Tik prieš du mėnesius buvo baigtas sandoris tarp Europos savarankiškų prekybos įmonių aljanso „Coopernic“ ir UAB „Palink“ akcininkų: iš pastarųjų pirkėjai perėmė Lietuvoje ir Latvijoje esančių parduotuvių tinklų „Iki“, „Ikiukas“ ir „Cento“ valdymą.
Akcijų įsigijimo sandoris vyko pagal Anglijos teisę, o pirkėjams, penkiems aljanso partneriams, jame atstovavo advokatų kontora „Sorainen“.
„Deryboms vadovavome mes, tačiau samdėme ir Londono teisininkus. Jie peržiūrėjo, kad atitinkami dokumentai atitiktų Anglijos teisės nuostatas“, – pasakoja „Sorainen“ partneris Laimonas Skibarka. Anot jo, dažniausiai tokiems sandoriams vadovauja Londono teisininkai ir į pagalbą pasitelkia Lietuvos teisininkus, tačiau šįkart klientas sandoriui vadovauti paskyrė „Sorainen“. Skibarkos nuomone, tai lėmė „Sorainen“ patirtis Baltijos valstybėse koordinuojant stambius sandorius, taip pat ir jo patirtis vienoje iš penkių didžiausių Londono advokatų kontorų „Allen &Overy“. Joje teisininkas pusę metų specializavosi įmonių įsigijimo srityje. Pavyzdžiui, jis dirbo rengiant bendrovių „Arcelor“/„Severstal“ sandorį: konsultavo „Severstal“ dėl susijungimo su „Arcelor“ (bendra sandorio vertė – apie 13 mlrd. EUR), siekiant apsiginti nuo „Mittal Steel“ perėmimo.
Nusveria teismų praktika
Anglijos teisė dažniausiai taikoma, kai vyksta didieji įmonių įsigijimo ir finansavimo (angl. corporate and finance) sandoriai. Šios šalies teisės pasirinkimą svetur lemia tai, kad Anglijos kontoros Europoje turi didelę įtaką ir aktyviai dalyvauja daugelyje sandorių. Be to, šiuos sandorius dažniausiai finansuoja Anglijoje įsikūrę ar ten biurus turintys tarptautiniai bankai, kurie įtraukia ir savo teisininkus. O šie nori dirbti pagal teisę, kurią puikiai išmano.
„Gana dažnai, kai stambios įmonės pirkimas ar pardavimas vyksta ne Anglijoje, vis tiek sutartims taikoma šios šalies teisė“, – ir tokį pavyzdį pateikia „Sorainen“ advokatas. Jis dėsto, kad Anglijos teisės populiarumą lemia ir tai, kad ji kaip nusistovėjusi sistema su giliomis tradicijomis ir ilgalaike sandorių praktika laikoma patikima ir saugesne teisės sistema nei naujųjų valstybių, pavyzdžiui, Lietuvos.
Anglijos teisėje didesnę svarbą turi teismų sprendimai ir precedentai. Tai reiškia, kad spręsdami bylas teismai turi taikyti ankstesnių teismų sprendimus panašiose bylose. O Europos žemyno civilinėje teisėje tradiciškai pirmuoju smuiku groja įstatymai.
„Tačiau šie skirtumai mažėja, nes žemyninėje Europoje teismai taip pat įgauna vis didesnį svorį, o Anglijoje, kur ilgą laiką svarbiausias vaidmuo tekdavo teismams, daugėja įstatymų ir jų svarba didėja“, – aiškina Skibarka.
Pavyzdžiui, Lietuvoje dabar taikomas toks bendras principas: priimdami sprendimus bylose teismai turi atsižvelgti į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo paskelbtus sprendimus. Todėl silpniau, bet precedento principas jau taikomas ir mūsų šalyje, o teismų sprendimai ir jų aiškinimas realiai įgyja vis didesnę svarbą.
Skibarka džiaugiasi, kad tie laikai, kai Lietuva buvo prilyginama „bananų respublikai“ ir laikomasi nuomonės, kad jos teisės sistema negalima pasitikėti, jau praeityje. Kita vertus, anksčiau ir užsienio pirkėjai buvo griežtesni – jie visur diktuodavo sąlygas, duodami suprasti, kad sandoriams turi būti taikoma jų pasirinkta užsienio teisė.
