji karta nuo žagrės. Todėl laikui bėgant ir patys labai keičiamės, ir vaikai patenka į vis kitą aplinką – tai į blizgučių pasaulį, tai juos jau supa aplinka, kurioje diegiamos gyvenimo vertybės, todėl jiems apsispręsti čia ir dabar labai sunku“, – neabejoja Rusteika.

„Kai mokinys būna pasiruošęs, atsiranda ir mokytojas.“ Budistų patarlė

Vaikus moko ir bankininkai

Su savo atžalomis verslininkai vis dažniau atvyksta ir į SEB Privačios bankininkystės skyrių. Vieni jaunosios kartos atstovai akylai stebi ir klauso, ką tėvams kalba, aiškina ir pataria bankininkai, tačiau yra ir tokių, kurių laikysena iškart išduoda, kad į banką atėjo tik tėvų paliepti, o finansų planavimas ar tvarkymas jiems visai nė motais.

„Tuos, kuriuos pavyksta „užkabinti“ skaičių pasaulyje, tėvai po truputį ima įvesti į savo verslo reikalus, o mes tokiems vaikams rekomenduojame paskaityti šviečiamosios literatūros, juos pakonsultuojame, kaip, pavyzdžiui, gavus pradinį 10 000–50 000 Lt kapitalą pradėti praktiškai taikyti knygose išmoktus dalykus“, – pasakoja SEB Privačios bankininkystės departamento direktorės pavaduotojas investicijoms Marius Čiuželis.

Jis įsitikinęs, kad mokymai apie investicijas ar pinigus plačiąja prasme atžaloms neturėtų būti brukami, jeigu vaikai patys nerodo susidomėjimo. Bankininkas pasakoja, kad JAV visiems suprantama, jog verslininkas turi finansų patarėją, o kai jis nutaria į verslą įtraukti ir savo vaiką, bankininkas ima patarinėti ir jam, ir vaikui.

„Jeigu tėvai mato, kad jų vaikas noriai domisi finansų, įmonių valdymu, nestokoja naujų idėjų, tai jie savo verslą greičiausiai jam ir perleis. Nes Lietuvoje turbūt nėra buvę atvejų, kad koks nors verslininkas savo turtą būtų užrašęs bažnyčiai ar šunų prieglaudai, – patirtimi dalijasi Čiuželis. – Ir apskritai Lietuvoje dar nėra tokių tradicijų, turto perdavimo kitoms kartoms kultūros, nes gyvename pirmosios kartos turto kaupimo etape.

Be to, mūsų žmonės yra labai uždari. Tačiau užsienio bankų praktika rodo, kad vaikai, kurie suvokia pinigų reikšmę gyvenime, jų kilmę ar net dėl jų atsirandančią atsakomybę, kurie nuo paauglystės dalyvauja įvairiose finansinio savarankiškumo mokyklose ar stovyklose, labai dažnai patys jau sugeba valdyti savo investicinius portfelius, o vėliau tampa ir sėkmingai dirbančiais verslininkais“, – samprotauja Čiuželis.

Kol Lietuvoje tokių mokslų nėra, tai jo teigimu, vaikams reikėtų daugiau kalbėti ne konkrečiai apie akcijas ar obligacijas, bet apie investicijų fondus ir kuo jie skiriasi, o pagrindiniai akcentai būtų dėliojami aptariant klausimus: kas yra pinigai, kokią jie duoda vertę, naudą. Kaip susigyventi su tuo, kad turi ar turėsi daug pinigų?

Turtingų tėvų vaikų spintose paprastai kabo daugiausia prabangių prekės ženklų „Gucci“, „Armani“, „Dolce & Gabana“ drabužiai.

„Mūsų uždavinys sugalvoti, kaip padaryti, kad tie vardai dirbtų jiems, o ne atvirkščiai. Kad jaunimui visada kiltų klausimas, kas geriau – „Gucci“ drabužis ar „Gucci“ akcija? Juolab kad augant pasaulio šalių ekonomikai prestižinių vardų gamintojų akcijos stipriai brango“, – dėsto Čiuželis.

„Du maži žodeliai gali lemti didelius pokyčius: Pradėk dabar!“ Verslininkė, filantropė, kelių knygų autorė Mary C. Crowley

„Verslą turintys tėvai su vaikais turėtų kalbėtis, kokį turtą valdo šeima, ir pamažu pripratinti prie jo vaikus, kad jie verslą norėtų vystyti toliau, o svarbiausia suvoktų, jog jį reikia išsaugoti“, – sako investicinio banko „SEB Enskilda Lietuva“ vadovas Žygintas Mačėnas.

