Ekologiški produktai Lietuvoje – mada be turinio

Štai galingą viešųjų ryšių akciją apie savo naują ekologiškų produktų prekės ženklą pradėjęs didžiausias Lietuvoje prekybos centrų tinklas pakeitė tik patį ženklą – o juo pažymėtose lentynose ir toliau siūlo tą patį menkutį be chemijos išaugintų ir perdirbtų gaminių asortimentą, paskandintą tarp kitų čia visiškai nederančių dietinių užkandžių. Nykiai atrodo ir kitų prekybos centrų ekologiškų gaminių pasiūla.

Daugiau tokių produktų galima nusipirkti nebent ekologijos entuziastų rengiamose mugėse – tačiau jos vyksta tik Vilniuje ir tik kelis kartus per mėnesį. Arba vienintelėje visoje Lietuvoje pamažu įsisiūbuojančioje ekologiškų produktų krautuvėlėje – taip pat Vilniuje.

Ne vienas lietuvis yra įsitikinęs, kad mūsų žemės ūkis ir jame užauginama produkcija – natūraliai, iš „biednumo“ sveika ir jau tikrai kokybiškesnė nei šimtmečius stiprios pramonės šalyse gyvenančių vakariečių maistas.

Lyg pas mus nebūta entuziastingų eksperimentų saujomis žarstant DDT ir kitus pesticidus, pakeitusius ne tik žemės cheminę sudėtį, bet ir ją dirbančių žmonių sąmonę, kolektyviniuose lenktyniavimuose pripratusią siekti kuo gausesnio derliaus. Nėra kitų ekologiškos produkcijos kriterijų kaip tie, kurie apibrėžti tiek Lietuvos, tiek ES teisėje, nurodantys, kad ekologišku galima vadinti tik tą produktą, kuris užaugintas netręšiant chemikalais ir pagamintas nenaudojant sintetinių maisto priedų. Pagal šį oficialų apibrėžimą Lietuvoje iš viso šiuo metu tėra 24 sertifikuotos maisto perdirbimo įmonės, gaminančios lietuvišku ekologiškumą liudijančiu ženklu „EKOagros“ pagamintą produkciją.

Kaip ir prieš dešimt ar prieš penkerius metus, dabar Lietuvoje girdėti ta pati nuostaba: negi nėra Lietuvoje ūkininkų, galinčių pasiūlyti rinkai geros prekinės išvaizdos nuplautų ir supakuotų ekologiškų morkų?

„Nėra, – atsako buvęs žemės ūkio ministras, iki šiol agroversle besisukantis Edvardas Makelis. – Nes nėra gerai veikiančios infrastruktūros. Tėra pavieniai ūkininkai, proginės prekybininkų pastangos ir ekologiškų produktų neįpratę valgyti vartotojai.“

Ekologinis ūkininkavimas verslo efektyvumo požiūriu nėra patraukli niša investicijoms, vieną priežasčių nurodo buvęs ministras. Todėl tose šalyse, kurios dabar yra didžiausios ekologiškų produktų eksportuotojos – Vokietijoje, Olandijoje – švarios žemdirbystės bumą prieš maždaug dešimtmetį dirbtinai paskatino ES žemės ūkio politika. Tuo metu rinkoje buvo ryškus produktų perteklius, todėl labai rimtai ir sistemingai remtos pastangos ūkininkauti ekologiškai, vartotojams pateikiant mažesnį, bet geresnės kokybės maisto produktų kiekį. „Mūsų tame traukinyje tuo metu dar nebuvo, o kai įstojome į ES, pradėjo keistis ir situacija – pasaulyje pradėjo stigti maisto produktų“, – primena Makelis.

Tie Lietuvos regionai, kurie dėl savo derlingų žemių – daugiausia šalies vidurys – galėtų labiausiai tikti ekologiniam ūkininkavimui, šiuo metu ūkininkauja įprastu būdu ir tarnauja didžiosioms Lietuvos maisto perdirbimo bendrovėms, pastaraisiais metais išgyvenančioms puikų laiką dėl augančio pardavimo tiek vidaus rinkoje, tiek užsienyje.