„Dabar vis dažniau pavyksta įtikinti investuotojus, kad įsigijimas gali vykti ir pagal Lietuvos teisę. Todėl ir mes turime daugiau darbo, nereikia papildomai samdyti užsieniečių teisininkų, todėl visas sandorio procesas paprastesnis ir greitesnis, o klientų išlaidos mažesnės. Mat anglų teisininkų valanda kainuoja mažiausiai 2–3 kartus daugiau nei mūsų. Be to, klientams dar atskirai tektų mokėti už jų keliones, telekonferencijas ir kita“, – pasakoja Skibarka. Remdamasis savo praktika, jis prisimena, kad prieš 5–10 metų, kai skandinavai aktyviai investavo į Lietuvos įmones, šiuose sandoriuose dažnai buvo remiamasi suomių ir švedų teise.
Anglijos teisė turi ir kitų privalumų, pavyzdžiui, joje itin stiprus sutarčių laisvės principo pripažinimas, kai teismai paprastai pirmenybę teikia šalių susitarimui. O Lietuvos teisėje daugiau imperatyvių taisyklių, kurias šalių susitarimu gali būti sunku pakeisti ir dėl jų teismai gali atsisakyti taikyti tam tikras jiems prieštaraujančias susitarimų nuostatas.
Anglų teisės smulkmenos
Pagal Anglijos teisę sudaromose sutartyse, Skibarkos teigimu, yra specifinių nuostatų, tam tikrų smulkmenų. Pavyzdžiui, nuostolių atlyginimo principas. Yra keli skirtingi nuostolių apskaičiavimo ir atlyginimo mechanizmai, dėl kurių dažnai ilgai deramasi, o viena pozicija smarkiai skiriasi nuo kitos.
„Sudarant įmonių įsigijimo sutartis pagal Lietuvos teisę, paprastai vartojamos panašios sąvokos, tačiau kai kurie principai nelabai skiriami. Pavyzdžiui, perkant bendrovės akcijų su pardavėju reikia aiškiai susitarti, kas laikoma nuostoliais, jeigu paaiškėtų kokių nors pardavėjo pareiškimų ir garantijų dėl bendrovės pažeidimų, ir kaip jie turėtų būti atlyginami“, – aiškina advokatas.
Ir tęsia toliau, kad ir derybose, atsižvelgiant į tai, kam teisininkas atstovauja – pirkėjui ar pardavėjui, yra tam tikrų subtilybių, apie kurias sudarinėjant sutartis reikia žinoti.
„Padirbėjęs Anglijos advokatų kontoroje supratau, kad jeigu pagal Anglijos teisę vienaip suformuluoji pardavėjo pareiškimus ir garantijas, tai atsiranda galimybė nutraukti pažeistą sutartį, jeigu kitaip – tai tokios galimybės nėra, galima išsiieškoti tik nuostolius“, – patirtimi dalijasi Skibarka.
Ir „Bitėje“
Anglijos teisė buvo pasitelkta ir 2007 metų pradžioje parduodant Lietuvoje ir Latvijoje veikiančią „Bitės“ grupę. Šis pardavimas sukėlė didžiulį tarptautinių bendrovių susidomėjimą. Tarp tada potencialių „Bitės“ pirkėjų buvo ir vienas privataus kapitalo konsorciumas, kuriam atstovavo tarptautinis investicinis bankas „Credit Suisse“ Londone. Šio projekto dalyvis ir vieno iš banko departamentų viceprezidentas Darius Daubaras patikslina, kad į minimą konsorciumą buvo susibūrę telekomunikacijų versle žinomi tarptautiniai verslininkai, kuriuos rėmė trys privačių lėšų ir rizikos kapitalo fondai.
„Mūsų atstovaujamo konsorciumo ir jį remiantys fondai buvo įsikūrę Londone. Be to, jeigu būtų pavykę laimėti konkursą, šį pirkinį mūsų atstovaujamam pirkėjui tikriausiai būtų finansavę irgi Londono Sityje įsikūrę bankai“, – pasakoja Daubaras. Todėl visi dokumentai, susiję su „Bitės“ grupės įsigijimu buvo ruošiami tik pagal Anglijos teisę. Bankininkas vardija, kad minima teisė yra labiausiai įsigalėjusi ir patikimiausia tarptautinės komercijos srityje, ja remiantis lengviausia tartis su bankais dėl finansavimo.