„Hortus Investment“ direktorius Valdemaras Vaičekauskas lietuvių šeimos versle pastebi tokią tendenciją: savininkas džiaugiasi savo verslo klestėjimu, kuriame dirba jo žmona, sesuo, pusbrolis, uošvė ir dar keli giminaičiai. Tačiau paprastai tokiam šeiminiam verslui stinga aiškios struktūros, veikiančių vadybos sistemų ir neretai skaidrumo – jie grindžiami giminyste ir asmeniniais santykiais. Todėl, jeigu kas nors nutinka savininkui, neretai verslui ima grėsti žlugimas.

„Prieš keletą metų paklausiau savo sūnaus, ar jis norėtų, kad mūsų šeimos verslas būtų parduotas, o jis turėtų galimybę išeiti į ankstyvąją pensiją. Jis atsakė, kad jam įdomu tai, ką jis daro, ir jis nori tęsti savo darbą“, – sūnaus pasirinkimu džiaugiasi Valentinas Milaknis.

„Aišku, kad aš savo akcijas paliksiu šeimai. Tačiau kas iš manęs perims vadovavimą visai įmonių grupei, nuspręs akcininkai. Aš vienas nesprendžiu, visus klausimus sprendžiame bendru sutarimu“, – tikina „Rokiškio sūrio“ įmonių grupės direktorius Antanas Trumpa.

UAB „Eika“ direktorius Robertas Dargis sako, kad sumanymų, ką veikti išėjus iš bendrovės, turi daug, todėl nebijo pasitraukti iš savo verslo. Ar jį perduos savo vaikams, nuspręs po to, kai įsitikins, kad jie tikrai nori jame dirbti.

„Dabar į savo sukurtą „Topo centrą“ žiūrime kaip į investiciją. Reikės, tai jį parduosime ir pirksime, ką nors kita. Galvojame, kad gal net ir geriau jį būtų parduoti, nes dabar ši investicija sudaro vieną didžiausių dalių mūsų šeimos investiciniame portfelyje“, – sako „Topo centro“ akcininkai Aurelija ir Aurelijus Rusteikos.

Šeimos verslas ir teisė

Šeimos verslo perdavimo teisiniais klausimais „Versus“ konsultuoja advokatų kontoros „Norcous & Partners“ advokatas dr. Gediminas Sagatys.

1. „Šeimos verslo“ apibrėžimo Lietuvos teisėje nėra. „Šeimos verslo“ sąvokos turinį galima nustatyti tik pagal Civilinio kodekso (toliau – CK) nuostatas, reglamentuojančias bendro sutuoktinių turto teisinį režimą (CK 3.88, 3.89, 3.91, 3.92, 3.93, 3.96 straipsniai ) ir Lietuvos teismų praktiką, kuri suformuota nagrinėjant šeimos turto teisinio režimo bylas.

a) Lietuvos Aukščiausiasis Teismas visų pirma yra pasisakęs dėl individualios įmonės, kaip šeimos verslo statuso. 2007 m. birželio 4 d. nutartyje Teismas nurodė, kad „kai individuali įmonė įsteigta santuokos metu, ji iš esmės yra šeimos verslas (verslui naudojamas bendras sutuoktinių turtas, jų fizinis ir intelektualinis darbas, iš įmonės veiklos gaunamos pajamos naudojamos visos šeimos poreikiams tenkinti), todėl, nors įmonė registruota vieno sutuoktinių vardu, pagal CK 3.88 straipsnio 1 dalies 4 punktą, ta įmonė pripažįstama bendrąja jungtine nuosavybe.

Teismo teigimu, individuali įmonė paprastai yra šeimos verslas, duodantis tam tikrų pajamų ir tik įrodžius, kad verslu vertėsi išimtinai vienas sutuoktinis be kito sutuoktinio žinios ar prieš jo valią ir verslo duodama nauda nebuvo panaudota šeimos interesais, būtų galima daryti priešingą išvadą. Kartu tai reiškia tai, kad iš individualios įmonės, įsteigtos santuokos metu, veiklos atsiradusios prievolės laikomos bendromis sutuoktinių prievolėmis ir gali būti tenkinamos iš bendro sutuoktinių turto (CK 3.109 straipsnis)“.