2,5 metų žemės ūkio ministru buvęs Makelis sako, kad užsispyrus šiuo metu Lietuvoje būtų galima sukurti gerai veikiančią ekologinės maisto gamybos sistemą – akivaizdžiai auga vartotojų noras valgyti sveikai, vis daugiau tokios produkcijos pagamina patys į tai investuojantys didieji maisto perdirbėjai. Tačiau situaciją gerai išmanantis verslininkas abejoja, ar būtent dabar tam yra palankus metas – pasaulyje vis labiau trūksta maisto produktų, tad ES vargu ar toliau dosniai rems mažai, nors ir sveikai gaminančius ūkius, o nuolat augančios kasdienio maisto produktų kainos išskirtinių, dėl to dar brangesnių ekologiškų produktų rinką stumia vien į pasiturinčių pirkėjų glėbį.

Tačiau oficiali Lietuvos ekologinio ūkininkavimo statistika piešia visai kitokį – dinamiškai „žalėjančios“ Lietuvos vaizdą. Nuo 2004-ųjų, įstojimo į ES metų Lietuvoje kasmet vidutiniškai 60% didėjo ekologiškų ūkių skaičius – praėjusiųjų metų pabaigoje jų buvo 2 842.

Priežastis – dosnios ES išmokos, mokėtos už kiekvieną ekologiškai apdirbamą hektarą, nepriklausomai nuo galutinio rezultato, t. y. nuo to, kiek ir kokios produkcijos tokie dotuojami ūkiai pateikia rinkai. Pavyzdžiui, už hektarą ekologinio ūkio javų buvo mokama 1 436 Lt, daržovių – 1 902 Lt, vaistažolių – 1 574 Lt, uogynų – 2 534 Lt, sodų – 2 596 Lt.

„Versus“ kalbintas vienas Lietuvos ekologiškos gamybos entuziastų, 20 metų veikiančios „Tatulos programos“ direktorius Almonas Gutkauskas paaiškino, kad statistiškai mažą tokių ūkių produktyvumą lemia tai, kad žemdirbiai neįpareigojami juose užauginti ir parduoti ekologišką produkciją. Didelė dalis čia užaugintų grūdų, daržovių, šertų gyvulių parduodami kaip įprasti – tada nereikia papildomai vargti ieškant tolesnių ekologinės veiklos grandžių, tokių kaip sertifikuoti malūnai, skerdyklos, pakuotojai, rūpintis galutinės produkcijos, kuri brangi, realizavimu.

„Užsėja grūdus, gauna išmoką, bet augalą nepakankamai pamaitina – ir jis jau parduodamas kaip pašarinis – ES parama panaudota, o ekologiško produkto lentynose nėra“, – pateikia pavyzdį Gutkauskas.

Tačiau nuo šių metų pakeistos ekologinio ūkininkavimo taisyklės – išmokos dabar jau siejamos su pagamintos produkcijos kiekiu ir 50% visos sumos bus sumokėta tik pagal pateiktus galutinius pardavimo finansinius dokumentus. Todėl prognozuojama, kad ekologiškai apdirbamų plotų labai sumažės.

Gutkauskas kritikuoja Lietuvos žemė ūkio politiką, kuriai, jo manymu, trūksta nuoseklumo ir vizijos.

„Kai prieš dešimtmetį Europoje buvo perprodukcija, reikėjo susiimti ir paversti Lietuvą ekologiškų sūrių, sviesto ir laisvai vaikštančių vištų šalimi. Matote, kokia Vakaruose populiari ekologiška produkcija – dabar jau klestėtume“, – dėl praleistos galimybės apgailestauja „Tatulos programos“ vadovas.

Jo teigimu, ES parama ekologijai buvo išsidalyta chaotiškai, o pačios Lietuvos investicijos žemės ūkio plėtrai didele dalimi nusėdo didelių, įtakingų ir visai neekologinių ūkių, tiekiančių savo produkciją didiesiems maisto perdirbėjams, sąskaitose.