„Šios teisės patikimumą galima būtų prilyginti tokioms užsienio valiutoms kaip euras ir doleris“, – argumentuoja Daubaras.
Saugo besivystančiose rinkose
„Jeigu „Credit Suisse“ Londone kaip patarėjas dalyvauja akcijų įsigijime, bendrovių susiliejime ar pirminiame viešajame akcijų pasiūlyme (IPO), tai bankas visada su klientu pasirašo sutartį dėl atsiskaitymo už suteiktas paslaugas pagal Anglijos teisę. O jeigu atstovaujame pirkėjui, kuris nėra susijęs su Anglija, tačiau jo bendrovė kotiruojama Londono biržoje ar pirkinys finansuojamas Londono bankų, dažniausiai taip pat bus remiamasi Anglijos teise. Bet jeigu mūsų kitos šalies biuras atstovauja klientams, nesusijusiems su Jungtine Karalyste ar sandoris neturi nieko bendra su šia šalimi, tada dažnai visas procesas vyktų pagal vietos teisę“, – visus galimus užsienio teisės pasirinkimo variantus nurodo Daubaras.
Anglijos teisė vyrauja ir „Credit Suisse“ sutartyse, kai bankas dirba su augančių rinkų bendrovėmis.
„Ši teisė gina abi puses, ji detaliai numato abiejų pusių komercinius interesus ir teises“, – pažymi Daubaras. Šia teise jo atstovaujamas bankas remiasi ir dirbdamas su visų šalių klientais, tačiau sutartyse numato, kad ginčas tokiu atveju gali būti sprendžiamas daugiausia Anglijos teisinėse institucijose.
Išskyrus nekilnojamąjį turtą
Anglijos teisė dažnai taikoma ir advokatų kontoros „Bernotas ir Dominas Glimstedt“ veikloje, nes ja pagrįstas beveik kiekvienas didesnis su Lietuva susijęs sandoris.
„Išskyrus nekilnojamojo turto sandorius. Jeigu nekilnojamasis turtas yra Lietuvoje, jo perleidimo ar hipotekos sandoriams gali būti taikoma tik Lietuvos teisė“, – informuoja „Bernotas ir Dominas Glimstedt“ partneris Gediminas Dominas. Todėl jo atstovaujamos kontoros teisininkai visada po ranka turi Londone įsikūrusių advokatų kontorų sąrašą. Jis lietuvių jau patikrintas ir praktiškai. Pavyzdžiui, „Bernotas ir Dominas Glimstedt“ su kolegomis teko nemažai paplušėti, kai lietuviai konsultavo Finansų ministeriją dėl 600 mln. vertės euroobligacijų emisijos išleidimo.
„Euroobligacijų emisijos dažniausiai leidžiamos Londone – pasauliniame finansų rinkų centre. Anglijos teisė istoriškai per šimtmečius pritaikyta šioms rinkoms. Todėl ir visų Lietuvos Vyriausybės užsienyje leidžiamų obligacijų dokumentacija ruošiama pagal Anglijos įstatymus“, – pasakoja Dominas. Jis svarsto, kad šios šalies teisės dominavimą sandoriuose lemia tai, kad investuotojų šaknys dažnai glūdi Anglijoje.
„Literatūroje Anglijos teisė taip pat vertinama kaip labiausiai išvystyta, labiausiai tinkanti ir „patyrusi“ verslo santykiuose. Be to, itin liberali ir suteikianti visišką laisvę šalims dėl visko susitarti“, – primena advokatas. Jis dėsto, kad Anglijos teisėje sutartis yra pagrindinis šalių įstatymas.
„Kai pagal Anglijos teisę ruošiame sutartis, Anglijos teisininkai gali duoti tam tikrų patarimų, kaip jas patobulinti, tačiau mažai tikėtina, kad jie surastų punktų, prieštaraujančių šios šalies įstatymams ar net pagal juos negaliojančių“, – užtikrina Dominas. Teisininkas čia žinių nestokoja, nes dar 1996–1997 metais Londono universitete apsigynė bankų ir finansų teisės magistro laipsnį.
Renkasi taisykles, kurias žino
Dar 1980 metais Romos konvencija buvo įtvirtintas šalių laisvės principas – sutartiniuose santykiuose ar prievolėse šalys gali pasirinkti, kurios valstybės įstatymus taikyti jų tarpusavio santykiams.