Taigi įmonės savininkui, o jeigu įmonė yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė ir šeimos verslas – ir jo sutuoktiniui, ypač svarbi tinkama įmonės veikla, todėl suprantama, kad jie kontroliuoja šią veiklą nuolat ir stengiasi kuo operatyviau išspręsti įmonėje kylančius klausimus, kurie galėtų neigiamai paveikti įmonės veiklą, taigi ir sudarytų grėsmę kilti jų solidariajai atsakomybei už įmonės prievoles.

b) Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje taip pat buvo tirta byla, kurios nagrinėjimo metu išryškėjo vedybų sutarties svarba sutuoktiniams bendrai valdant šeimos verslą. Šioje byloje individualios įmonės savininko sutuoktinė nurodė, kad antstolė, vykdydama muitinės sprendimą dėl skolos išieškojimo iš jos vyrui priklausančios individualios įmonės, priėmė patvarkymus, kuriais pradėjo išieškojimą iš jos darbo užmokesčio.

Sutuoktinės teigimu, šie antstolės veiksmai yra neteisėti, nes skolininkas yra ne ji, bet jos sutuoktiniui priklausanti individuali įmonė. Teismas konstatavo, jog nėra duomenų, kad pareiškėja ir jos sutuoktinis būtų sudarę vedybų sutartį, todėl bylą nagrinėję teismai pagrįstai sutuoktinių turtui taikė CK normas, reglamentuojančias įstatymų nustatytą sutuoktinių turto teisinį režimą.

Tad teismas dar kartą patvirtino, kad po santuokos sudarymo vieno sutuoktinio vardu įsteigta įmonė yra laikoma šeimos verslu, priklausančiu abiem sutuoktiniams. Jeigu sutuoktiniai nenori bendrai valdyti šeimos verslo, jie privalo sudaryti vedybų sutartį, kurioje išsamiai būtų aptarta, koks turtas kuriam sutuoktiniui priklauso. Kol vedybų sutarties nėra, laikoma, kad vieno sutuoktinio individuali įmonė yra bendras šeimos verslas.

2. Antras klausimas, kuris iškyla šeimos verslo savininkams, – kokiais būdais galima perduoti šeimos verslą vaikams ar kitiems artimiesiems. Tiek akcinę bendrovę (AB) ir uždarąją akcinę bendrovę (UAB), tiek individualią įmonę, kuri yra šeimos verslas, galima perduoti trimis pagrindiniais būdais:

a) parduodant bendrovės akcijas vaikams ar kitiems artimiesiems už realią kainą, o individualios įmonės atveju – parduodant vaikams įmonės turtą, kuris sudaro individualios įmonės veiklos pagrindą;

b) dovanojant bendrovės akcijas vaikams, o individualios įmonės atveju dovanojant įmonės veiklos pagrindą – turtą;

c) šeimos verslą, paliekant paveldėjimo būdu, kurių gali būti du: pagal įstatymą arba sudarius testamentą.

Kiekvienas iš šių būdų turi savų ypatybių. Teisę perleisti AB ar UAB akcijas numato LR Akcinių bendrovių įstatymo 46, 47 straipsniai. Bet kuris akcininkas gali laisvai disponuoti bendrovės, kuri yra šeimos verslas, akcijomis, t. y. jis gali jas parduoti už pinigus, padovanoti, palikti palikimu ar kitaip perleisti.

Tai reiškia, kad šeimos narys, norintis perleisti turimas akcijas savo giminaičiui, privalo sudaryti atitinkamą sutartį: norėdamas parduoti akcijas, turėtų sudaryti akcijų pardavimo sutartį, norėdamas padovanoti – akcijų dovanojimo sutartį, o siekdamas palikti palikimą – sudaryti notariškai patvirtintą testamentą.

Žinoma, paprasčiausias būdas perleisti šeimos verslą yra dovanojimas, nes tokiu atveju akcijas dovanojančiam šeimos nariui nereikia atlyginti, t. y. sumokėti akcijų kainos ar sumokėti už individualios įmonės turtą (CK 6.465 straipsnis). Pažymėtina, kad dovanojimo sutartis privalo būti sudaryta raštu, kai dovanojama didesnė kaip 5 000 Lt suma.