„Lietuva pasirinko lengviausią – intensyvaus pramoninio chemizuoto ūkininkavimo kryptį. Kelios įtakingos šeimos susigriebė visą ES ir valstybės paramą ir dabar su savo genetiškai modifikuotais produktais didina pardavimą ir eksportą kaip ant mielių“, – savąją įvykių versiją pateikia Gutkauskas. Protestuodama prieš tokią situaciją „Tatulos programa“ yra išstojusi iš Lietuvos žemės ūkio rūmų.

Pašnekovas skeptiškai vertina didelių Lietuvos prekybos centrų dabar pradėtus plėsti ekologiškos produkcijos skyrius: „Iš esmės didieji tinklai skirti pardavinėti ilgai negendančius maisto produktus. Ekologiški švieži produktai – daržovės, pieno ir mėsos gaminiai galioja trumpai, greitai praranda prekinę išvaizdą. Didelėje mėsmalėje jiems ne vieta“.

Gutkausko vertinimu, geriausias būdas pardavinėti ekologiškus produktus – mažos specializuotos krautuvėlės. „Tatulos programa“ 1998 metais buvo atidariusi vieną tokią Vilniuje, Fabijoniškėse, tačiau ji buvo nuostolinga. „Mūsų produkcija brangesnė, neišgalėjome konkuruoti su prekybos tinklų Vakarų sąvartynuose superkamu žemiausios kokybės, bet užtat pigiu šlamštu“, – apgailestauja Gutkauskas.

Pamažu jo vadovaujama programa sukūrė kitokią produktų realizavimo sistemą – reguliariai rengiamas muges. Pradžioje „Tatulos programos“ entuziastai muges rengdavo padrikai – stigo prie tokios paslaugos nepripratusių pirkėjų, tačiau jau kelerius metus jos rengiamos sistemingai, kas antrą savaitgalį ir tose pačiose vietose. Deja, kol kas tik Vilniuje. „Bandėme ir Kauną, ir Panevėžį. Per anksti – pirkėjų susidomėjimas buvo mažas“, – sako Gutkauskas. Jis negalėjo pateikti sostinėje rengiamų mugių apyvartos pavyzdžių – kiekvienas ūkininkas pats skaičiuoja savo produkcijos kiekį ir pelną. Tačiau dabar jau visi parduoda viską, o pirkėjų visada – eilės.

Pamatas – patikimas tiekimas

Panašius kančių kelius teko nueiti ir kitam ekologiškos produkcijos platinimo Lietuvoje entuziastui, įmonės „Ekologijos pasaulis“ savininkui Vytautui Vyskupaičiui. Jis išgyveno dviejų parduotuvių bankrotą Kaune ir tik dabar, prieš daugiau nei metus atidarė krautuvėlę Vilniuje. Verslas, atrodo, stojasi ant kojų.

„Dabar jau užtenka ne tik duonai, bet ir sviestui“, – sako parduotuvės apyvartos nepanorėjęs atskleisti verslininkas.

Pasak jo, pastaruosius kelerius metus sėkme jau džiaugiasi iki tol sunkiai judėjęs ir kitas jo šeimos valdomas verslas – bendrovė „Mėta“, iš ekologiškos žaliavos gaminanti eterinius aliejus, ekstraktus, vaistažolių arbatas, masažinio medaus mišinius.

Tačiau lengvu savo ekologinio verslo Vyskupaitis negali pavadinti ir dabar. Jis pats kiekvieną pirmadienį ir ketvirtadienį krovininių automobiliu apvažiuoja savo tiekėjus ūkininkus ir pristato prekes į krautuvę.

„Dirbti su ekologiškai produktais – tas pats kas žongliruoti degančiais deglais. Tai prasilenkia su visais rinkos dėsniais. Prekės be konservantų, stabilizatorių, reikia atsargiai jas vežti ir greitai parduoti, kol nenukenčia kokybė“, – pasakoja verslininkas.