„Užsienio teisė dažniausiai taikoma sutartims, kai sutarties šalys yra skirtingose valstybėse, pavyzdžiui, pagal kurias užsienio investuotojas investuoja Lietuvoje ar užsienio bankai suteikia paskolą Lietuvos subjektui“, – kalba Dominas. Viena iš priežasčių, kodėl taip daroma, ta, kad investuotojas, ateidamas į užsienio valstybę, pavyzdžiui, Lietuvą, ir įsigydamas įmonę ar suteikdamas paskolą, nori, kad sutarties šalys veiktų pagal taisykles, kurias jis žino, – o jis žino savo šalies taisykles. Tarkime, Skandinavijos investuotojo akcijų pirkimo ir pardavimo sutartys greičiausiai bus reguliuojamos Suomijos ar Švedijos įstatymų. Taip gali būti sudaromos ir paskolos sutartys: jeigu ją suteiktų Danijos bankas, tai būtų taikomi Danijos įstatymai.
„Užsienio teisės pasirinkimas yra kaip tam tikra papildoma garantija vienai iš sutarties šalių, dažniausiai investuotojui ar kreditoriui – bankui, kad jis veikia pagal taisykles, kurias gerai išmano“, – aiškina Dominas. Jis pažymi, kad tai ypač aktualu verslininkams sudarant sutartis su valstybėmis. Yra tokia vadovėlinė dogma investuotojams, kad norint sumažinti politinę riziką būtina sudarytą sandorį izoliuoti nuo valstybės, su kuria sudaromas sandoris, įstatymų leidžiamosios valdžios įtakos. Pavyzdžiui, JAV investuotojas sudarė sutartį su Libijos valdžia, bet numatė, kad jų santykius reguliuos Libijos įstatymai. Tačiau ši šalis įstatymus gali greitai pakeisti investuotojo nenaudai ir taip „teisėtai“ pažeisti jo interesus.
Ne visada svarbu
Kokios šalies teisę rinktis, tariasi abi sandorio pusės, o kurios argumentai nusveria, priklauso nuo derybų. Tačiau būna atvejų, kai verslo žmonėsi dėl to visai nelaužo iečių.
„Jeigu verslininkas už parduodamą objektą gauna gerą kainą, tai dažniausiai pardavėjas stengiasi išvengti svarstymų, kokios valstybės įstatymus jie taikys dokumentuose ir kur spręs ginčą, jeigu toks iškiltų. Derybose dažnai šie punktai aukojami mainais į kitus“, – patirtimi dalijasi Dominas.
Jeigu sandoris vyksta tarp Lietuvos subjektų, tai, teisininko tvirtinimu, vienareikšmiškai sudėtinga būtų atsakyti, ar tokiu atveju jie galėtų rinktis, pavyzdžiui, anglų teisę. Tačiau renkantis kurios nors šalies teisę, verslo sandoris vis dėlto turėtų turėti kažkokį ryšį su ta valstybe. Be to, čia svarbus ir finansinis aspektas – Londone pagrindinių Sičio teisinių firmų partnerio darbo valanda gali kainuoti 300–500 GBP.
Užsienio teisė ir teismuose
Užsienio teisės taikymas ne naujiena ir Lietuvos teismams. Dominas pasakoja, kad jų praktikoje būna situacijų, kai teismai net be susitarimo privalo atsižvelgti į kurios nors užsienio šalies teisę ir ją taikyti.
„Lietuvos Respublikos civiliniame kodekse taip pat yra numatyta, kaip ir kurios šalies įstatymus reikia taikyti vienoje ar kitoje situacijoje, turinčioje vadinamąjį užsienio elementą. Pavyzdžiui, sprendžiant užsienyje padarytos žalos klausimus“, – sako Dominas. Ir toliau aiškina, kad minėtame Civiliniame kodekse nurodoma, kad jeigu šalys, įskaitant ir verslo subjektus, savo sutartiniuose santykiuose nepasirinko taikomos teisės, tada taikoma tos valstybės, su kuria labiausiai susijusi ta prievolė, teisė. Ja dažniausiai laikoma valstybė, kurioje yra šalies, turinčios įvykdyti būdingą tai sutarčiai pareigą, buveinė.