Jei dovanojamo turto vertė, šiuo atveju akcijų kaina ar individualios įmonės turto vertė, būtų didesnė negu 50 000 Lt, tai dovanojimo sutartis sudaroma ne tik raštu, bet dar ir patvirtinama notaro (CK 6.469 straipsnis). Be to, jeigu akcijos ar individualios įmonės turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, tai tuomet akcijas ar individualios įmonės turtą galima dovanoti tik visų bendraturčių rašytiniu sutikimu (CK 6.471 straipsnis).

Tai reiškia, kad turi būti bendras sutuoktinių ar kitų giminaičių, kurie bendrai valdo šeimos verslą, sutarimas, kam ir kokią verslo dalį padovanoti. Jei sutarimo nėra, dovanoti galima tik pačiam verslininkui asmeninės nuosavybės teise priklausančią akcijų dalį bendrovėje.

Tiesa, CK numato išimtį: jei šeimos verslą (įmonę) valdo sutuoktiniai ir vienas sutuoktinis kitam neduoda sutikimo sudaryti sandorį, tai suinteresuotas sutuoktinis gali kreiptis į teismą prašydamas teismo leidimo tokį sandorį sudaryti. Teismas duoda leidimą sudaryti sandorį tuo atveju, jeigu suinteresuotas sutuoktinis įrodo, kad sandoris yra būtinas šeimos arba bendro sutuoktinių verslo poreikiams tenkinti.

Šeimos verslas kitam šeimos nariui gali pereiti ir paveldėjimo būdu. CK 5.1 straipsnio 2 dalis nurodo, kad galima paveldėti ne tik materialius dalykus (kilnojamąjį ir nekilnojamąjį turtą), bet ir nematerialius daiktus – vertybinius popierius (tarp jų ir akcijas), patentus, prekių ženklus ir panašiai. Paveldėti galima dviem būdais: pagal įstatymą ir pagal testamentą.

Pagal įstatymą paveldima tuomet, kai nėra testamento. Tai reiškia, kad pagal įstatymą šeimos verslą lygiomis dalimis paveldėtų visi galimi įpėdiniai, nurodyti LR CK 5.11 straipsnyje, o esant testamentui šeimos verslą paveldėtų tik tie asmenys, kurie būtų nurodyti testamente ir tik tokiomis dalimis, kokios nurodytos testamente.

Beje, CK numato galimybę sudaryti vadinamąjį bendrąjį sutuoktinių testamentą, kuriuo abu sutuoktiniai vienas kitą priskiria savo įpėdiniu ir po vieno sutuoktinio mirties visą mirusiojo turtą (iš jo ir bendrosios sutuoktinių nuosavybės dalį) paveldi pergyvenęs sutuoktinis, išskyrus privalomąją palikimo dalį, skirta vaikams ir paramos reikalingiems tėvams.

Jeigu testamentas nebus sudarytas, gali kilti realus pavojus, kad šeimos verslas bus prarastas, nes, paveldint pagal įstatymą, įpėdiniams tektų dalytis šeimos verslą ir kilus esminiams nesutarimams, jis gali būti perleistas pašaliniam asmeniui. Svarbi ypatybė numatyta, kai paveldima individuali įmonė – CK 5.72 straipsnyje sakoma, kad kelių asmenų paveldėtą personalinę įmonę pirmenybės teise gauti natūra turi tas įpėdinis, kuris pats nori ir gali tvarkyti paveldėtą įmonę.

Bet netgi ir turėdamas tokią pirmenybės teisę, įpėdinis turėtų atlyginti kitiems įpėdiniams jiems priklausančios įmonės dalies vertę. Tad pagrindinė taisyklė – jeigu norite šeimos verslą palikti konkrečiam asmeniui, rekomenduotina testamentą surašyti kuo anksčiau.

3. Greta aukščiau išvardytų galima paminėti ir kitus laikinus ar dalinius šeimos verslo perleidimo būdus: įmonės nuomą ir franšizę

4. Šeimos verslas ypatingas tuo, kad jis priklauso vienos šeimos nariams. Norėdamas „išbandyti“, ar šeimos narys, kuriam ruošiamasi perduoti verslą, bus pajėgus jį valdyti ir plėsti, galima visų pirma pasirinktam asmeniui perduoti tik verslo administravimo funkciją – padaryti jį šeimos įmones vadovu, paskirti į valdymo organus. Juridinio asmens, t. y. šeimos verslo, valdymo organų skyrimo tvarką nustato CK 2.81-2.94 straipsniai ir pačios įmonės steigimo dokumentai ir nuostatai.