Anot Vyskupaičio, dabar į jo parduotuvė atėję žmonės jau nori didelio asortimento – vienoje vietoje jie pageidauja nusipirkti ir pieno, ir mėsos produktų, ir duonos, ir daržovių, ir kiaušinių.

„Tačiau vis dar sunku rasti patikimų tiekėjų. Juos renkuosi labai atsargiai“, – sako parduotuvės „Ekologijos pasaulis“ vadovas.

Šioje parduotuvėje dalis prekių pažymėtos raudonu ženkliuku „Ekologiškas produktas“, o dalis – mėlynu „Natūralus produktas“. Visi raudonieji produktai sertifikuoti ir turi „EKOagros“ spaudus.

„Tačiau iš tiesų lygiai tokie pat ekologiški yra ir kiti produktai, tik su jais neatlikta sudėtinga sertifikavimo procedūra. Aš pats matau, kaip ir iš ko jie gaminami, ir galiu garantuoti dėl jų kokybės. Tačiau klientas turi žinoti, ką renkasi, todėl ir klijuoju ryškias dviejų spalvų etiketes“, – sąžiningo elgesio su vartotojais priežastis atskleidžia pašnekovas.

Pavyzdžiui, plikytus karvės pieno sūrius gaminantis Petronių kaimo kooperatyvas – tai kelios paties Vyskupaičio atrastos moterys, pačios auginančios ir melžiančios karves bei gaminančios pieno produktus. Jos turi visus Veterinarijos tarnybos leidimus, yra nuolat tikrinamos. Tačiau gauti ekologinio ūkininkavimo sertifikatą – ilga ir sudėtinga biurokratinė procedūra, kuriai šios moterys neturi nei laiko, nei žinių.

„Jos labai sąžiningos, gamina puikios kokybės ir labai skanius sūrius, o apie konservantus net nėra girdėjusios“, – vienos populiariausių parduotuvės prekių istoriją papasakoja savininkas. Jis mena ir neseną kuriozinę situaciją. Parduotuvei kiaušinius tiekiantis ūkininkas iš Šakių rajono turi „EKOagros“ sertifikatą. Jis nusprendė savo asortimentą išplėsti ir ekologiškais putpelių kiaušiniais, bet susidūrė su netikėta kliūtimi. Pagal įstatymo raidę ekologiškai auginami paukščiai turi vaikščioti laisvėje, o ne tupėti narvuose. Tačiau į laisvę patekusios putpelės skrenda, priešingai nei vištos ir kiti naminiai paukščiai. Tad tame pačiame ūkyje augančių ir taip pat maitinamų vištų kiaušiniai „Ekologijos pasaulyje“ pažymėti raudona etikete, o narveliuose uždarytų putpelių kiaušiniai – mėlyna.

„Mano verslo pamatas – patikimi tiekėjai, daugelis išugdyti mūsų pačių, kurie nepaveda mūsų ir kurių neapgaudinėjame mes ir lojalūs pirkėjai, kurie grįžta įsigyti kokybiškos produkcijos. Viena be kito neegzistuotų“, – esmę nurodo Vyskupaitis.

Jis planuoja artimiausiais metais išplėsti savo pirmąją parduotuvę Antakalnio rajone ir ieško patalpų dar vienai panašiai krautuvei. Tačiau plėstis kol kas planuoja tik Vilniuje. „Kitur perkamoji galia per menka“, – paaiškina parduotuvės savininkas.

Tačiau lietuviškos ekologiškos produkcijos stygius netrikdo didžiųjų Lietuvos prekybos tinklų. Didžiausias parduotuvių „Maxima“ tinklas neseniai pristatė ir dabar intensyviai reklamuoja naują savo prekės ženklą „Ekologica“ ir skelbia iš esmės atnaujinantis ekologiškų produktų asortimentą.

„Rimi“ taip pat yra įrengęs specialiu ženklu „Ekologiška“ pažymėtas lentynas. Vienintelis iš didžiausiųjų „Iki“ tinklas nėra atskiroje vietoje išdėstęs čia parduodamų ekologiškų produktų, o tinklo atstovai iš viso neatsakė į klausimus apie prekybos tokiais produktais koncepciją.