5. Perleidžiant šeimos turtą gali kilti mokestinių klausimų. Kiekvienu konkrečiu atveju gali būti įvairių sprendimo variantų.

a) jeigu šeimos verslas yra individuali įmonė ir ji parduodama kitam šeimos nariui, tuomet pagal LR Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 16 straipsnio 1dalį tokios pajamos laikomos kito neregistruoto turto pajamomis ir yra apmokestinamos 15% tarifu.

Tai reiškia, kad šeimos verslą pardavęs asmuo valstybei nuo gautų pajamų turės sumokėti 15% įmonės pardavimo kainos.

b) dovanojimo būdu gautos pajamos pajamų mokesčiu neapmokestinamos, jeigu jos gautos: – iš sutuoktinių; – iš vaikų (įvaikių); – iš tėvų (įtėvių); – nuo 2006-10-19 iš senelių.

Iš nurodytų asmenų dovanojimo būdu gautos pajamos neapmokestinamos, nepriklausomai nuo dovanoto turto vertės (piniginių lėšų sumos). Neapmokestinamos dovanojimo būdu iš kitų gyventojų per mokestinį laikotarpį gautos pajamos, kurių suma (vertė) neviršija atitinkamą mokestinį laikotarpį galiojusių 24 pagrindinių NPD. Tai reiškia, kad, jei individuali įmonė kitam šeimos nariui, pavyzdžiui, sūnui, yra dovanojama pagal dovanojimo sutartį, tuomet apmokestinimo nėra.

Tačiau jeigu individuali įmonė dovanojama tolimesniam giminaičiui, tai tokiu atveju neapmokestinama tik 24 NPD (neapmokestinamųjų pajamų dydis yra 320 Lt, taigi 24 × 320 = 7 680 Lt), o likusi įmonės vertė apmokestinama 24% tarifu (LR Gyventojų pajamų mokesčio 17 straipsnio 1dalies 19 punktas). Atsižvelgiant į tai, kad šeimos verslas dažniausiai dovanojamas tėvų savo vaikams, tai dovanojant šeimos verslą nereikėtų mokėti jokių mokesčių valstybei.

c) LR Paveldimo turto mokesčio įstatymas nurodo, kad nuolatinio Lietuvos gyventojo mokesčio objektas yra visas paveldimas turtas. Nuolatiniai Lietuvos gyventojai paveldimo turto mokestį moka nuo Lietuvoje ar užsienio valstybėse paveldimų:

– kilnojamųjų daiktų, – nekilnojamųjų daiktų, – vertybinių popierių, – pinigų.

Paveldimo turto mokestis skaičiuojamas nuo Lietuvoje ir užsienio valstybėje esančio paveldimo turto apmokestinamosios vertės. Paveldimo turto apmokestinamoji vertė yra paveldimo turto vertė, sumažinta 30%. Tai reiškia, kad 30% paveldimo turto vertės yra neapmokestinama. Taigi paveldimo turto apmokestinamoji vertė sudaro 70% to turto vertės. Paveldimo turto mokesčiu neapmokestinamas:

– vienam sutuoktiniui mirus kito sutuoktinio paveldimas turtas, – vaikų, įvaikių, – tėvų, įtėvių, – globėjų, rūpintojų, – globotinių, rūpintinių, – senelių, – vaikaičių, – brolių ir seserų paveldimas turtas.

Ši paveldimo turto mokesčio lengvata taikoma turtą paveldintiems nuolatiniams ir nenuolatiniams Lietuvos gyventojams. Lengvata taikoma neatsižvelgiant į paveldimo turto vertės dydį.

Lietuvos Respublikos paveldimo turto mokesčio įstatyme nustatyti du paveldimo turto mokesčio tarifai: 5 ir 10%. Taikytiną mokesčio tarifą lemia tai, kokia yra paveldimo turto apmokestinamoji vertė. Jeigu paveldimo turto apmokestinamoji vertė (70% visos jo vertės) yra ne didesnė už 0,5 mln. Lt, paveldimo turto mokestis skaičiuojamas taikant 5% tarifą. Jeigu paveldimo turto apmokestinamoji vertė yra didesnė už 0,5 mln. Lt, tai paveldimo turto mokestis skaičiuojamas taikant 10% tarifą.

Būtina atkreipti dėmesį į tai, kad šeimos verslo perleidimo apmokestinimas gali skirtis, kai šeimos verslas yra ne individuali įmonė, bet UAB ar AB.