Lietuvos vartotojų institutas yra konstatavęs, kad Lietuvos žmonės dar nevisiškai tiksliai suvokia, kas yra ekologiškas produktas, ir prekybininkai pasinaudoja tokiu neišmanymu. „Todėl ir atsiranda neva ekologiško maisto lentynos, į kurias sukišama bet kas pagal tik patiems prekybininkams suprantamus kriterijus. Bet kokį produktą padėjus šalia ekologiško jo vertė pirkėjo akyse išauga – jis tikisi, kad tai sveikas, naudingas pirkinys“, – „Versus“ sako instituto prezidentė Zita Čeponytė.

Jos žodžiais nesunkiai įsitikinu užsukusi į artimiausią nedidelę „Maximą“ parduotuvę Vilniaus centre. Čia neseniai pakeistas prekių išdėstymas ir pastatyta nauja „Ekologica“ lentyna. Joje tik pusė iš tiesų ekologiškų, lietuvišku „EKOagros“ ar atitinkamu užsienietišku ženklu pažymėtų produktų – kruopų, konditerijos gaminių, mineralinio vandens, sulčių. Kitos prekės – diabetinei mitybai skirti fruktozės pakeliai, becukriai užkandžiai, hematogeno batonėliai, sojos gaminiai neturi nieko bendra su ekologija. Panašių vartotojų apaudinėjimo pavyzdžių aptinku ir vienoje didžiausių Vilniaus „Maximų“ miesto centre. Daržovių skyriuje – kukli „Ekologica“ lentyna, kurioje surikiuoti išties ekologišku ženklu pažymėti vokiški agurkai, olandiški avokadai, lietuviški svogūnų laiškai ir salotos. Tačiau čia – ir bazilikai vazonėliuose, užauginti Lietuvos ūkyje, neturinčiame „EKOagros“ sertifikato.

Kitoje vietoje įrengtos 4 didelės ekologišku vardu pavadintos lentynos, kurių tik pusę turinio sudaro iš tiesų sunkesniu darbu ir be cheminių priedų sukurti produktai. Tai ir visuose kituose prekybos centruose aptinkami lietuviški ir importuoti ekologiški kepiniai, kruopos, kava, arbata. Čia „Maxima“ pristato ir kelias eiles savo naujuoju ženklu „Ekologica“ pažymėtų produktų – Vokietijoje pagamintų sulčių ir uogienių. Kiti produktai – vandenyje tirpstantys vitaminai, lengvi užkandžiai be cukraus, neturintys nieko bendra su ekologija.

„Rimi“ su savo vartotojais elgiasi pagarbiau, į savo lentynas „Ekologiška“ dėdama tik iš tikrųjų šiuo išskirtiniu ženklu žymimus produktus. Tačiau čia taip pat labai stinga šviežių ekologiškų produktų. Didžiąją dalį vieno Vilniaus „Rimi Hypermarket“ ekologijai skirtų kampelių užima kelių Lietuvos pieno perdirbimo milžinių ekologiški produktai, šalia kukliai glaudžiasi Lietuvos ekologiniame ūkyje auginamų ožkų pieno produktai. Šalia ir visur kitur randamos lietuviškos kruopos, duona, konditerijos gaminiai. Gretimose lentynose – importuota ekologiška kava, arbata, šokoladas. Žalių daržovių skyrelyje – nykus vaizdas iš kelių galvų importuotų raudonųjų kopūstų, imbiero šaknų, kivių ir kelių ryšelių lietuviškų krapų.

UAB „Maxima LT“ ryšių su visuomene skyrius informavo „Versus“, kad šiuo metu ekologiški produktai tesudaro maždaug 1% visų šio tinklo parduodamos produkcijos. UAB „Rimi Lietuva“ pranešė konkrečių skaičių neviešinanti, tik informavo, kad jau ne pirmus metus parduodamų ekologiškų produktų kreivė kyla aukštyn.

Ketvirtus metus ekologišką kosmetiką, buities priemones ir maisto produktus į Lietuvą importuojančios UAB „Quattuor Elementa“ savininkas Vytis Konderckas tvirtina, kad tokios produkcijos paklausa pradėjo smarkiai didėti prieš dvejus metus. 2007 metais įmonės apyvarta buvo du kartus didesnė nei prieš metus ir pasiekė 700 000 Lt. Maždaug dvigubo augimo tikimasi ir šiemet.

Pradžioje užsiėmęs tik didmenine prekyba per vaistines ir prekybos tinklus, prieš metus Kondreckas atidarė savo krautuvėlę Užupyje „Holos“ (graik. pilnas, visuma).

„Pajutome poreikį vienoje vietoje rasti visą mūsų įvežamos produkcijos paletę“, – paaiškina verslininkas. Čia dabar galima įsigyti šveicarų kompanijos „Weleda“ homeopatinių vaistų ir kūno priežiūros bei gydomosios kosmetikos priemonių iš natūralių medžiagų, danų natūralios kosmetikos gamintojos „Urtekram“ produktų, natūralių buities priežiūros vokiškų priemonių „Sonet“, vokiškų užkandžių „Naturata“.

„Akivaizdu, kad auga Lietuvos žmonių sąmoningumas, reiklumas maisto produktų, kosmetikos kokybei. Tai nestebina – labai jau aiškiai juntami daugelio metų intensyvaus pramonės chemizavimo padariniai. Dabar jau keista, jeigu gimsta visai nealergiškas kūdikis. Tad žmonės vėl atsigręžia į natūralius, laiko patikrintus dalykus“, – sako Konderckas. Savo pirkėjus jis apibūdina kaip vidutinių ir aukštesnių pajamų, sąmoningus žmones, kurie „jau galvoja, ką perka“. Be to, jie labai lojalūs.

„Išbandęs natūralius produktus retas kuris nori vėl grįžti prie šlamšto, kuriuo užversti prekybos centrai“, – tendenciją pastebi „Holos“ parduotuvės savininkas.

Visiška priešingybė menkai ekologiškų produktų pasiūlai Lietuvoje – pasaulyje gerai žinomo prekės ženklo „Whole Foods Market“ organinių maisto produktų parduotuvės. Pirmoji nedidelė krautuvėlė prieš 28 metus buvo atidaryta Ostino mieste, Teksaso valstijoje JAV, dabar tai – 270 parduotuvių tinklas JAV ir Didžiojoje Britanijoje, kuriame dirba 54 000 žmonių.

Nepaisant plačios šio tinklo geografijos, čia skrupulingai laikomasi vieno pagrindinių principų – stengiamasi parduoti kuo daugiau čia pat, netolimuose ūkiuose užaugintų produktų. Jeigu parduotuvė Niujorke, ten parduodamos ekologiškos šio didmiesčio apylinkių bulvės, o jeigu parduotuvė Londone, joje prekiaujama britų ūkininkų produkcija. Vieningai paisoma tik aukštų šį tinklą išpopuliarinusių kokybės ir reiklumo ekologijai standartų.

Griežtai apibrėžta, kad ženklu „Užauginta vietoje“ (angl. Locally Grown) gali būti pažymėtos tik tos prekės, kurių kelionė nuo gamintojo iki parduotuvės lentynos užtruko ne ilgiau kaip 7 valandas. Taip „Whole Foods Market“ realybėje įtvirtina savo įmonės ideologiją – remia vietinius ekologiškai ūkininkaujančius žemdirbius, patiekia rinkai geriausios kokybės sezoninius ir to regiono žmonių mitybai priimtiniausius produktus bei mažina aplinkos taršą, trumpindama produktų logistikos kelią.

Tačiau bet kuriuo metu šio tinklo parduotuvėse galima nusipirkti visų reikalingų produktų – ne tik tų, kurie tuo metu auga aplinkui. Ten visuomet pilnos lentynos iš viso pasaulio suplaukusių įvairiausių vaisių ir daržovių, žalios mėsos ir pieno bei jų gaminių, duonos bei konditerijos gaminių, gaiviųjų ir alkoholinių gėrimų.